Tautos buvimo ženklai

Pasibaigę Vietovardžių metai jau pažėrė prasmingų darbų rezultatus: išleista Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos biologijos mokytojo eksperto, kraštotyrininko Algirdo Vilko knyga „Mažeikių rajono išnykę ir nykstantys kaimai“. Pasitraukiančiąją kultūrą reprezentuojantis leidinys skelbia graudžią žinią – aštuoniose Mažeikių seniūnijose nyksta arba jau sunyko apie 50 kaimų. Akivaizdu, kad visa Lietuva retėja, o erdvėms likus be gyventojų jų vardai išbraukiami iš registrų. Taip nyksta tautos buvimo tam tikroje teritorijoje ženklai. Atkreipkime dėmesį ir šiuos skaičius: nuo 1959 iki 1980-ųjų iš Lietuvos gyvenamųjų vietovių sąrašo buvo išbraukta 5 600 tradicinių vietovardžių. Tiek per 30 metų iš aktyvios vartosenos pasitraukė toponimų, kuriuos Kazimieras Būga yra pavadinęs „žemės kalba“. O ji juk byloja apie Lietuvos kraštovaizdžio, istorijos, žmonių egzistencijos specifiką. Užtenka pažvelgti į tokių mūsų kaimų, kaip Jonaičiai, Giniočiai, Biržiškiai, Beniušaičiai ar Bataičiai, pavadinimus ir suvokiame jų ir asmenvardžių ryšius. Be abejo, Kentaučiai ar Bugiai išduoda vietinių gyventojų būdą, o Varninė, Medžialenkė, Migliškė, Žiogija, Liepkalnė – gamtos svarbą. Be abejo, šmaikščia išmone nuspalvinti žemėvardžiai priverčia ir nusišypsoti, ir imtis tiriamųjų darbų, kuriuos gali inspiruoti A. Vilko užrašyti smulkieji vietovardžiai. Štai jie – Cecės eglynėlis, Permino akis, Akių šaltinis, Alkūnė, Apžargai, Rūtų darželis, Kuilio, Cebulių kalneliai, Kaukoliukai, Barzdapelkė. O kur dar tokie mitologija atsiduodantys vardai, kaip Biesų trobelė, Velnio šaltinis, Šventupis, Bubis ar žemaitybes liudijantys unikumai: Medės vingis, Liutiko medė, Vuožnugaris, Kastinys, Kūlės brastva ar Kulija. Štai koks gražus lobynas veržėsi iš žemės ir jos žmonių!

Mokytojas Algirdas Vilkas ypatingos atsakomybės kraštotyrininkas. Jis, jau prieš 15 metų jautriai sureagavęs į „sodybų tuštėjimo metą“, pradėjo rinkti medžiagą apie Mažeikių krašto kaimus. Iš esmės traukė folklorinė atmintis: įvairūs pasakojimai, prisiminimai, tautosaka ir kt. Netgi įsitraukimas į baltųjų gandrų apskaitą padėjo aiškintis vietovių keitimosi situaciją. Rengdamas knygą Algirdas sumanė pateikti nykstančių kaimų istoriją, statistiką, lokalizaciją, vietinių gyventojų prisiminimus, vietovardžių etimologiją. Bendradarbiauta ir su Baltų kalbų ir vardyno tyrimo centro vadove, profesore Grasilda Blažiene, kuri suteikė galimybę pasinaudoti Žemės vardynu. Taip surinkta mokytojo medžiaga, palaikoma Mažeikių savivaldybės, virto leidiniu, kurį redagavo Gajutė Abelkienė, o išleido „Lututės“ leidykla. Žemėlapiai, nuotraukos, lentelės, istorinė informacija, atsiminimai, šaltiniai gali praversti ir istorikams, ir kalbininkams, ir etnologams, ir geografams, ir archeologams, ir politikams. O ką jau bekalbėti apie tuos žmones, kurie iš savo kaimų yra jau išėję.

Mažeikių r. savivaldybės nuotraukos

Simboliška, kad prieš Vasario 16-osios dieną dalyvavome Algirdo Vilko knygos „Mažeikių rajono išnykę ir nykstantys kaimai“ sutiktuvėse, kurios buvo surengtos Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje. Pasisakymai, sveikinimai, žemaitiškos folklorinio ansamblio „Alksna“ dainos, dosnus kulinarinio paveldo stalas – viskas derėjo, viskas suaugo į prasmingų darbų vertę. Džiaugiamės, kad šalia mūsų gyvuoja toks puikus kultūros puoselėtojas, kaip Algirdas Vilkas. Tik tokių žmonių dėka įmanoma išsaugoti vis sugrįžtančią tautos sąmonę.

+2

0