„Whatansu“ – ne simuliacija. Stovyklos – mokymasis už mokyklos ribų

„Patyrimas – griežčiausias mokytojas iš visų. Nes pirmiausia gauni testą, tik tuomet – pamoką.“ (Oskaras Vaildas)

 

Nuoširdi atmosfera, nesiliaujantis klegesys ir jausmas, kad patekai į vieną didelę šeimą – tai jau nebestebina, įžengus pro „Whatansu“ būstinės duris. Tačiau imti interviu pirtyje, prisipažinsiu, dar neteko… Būtent čia ir užsimezgė pokalbis su keliautoja, nepaprasto grožio sielos kvatokle Rūta VAITIEKUTE, jau 6 metus dirbančia vadove patirtinėse „Whatansu“ stovyklose.

 

Rūta, kaip atsidūrei čia, „Whatansu“ komandoje?

Kadaise draugė manęs paklausė, ar pažįstu Jurgą ir Mindaugą Vidugirius ir ar nenorėčiau dirbti su jais, esą mes jai pasirodėme labai panašūs savo pasaulėjauta, gyvenimo būdu ir pan. Tada apie jų organizaciją, besivadinusią „Griaunam“, nieko nebuvau girdėjusi, tačiau mintyse sau pasakiau, kad taip pavadintoje dirbti net ir nenorėčiau (juokiasi – aut. past.). Tačiau mūsų keliai visgi susikirto, kai įmonė jau buvo pervadinta „Bundam“. Ir visai netrukus darbavausi pirmojoje stovykloje, dirbau vienoje komandoje drauge su labai stipriu partneriu – šeimos santykių psichologu Vaidu Arvasevičiumi.

 

Ar ta pirmoji stovykla jau buvo patirtinė?

Taip, tai buvo „Ugnies zona“ – pasiruošimas „Masters of Calm“ festivaliui. Stovykla apie savanorystę, bendradarbiavimą, pagalbą vienas kitam, geranorystę. Apie tai, koks jausmas apima, kai kažką sutveri savo rankomis, darbu, kokias emocijas tai sukelia kitiems. Apie tai, ką reiškia priimti kitų dėkingumą…

 

Kas, tavo suvokimu, yra patirtinis mokymas apskritai?

Pirmiausia tai – savęs pažinimas. Visokiose, patogiose ir nepatogiose, situacijose. Tada – mokymasis apmąstyti aplinką: kas man čia patinka, o kas – ne? Kodėl? Kaip tai mane veikia? Kur jaučiuosi geriausiai? Ar galiu rinktis, kur ir su kuo būti? Ar aš kitąsyk taip pat reaguočiau į situaciją, kurioje esu?

Išmokstama tik sąmoningai suvokiant ir analizuojant, kas atsitiko. Tad apibendrinant – patirtinis mokymasis yra savirefleksija ir dėmesingumas, suvokimas ir apsisprendimas.

 

Kaip manai, ar patirtinis mokymas gali padėti sprendžiant šiandien tokį aktualų patyčių klausimą?

Organizuojame patirtinius savaitgalius klasėms, per kuriuos kiekvienas turėtų rasti savo vietą, stipriąją pusę. Per patirtinius mokymus sukuriame tokias sąlygas, kuriomis kiekvienas turėtų erdvę atskleisti savo potencialą. Jei ta tavo stiprybė yra išplėtojama, parodoma ir visi apie ją sužino, patyčioms tiesiog nebelieka jokio poreikio. Galiu tą patvirtinti iš patirties. Absoliučiai kiekvienas vaikas yra kažkuo išskirtinis. Mes stovyklose stengiamės sukurti tokias sąlygas, kur kiekvienas turėtų galimybę savo savybes atskleisti. Tada kiti bendraklasiai sako: „Oho, aš nė neįtariau, kad tu taip…“ Tai – gero mikroklimato komandoje pagrindas.

Esu daug sykių buvusi nuostabių atradimų liudininke! Tarkime, kartą kalbėjomės su dviem aštuntokais apie jų svajones, kai staiga vienas iš jų ištarė: „Aš svajoju būti geru tėčiu.“ Galite patikėti?! Ar jūs, būdami 14–15 metų, bent susimąstydavote apie tai? Nes aš – tai ne! Ir kai tokio amžiaus vaikai stovyklose turi galimybę apie tai garsiai ir atvirai šnekėti…

 

O kaip konkurencingumas? Ar pastebi jį? Ypač tarp berniukų? Jis turi teigiamą ar daugiau neigiamą atspalvį? Ir gal jūs, whatansiečiai, esate atradę būdą, kaip su juo tvarkytis?

Mes šitą klausimą, kuris, be abejo, – labai aktualus, sprendžiame bendraudami. Jei mokiniai (mokytojai, tėvai) užmezga tarpusavio ryšį, vietos konkurencijai tiesiog nebelieka. Tad pirmoji ir viena esminių užduočių mūsų stovyklose, visiškai nesvarbu, kokio amžiaus grupėse, – atviras ir nuoširdus bendravimas. Nuo pat pirmos akimirkos.

Lygiai tas pats vyksta mokymuose mokytojams. Kada jie gauna galimybę su kolegomis pabendrauti akis į akį, išgirsti, kad jie turi tokių pačių svajonių, panašiai žvelgia į pasaulį… įvyksta tam tikras lūžis, noras konkuruoti tiesiog dingsta, atsiranda bendrystės jausmas. Juk tai taip natūralu – kai užsimezga draugystė, artumas, žmogaus, su kuriuo gerai jautiesi, nebesinori skaudinti, tau tampa svarbu, kaip jis jaučiasi. Mes propaguojame ir skatiname visų atvykusiųjų atvirumą. Neperžengiant jų nusibrėžtų ribų, paliekant erdvę jaustis patogiai. O už kiekvieno klausimo, kurį užduodame dalyviui, slypi jo asmeninė istorija, kuri refleksijų metu jį patį priverčia stabtelėti ir susimąstyti.

 

Esu daug sykių buvusi nuostabių atradimų liudininke! Tarkime, kartą kalbėjomės su dviem aštuntokais apie jų svajones, kai staiga vienas iš jų ištarė: „Aš svajoju būti geru tėčiu.“ Galite patikėti?! Ar jūs, būdami 14–15 metų, bent susimąstydavote apie tai? Nes aš – tai ne! Ir kai tokio amžiaus vaikai stovyklose turi galimybę apie tai garsiai ir atvirai šnekėti… Būna ir verkiame, būna plojame, būna puolame visi į bendrą glėbį… Kaip gera likti be kaukių!

Pamenu, kai kartą per paauglių stovyklos vakarinę refleksiją kalbėjome apie baimes, ir viena mergaitė prisipažino, kad jos baimė – būti nepriimtai. Mokykloje ji jautėsi vieniša. Akimirksniu 10 kitų paauglių puolė pasakoti, kaip jie ne kartą ir ne du jautėsi taip pat. Ta mergaitė sėdėjo ir verkė klausydama panašių istorijų… Tai buvo pirmoji jos stovykla, vos trečia diena, o ji leido sau va taip atsiverti!

 

Ar įmanoma sieti patirtinį mokymą su ugdymo procesu? Ką vaikai ir mokytojai iš „Whatansu“ stovyklų gali parsivežti ir taikyti toliau savo kasdienybėje?

Patirtinis mokymas yra apie pasirinkimus. Ir mūsų tikslas – parodyti alternatyvą. Kad galima gyventi ir TAIP! Mes rodome savo pavyzdžiu ir leidžiame jiems patirti patiems, ką reiškia būti kitaip. Ir grįžta jie labai gerai suvokdami, kad tai – tikra. Tarkime, kad jie visai neprivalo būtinai būti pilka mase arba kažkokio „kietuolių“ būrelio dalimi.

Po stovyklų nenutrūksta dalyvių susirašinėjimas, jie dažnai susitinka prisiminti ir kuo ilgiau išsaugoti tai, kas vyko stovykloje, grįžta į erdvę, kur niekas nesijuokia iš tavęs, kai tu pasakai: „Aš nesuprantu.“ Ten, kur gali pasidalyti, paklausti patarimo. Stovyklautojai išsiveža suvokimą, kad jie turi pasirinkimą, kur, su kuo ir kaip būti. Ir dar – nepaprastai gerą ir svarbų jausmą: aš turiu kam paskambinti, kam parašyti, su kuo susitikti, bendraminčių, su kuriais man gera ir saugu. Aš – ne vienas! Tai – neįkainojama…

 

Pamenu, kai kartą per paauglių stovyklos vakarinę refleksiją kalbėjome apie baimes, ir viena mergaitė prisipažino, kad jos baimė – būti nepriimtai. Mokykloje ji jautėsi vieniša. Akimirksniu 10 kitų paauglių puolė pasakoti, kaip jie ne kartą ir ne du jautėsi taip pat. Ta mergaitė sėdėjo ir verkė klausydama panašių istorijų… Tai buvo pirmoji jos stovykla, vos trečia diena, o ji leido sau va taip atsiverti! Ir net jei daugiau nebeatvažiuos į „Whatansu“… Ji jau žinos, kad gali būti ir kitaip. Ne pirmą sykį dalyvaujantys „Whatansu“ stovyklose vaikai ją ramino ir guodė, pasakojo, kaip patirtis ir suvokimas stovyklose juos sustiprino, kaip atrado erdvę, kur jaučiasi visai kitaip. Mums tai buvo eilinis patvirtinimas, kad einame teisinga linkme. Tie momentai, kai paauglys suvokia „aš – ne vienas“, yra begalinio grožio… Ir, beje, tos visos ne itin džiugios istorijos, kuriomis dalijamės, lygiai taip pat skamba ir iš „kietuolių“ lūpų, kuo šiaip juk niekada nepatikėtum. Tad tai tampa dar stipriau…

 

Neseniai gavau vieno vaikinuko elektroninį laišką, kuriame jis man rašo: „Štai kaip aš išėjau iš komforto zonos.“ Ir prie laiško prisegtas įrašas iš mokyklos spektaklio, tiesiai nuo scenos. Nors jo mama man tvirtino, kad vaikinui labai sudėtinga stovėti prieš auditoriją, esą jis labai uždaro būdo…

Tad, atsakant į tavo klausimą, stovyklos įvairiais būdais tęsiasi ir joms pasibaigus.

Yra dar vienas dalykas, apie kurį jau padaryta daug tyrimų visame pasaulyje, – kaip tau sekasi mokytis, jei mokykloje tu kasdien patiri problemų su klasiokais, jas nuolat narplioji savyje, bijai, ir kaip – kai tu ten gerai jautiesi. Kai man gera eiti į mokyklą, nebaisūs ir ne tokie dideli atrodo ir mokymosi sunkumai, tiesa? Manau, kad didžiausias mokytojo uždavinys – pasinaudoti visomis savo galiomis, visais gebėjimais ir sukurti aplinką, dėl kurios vaikas norėtų eiti į mokyklą. Tebūnie tai tas vienintelis mokytojas – dingstis tam norui. Ir tai jau labai daug.

Su amžiumi tampame vis atsargesni, mūsų patirtis, baimė, žinios riboja, nujaučiame galimas pasekmes, tad dažniausiai mūsų elgesys tose pačiose situacijose kinta. Sunkiausia užduotis patirti visus patirtinio ugdymo smagumus – mokytojams, kurie atvažiuoja į mūsų stovyklas. Nes mes, suaugusieji, esame labai stipriai save apriboję.

 

Ar egzistuoja kažkokios patirtinio mokymosi amžiaus ribos?

Ne, tikrai ne. Tik ką baigiau „Forest School“ programą Anglijoje. Ten mes labai daug mokomės apie patirtinį mokymą priešmokyklinukams. Skirtumas tas, kad tokio amžiaus vaikai – labai laisvi, jie nejaučia ribų, o kuo labiau bręstame, tuo labiau mus ima riboti socialiniai reikalai, normos, taisyklės ir pan. Tad skirtumas toks ir yra: mažas vaikas, pamatęs nugriuvusį medį, lipa ant jo, neklausęs, ar galima, nepagalvojęs, ar tai saugu ir t. t. Noras patirti ir smalsumas – aukščiau visko. O su amžiumi tampame vis atsargesni, mūsų patirtis, baimė, žinios riboja, nujaučiame galimas pasekmes, tad dažniausiai mūsų elgesys tose pačiose situacijose kinta. Sunkiausia užduotis patirti visus patirtinio ugdymo smagumus – mokytojams, kurie atvažiuoja į mūsų stovyklas. Nes mes, suaugusieji, esame labai stipriai save apriboję. Mokome vaikus laisvai reikšti savo nuomonę, būti asmenybėmis, tačiau dažnai patys neleidžiame sau gyvenime tokiems būti… Bet jei tik yra noras (palikti savo komforto zoną), viskas įmanoma! Neseniai klausiau interviu su kino festivalio „Scanorama“ direktore, ji davė puikų pavyzdį: „Kai man sako: „Aš negaliu to padaryti“, aš sakau: „Galėk!“ Ir tai yra viskas! Tai – tik tavo pasirinkimas: GALĖTI ar NE.

 

O ar užduotys skiriasi skirtingo amžiaus stovyklautojams? Tarkime, garsiojo „Whatansu“ tylos žygio trukmė? Kitos užduotys?

Ne pagal amžių matuojame užduoties sudėtingumą. Būna, atvažiuoja maži vaikai, bet labai brandūs. Programą turime kiekvienai stovyklai, bet jau pirmą dieną pamatome, jei ją reikia koreguoti, ir tą darome nedelsdami. Mokymasis vyksta tik tada, kai yra truputį nesmagu, nepatogu. Kitaip augimas nevyksta. Iššūkis neturi būti nei per mažas, nei per didelis. Nes tas suvokimas, kad vaikui pavyko, turi būti didžiulis atradimas.

Būna, mokytojai mus „perspėja“: „Oi, atvešiu jums tokią klasę… Maža nepasirodys, ruoškitės.“ Bet mes jau ne kartą įsitikinome, kad visi atvažiuojantys vaikai yra smalsūs, ištroškę atradimų, potyrių. Tik jei pajunta, kad iššūkis per mažas, jiems greitai tampa nuobodu. Todėl ir keliame užduočių kartelę, kad jie justų nuolatinį lengvo adrenalino prieskonį.

 

Artėja dar viena stovykla. Ko tu, Rūta, labiausiai lauki? Kokios užduoties? Kurio momento?

Man labiausiai patinka, kai kas nors vyksta ne pagal planą. Jei atvirai, tai vyksta kiekvienoje stovykloje! Rimtai! Anksčiau ar vėliau, vienoje situacijoje ar kitoje. To nesuplanuosi niekaip. Tarkime, mes, stovyklų vadovai, patys registruojame atvykusius vaikus ir visada klausiame, ar jie neturi telefonų (jie per stovyklą paimami) ir ar neturi maisto (nes maitiname juos visaverčiu, sveiku maistu). Kaip įprasta, atsakymai būna tokie, kokių reikia (juokiasi – aut. past.). Tačiau per stovyklą, būna, paaiškėja, kad ne visi taisyklių laikosi, kažkas pamelavo ir t. t. Ir tada prasideda… Patirtinis ugdymas – tai atvirumas ir kalbėjimas. Tad mes daug aiškinamės, kalbamės, koks jausmas yra meluoti, kaip jaučiasi kitas šalia tavęs, pasielgusio ne visai garbingai ir pan. Ir tai nėra moralinis spaudimas, tai tik savirefleksija, atsitraukimas ir pažvelgimas į situaciją sąmoningiau, giliau. Tai praturtina ir leidžia dar labiau išmokti ir suvokti. Ir tokios situacijos nėra „blogos“, jos – didžiulė dovana mums visiems. Ir stovyklų dalyviams, ir mums, vadovams. Ačiū.