Ar įmanoma pasirinkti kitą profesiją?

Kol vieni ilgai suka galvą, kokią profesiją pasirinkti, kiti drąsiai žengia jau išmintais savo tėvų, senelių ar tetų takais. Tos pačios giminės dinastijų galima rasti bene visose srityse, o šiandienos tinklalaidėje „Mokysiu“ bus kalbama apie vieną iš jų – mokytojų. Ar šeimoje turint ne vieną mokytoją nuo mažens kirba mintis, jog ir tu galiausiai stovėsi prieš klasę? Ar nebaisu neišpildyti giminėje esančių pedagogų lūkesčių?

 

Įvairiausiomis istorijomis tinklalaidės „Mokysiu“ laidoje dalijosi Vilniaus šv. Kristoforo gimnazijos mokytojas Mindaugas Nefas, kurio giminėje net 32 pedagogai, ir „Renkuosi mokyti!“ 6 kartos alumnė Elzė Vareikytė – jos šeimoje taip pat ne vienas nusprendė mokytojauti.

Atranda naują ryšį

 

Kartais specialybės pasirinkimas – tarsi užkoduotas mūsų genuose, mat pasirenkame kelią, kuriuo ėjo ar vis dar eina šeimos nariai. Vienas pavyzdžių – laidos dalyvė Elzė, kurios šeimoje taip pat apstu mokytojų. Mokytojos keliu taip pat žengia Elzės mama – būtent tai, pasak jaunosios pedagogės, nulėmė ir jos profesijos pasirinkimą.

„Kai atėjau dirbti į mokyklą, sustiprėjo mano ir tėvų ryšys. Su mama mes dažnai susiskambiname – viena kitai pusantros valandos pasakojame apie pavaduotojas, vaikus, įvykius, dalijamės patarimais. Man tai labai patinka, nes mama uždega, įkvepia mano idėjos. O aš iš jos pasisemiu labai daug patirties. Ji man padeda išspręsti problemas su kolegomis visai kitu būdu, nei aš jas spręsčiau“, – atviravo jaunoji mokytoja.

 

Kito tinklalaidės dalyvio – Mindaugo – giminėje išaugo ne viena dešimtis pedagogų. Tą patį profesinį kelią pasirinkęs vyras teigė, kad taip dažniausiai nutinka dėl socialinio rato, kuriame augame ir nuo mus supančios aplinkos.

„Aš nekaltas – tiesiog esu aplinkybių auka. Reikėtų pradėti nuo mano močiučių – jos abi buvo pradinių klasių mokytojos. Tada tradiciją tęsė mano tėvai, kurie susipažino besimokydami tuomečiame pedagoginiame institute. Aš manau, kad tai – klasikinė istorija: žmonės iš to paties socialinio rato pradeda bendrauti. Na, ir taip nutiko, kad tame pačiame rate yra ir daug mano dėdžių bei tetų“, – juokėsi jis.

Svarbu suteikti gyvenimo džiaugsmą

 

Mokytojai atviravo, kad kiekvienas šiuolaikinis pedagogas, ateidamas dirbti į mokyklą, su savimi atsineša tam tikrą misiją. Štai, istorijos mokytojo Mindaugo misija – „įžiebti“ gyvenimo džiaugsmą jį praradusiam jaunam mokiniui.

„Kartais pas mane ateina devintokas, praradęs gyvenimo džiaugsmą, ir sako, jog jis nenori nieko daryti. Tada man būna labai liūdna ir skauda. Noriu, kad mūsų visuomenė pasikeistų, o jauni žmonės iš tiesų būtų jauni ir kažkuo domėtųsi. Galbūt tai ir viena iš priežasčių, kodėl aš dirbu mokytoju. Baisiausia, kai žmogus sako, kad jis nieko nenori. Todėl aš bandau situaciją keisti. Tai – donkichotiškas siekis, bet tikiuosi kažką pakeisti ir, galbūt, jau pakeičiau“, – dalijosi jis.

 

Dailės mokytojos Elzės misija – pokytis. Jos įsitikinimu, šiuolaikinėje visuomenėje jaunam žmogui svarbiausia – jaustis saugiai ir gerai, nepaisant, kokioje aplinkoje jis atsiduria. Egzistuoja daugybė tyrimų, bylojančių apie sugniuždytą vaiko emocinę būklę. Pasak jos, tai keisti – būtina.

„Man mokykla yra apie pokytį. Labai svarbu, kad mokiniai joje jaustųsi gerai. Švietimo sistema arba apriboja, arba sugniuždo. Mokytojas kartais nesupranta, kad nesi blogas, jei negali susikaupti. Galbūt tiesiog galvoji apie Luką iš 8-os klasės, kurį įsimylėjai, ir šiandien negali susikaupti. Tai nereiškia, kad esi blogas ir trukdai mokytojo pamoką. Man labai svarbu plėsti mokinių jauseną mokykloje ir mokinių žinias apie tai, jog mes visi esame bendrame katile ir vienoje sistemoje. Visiems turi būti gerai – juk 12 metų gyvename kartu“, – teigė E. Vareikytė.

Mokytojas – gyvenimo vedlys

 

Dailės mokytoja įsitikinusi, kad labai svarbu palaikyti emocinį ryšį tarp mokytojo ir mokinio. Pasak jos, pedagogas neturi būti griežtas, tačiau negali būti ir geriausias draugas. Vis tik, šilti santykiai, netradicinės veiklos, įdomūs užsiėmimai ir entuziazmas gali įkvėpti mokytojus bei jaunuosius auklėtinius pagyvinti mokymosi procesą, taip pat – garantuoti jaukią mokymosi, darbo aplinką.

„Vežiausi vaikus į Graikiją, Maroką ir Jordaniją. Dėl to sulaukiu labai daug nuostabos iš aplinkinių. Tačiau man patinka, kad vaikai moka savimi pasirūpinti. Aš jais pasitikiu – prieš kelionę paruošiu, daug kalbuosi ir noriu parodyti, kiek visko pasaulyje yra daug. Aš pati turiu labai daug entuziazmo su jais keliauti ir dalytis savo žiniomis. Man atrodo, kad pedagogas neapsiriboja klase ir mokykla – jis yra mokytojas ir gatvėje, ir parduotuvėje. Tas entuziazmas man duoda tiek daug motyvacijos, kad galiu pamiršti jaudulį ir baimę“, – patirtimi dalijosi tinklalaidės dalyvė.

 

Pasak kito pašnekovo – Mindaugo, mokykloje kiekvienas mokytojas susiduria su daugybe mokinių siunčiamų išbandymų. Ypač didelį dėmesį ir susidomėjimą jiems skiria jauniausieji mokiniai. Tačiau, jo įsitikinimu, tai padeda mokytojui augti.

„Turėdavau nuostatą, kad jeigu jau esu mokytojas, turiu kontroliuoti situaciją. Taip įvyksta susikirtimas, nes mokiniai galvoja, kad kontroliuoti turi jie. Vyksta kova: kuris kurį sukontroliuos. Natūralu, kad pirmaisiais darbo metais būdavo visko – esi po padidinamuoju stiklu, o mokiniai tave išbando įvairiose situacijose. Nėra kito būdo tapti geru mokytoju. Jis nuolat išmėginamas, o mokiniai cituoja jo klaidas“, – teigė istorijos mokytojas.

 

Taip pat daugelis mokinių dedasi nesuprantantys dėstomų dalykų, tačiau visi jie – bendrojo lavinimo ir bendrojo lygio dalykai, kuriuos privalo išmokti kiekvienas. O mokytojo užduotis – skatinti vaiką neprarasti motyvacijos.

Ragina nebijoti važiuoti į mažesnius miestelius

 

E.Vareikytė taip pat atviravo, kad jauni mokytojai neturėtų bijoti išvykti mokyti į mažesnius miestelius ar kaimus. Pasak jos, šios vietos suteikia motyvacijos – ten gyvenančios senolės prikrauna obuolių, mokinių tėčiai patys pasisiūlo sutvarkyti dviratį, o visa bendruomenė spinduliuoja pagarba ir laiko mokytoją visuomenės vertybe.

 

„Pamatai vaikus, kurie yra kitokie, taip pat – skirtingas mokyklas. Man atrodo, kad sveika važiuoti į mažesnius regionus ir mokyklas, nes turi galimybę praplėsti suvokimą apie tai, kur mes esame, kur gyvename, kokia yra mūsų šalis, kokie svarbiausi švietimo sistemos iššūkiai. Mane mokiniai egzaminuodavo, klausdami traktorių rūšių, o aš prašydavau mainais išvardinti dalykus, kuriuos galima pastebėti kūrinyje. Aš mačiau labai daug gražių dalykų. Viduklėje, prisėdus su vaikais pietauti prie stalo, man vienas vaikas pasakojo, kad jis tęs savo tėčio veiklą – liks ūkyje ir niekur nevažiuos. Jam nebuvo liūdna, kad jis nestos į universitetą“, – prisiminimais dalijosi mokytoja.

 

Taip pat ji atkreipė dėmesį, kad jauni mokytojai turėtų žinoti, jog mokykloje svarbiausia kurti bendruomenę, kuri neapsiribotų vien tik administracija, mokytoju ir mokiniais.

„Mokykloje mes dažnai pamirštame susipažinti su personalu. Mes galime galvoti, kad daugiausia išmano direktorius ir pavaduotojas. Deja, daugiausia žino valytoja ir budėtoja, nes jos daugiausia ir mato. Svarbus suvokimas, kad mes mokykloje visi turime susijungti. Mes prašome iš mokinių bendrystės, būti viena komanda, o patys dažnai nežinome visų savo bendradarbių vardų. Esame tiek užsikrovę darbais arba tiek užrietę nosis, kad tarpusavyje nebendraujame. Tada atrodo, apie ką mes galime kalbėti su vaikais, jei patys neturime bendrystės?“ – pastebėjo Elzė.

 

Visą pokalbį galima rasti čia.

Daugiau apie mokytojo profesiją, pedagogikos studijas – kitose tinklalaidėse. Jų galite klausyti „Spotify“ – paskyroje „Mokysiu“ arba „YouTube“ platformoje – Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos paskyroje.