Pamokose skatina atvirumą

Simonas BALIUTAVIČIUS buvo vienas iš pretendentų gauti daktarės Meilės Lukšienės premiją. Geografijos mokytojas dirba Telšių „Džiugo“ gimnazijoje, Viešvėnų pagrindinėje ir Telšių suaugusiųjų mokyklose. Pedagoginį darbą pradėjęs jaunimo mokykloje, ten sakosi supratęs, koks turi būti mokytojas: pirmiausia – žmogus, gebantis ne tik įgyti žinių, bet ir rasti ryšį su kitu žmogumi. Svarbiausia šiam pedagogui – padėti mokiniams atskleisti savo gabumus, kad jie savimi pasitikėtų, skatinti atvirumą. „Mano kabineto durys per pamokas visada atviros: mokiniai žino, kad bet kada gali ateiti, dalyvauti kitų klasių pamokose. Kabinete baldus susistačiau taip, kad būčiau prie mokinių, sėdėčiau tokiame pačiame suole, nes noriu, kad būtų ryšys su mokiniais, jie nebijotų klausti“, – pasakoja mokytojas. S. Baliutavičius turi ilgametę tradiciją su mokiniais gaminti geografinius atvirukus (pradeda tą daryti jau spalio mėnesį po pamokų) ir prieš Kalėdas dalyti praeiviams – iš pradžių nedideliame Luokės miestelyje, kuriame tuo metu dirbo, o kai atvirukų skaičius išaugo iki penkių šimtų, išvažiavo jų dalyti į Telšius.

 

Minėjote, kad Jums patinka integruotos pamokos… Su kokių dalykų mokytojais bendradarbiaujate ir kokias bendras veiklas vykdote?

Geografijos pamokas galima integruoti su visais dėstomais dalykais, dažniausiai integruoju su technologijomis ir daile. Esu vedęs pamokas kartu su lietuvių, anglų kalbų, kūno kultūros, biologijos, pilietiškumo, informacinių technologijų, matematikos mokytojais. Mokiniams patinka pamokos netradicinėse aplinkose: mokyklos sodelyje, muziejuje, kepyklėlėje, kinų restorane, seniūnijoje, kultūros centre ir pan. Dažniausiai integruotose pamokose sujungę savo dėstomus dalykus vaikams suteikiame daug gerų emocijų, pamokos tema jiems tampa daug įdomesnė, suprantamesnė.

Pateiksiu kelis pavyzdžius. Kai kalbėjome apie Japonijos gyventojus, gaminome japoniškas salotas, jas ragavome, taip palietėme kultūros, mitybos įpročius… Kai mokėmės apie pasaulio kryptis, jas piešėme ant pajūrio akmenėlių, taip kiekvienas mokinys išsinešė namo paties pasigamintą „kompasą“. Per pamoką apie upės dalis su dailės mokytoja lipdėme jas iš plastilino, rašėme sąvokas.

 

Kaip vertinate ir ar naudojate pamokose šiuolaikines technologijas? Jūsų nuomone, ar reikia per pamokas surinkti mokinių išmaniuosius telefonus?

Kiekvienas istorijos laikotarpis švietimui diktuoja savo sąlygas. Ruošdamasis pamokai, visada pasižiūriu, ką įdomaus, naujo galiu parodyti mokiniams. Čia didžiausias pagalbininkas – informacinės technologijos. Esu skaitmeninių mokymo priemonių konsultantas, tad informacinės technologijos man artimos. Yra daug įdomių, naudingų mokymo priemonių, kurios padeda pamoką pravesti įdomiau.

Technologijos dabar sparčiai diegiamos ir naudojamos visose srityse, tad mokykla taip pat turi būti joms atvira. Per pamoką apie pasaulio laiko juostas galiu pasakoti, mokyti apskaičiuoti, kiek valandų yra vienoje ar kitoje šalyje, bet taip pat galime įsijungti savo mobiliuosius telefonus ir apkeliauti tolimiausius pasaulio kampelius bei sužinoti, kiek dabar juose valandų. Įdomiau ir greičiau. Bet jei žinau, kad pamokoje nereikės naudoti telefonų, juos susirenku, nes priešingu atveju jie bus naudojami pramogoms.

 

Su kokiais iššūkiais susiduria jauni mokytojai pirmaisiais darbo mokykloje metais? Kaip juos įveikėte, ką galėtumėte patarti jaunesniems kolegoms?

Pradėjus dirbti mokykloje iškyla daug sunkumų. Stovėdamas prieš klasę supranti, kad pamokoje sėdi ir tie, kuriems tavo dėstomas dalykas įdomus, ir tie, kuriems jis visai nepatinka… Pradedi ieškoti, bandyti, klysti, nusivilti, džiaugtis… Mažais žingsneliais įgauni patirties, jei kažkas pasiteisinta, naudoji ir tobulini, jei ne – „padedi į lentyną“. Kasmet viskas tampa daug paprasčiau. Jau žinai, kokios mokinių galimybės, kiek jie gali „paimti“ iš pamokos, kas labiausiai tinka ne tik konkrečiai klasei, bet ir mokiniui. Tas pažinimas yra didžiausias privalumas ir lobis.

Jaunam žmogui labai svarbu jausti kolegų ir administracijos padrąsinimą, palaikymą… Atmintyje įstrigo daktarės Meilės Lukšienės mintis: „<…> neužgesinkime žmoguje žmogaus“. Kaip ugnies liepsną galime užgesinti vandeniu, taip kritika galime užgesinti jauną mokytoją.

 

Su mokiniais leidotės į kelionę dviračiais. Kaip kilo tokia idėja, kokie buvo mokinių įspūdžiai, kaip pats jautėtės?

Norėjau paminėti Lietuvos nepriklausomybės 25-metį. Tiesiog kilo idėja, kad galėčiau dviračiu apvažiuoti Lietuvą. Pasiūliau mokiniams, atsirado norinčių vykti kartu. Juos pažinojau tik kaip mokinius pamokoje, kelionėje juos pažinau kaip žmones.

Kiekvieną dieną rašėme dienoraštį, aptarėme dienos sunkumus, nuotykius, pamatytus objektus, žymėjome žemėlapyje nuvažiuotus atstumus. Kasdien keliauti darėsi vis smagiau, nes matėme, kaip „kapsi“ kilometrai. Įveikėme 1713 km.

Keliaudami lankėme įvairius muziejus, rašytojų gimtines, geografinius ir istorinius paminklus, akiratis plėtėsi, o svarbiausia – išmokome bendrauti ir bendradarbiauti. Lietuvoje yra labai daug geros širdies, nuoširdžių ir paslaugių žmonių. Prisiminimai yra patys šilčiausi.

 

Kaip palaikyti gerus santykius su mokiniu ir išlaikyti savo kaip mokytojo autoritetą? Jei mokytojas su mokiniais bendrauja socialiniuose tinkluose, jūsų atveju – keliauja po Lietuvą, ar nepradeda mokiniai į pedagogą žiūrėti kaip į draugą?

Į socialinį tinklą „Facebook“ priimu mokinius, jų tėvelius, kolegas. Neviešinu nieko, kas menkintų mokytojo prestižą. Pasidaliju pamokų akimirkomis, perskaitytomis citatomis, švietimo naujienomis, konkursais, gražiomis akimirkomis… Taip mokiniai mane labiau pažįsta ne tik kaip mokytoją pamokoje, bet ir kaip žmogų, mato, ką veikiu laisvalaikiu.

Ribą tarp draugo mokytojo ir draugelio mokytojo galėčiau sulyginti su virš žvakės liepsnos ištemptu siūlu. Jei jį atpalaiduosi, sudegs, pertempti negali – plyš, tačiau jis visada turi būti saugiai įtemptas. Sunku nusakyti žodžiais, kada peržengiama ta riba, bet mokytojas ir mokinys ją puikiai jaučia. Ne kiekvienas gali dirbti mokytoju. Mokytojas privalo turėti charizmą, suprasti, kas jis yra ir ką daro stovėdamas prieš mokinius.

Stengiuosi palaikyti nuoširdžius santykius su mokiniais, tačiau turiu ribas, kurių peržengti sau neleidžiu, viskas yra tik mano rankose.

 

Kartą per mėnesį vedate pamokas senelių namuose. Papasakokite apie šią veiklą.

Kam labiausiai reikia dėmesio ir nuoširdumo? Vaikams ir mūsų senjorams. Nuo 2016 m. rudens pasisiūliau senelių globos namuose vesti geografijos pamokas. Pirmoji pamoka baugino, nežinojau, ar mano sumanymas patiks senoliams, ar jiems bus įdomu tai, ką pasakosiu… Nors ir nerimavau, bet viskas praėjo sklandžiai. Seneliai noriai klausėsi mano „pamokos“. Jie ir patys dalijosi įspūdžiais, pasakojimais apie apkeliautas šalis. Į vieną iš užsiėmimų buvau nusivežęs pasaulio politinį žemėlapį – visi noriai rodė ir vardijo šalis, kuriose jiems yra tekę būti. Kiekvieną kartą, uždarius senelių globos namų duris, išeinu lyg paliestas Kalėdų: ten tokia šilta ir nuoširdi atmosfera, jie taip nuoširdžiai priima, domisi, kad norisi būti jų draugu ir laukiamu žmogumi, kuris praskaidrina įprastą kasdienybę.