Vaikai, turintys sensorinės integracijos sutrikimų, ugdymo įstaigoje – kaip atpažinti ir padėti?

Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos Švietimo ir ugdymo pagalbos išteklių centras surengė nuotolinį seminarą pedagogams, pedagogų padėjėjams, dirbantiems su vaikais, turinčiais sensorinės integracijos sunkumų. Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro Sutrikusios raidos vaikų konsultavimo skyriaus ergoterapeutė Vaida Tuskevičė aiškino, kaip atpažinti vaikus, turinčius sensorinės integracijos sutrikimų, aptarė pagalbos jiems būdus ir metodus.

Kas yra sensorinė integracija?

 

Pranešėja priminė, kad sensorinę sistemą sudaro aštuoni jutimai: propriorecepcinė, taktilinė, interoreceptinė, vestibiulinė sistemos, taip pat klausa, skonis, uoslė, rega: „Už tai, kad pažįstame pasaulį per įvairius jutimus, turime dėkoti sensorinei integracijai. Tai – sensorinių dirgiklių organizavimo procesas, kai smegenys gali organizuotai ir tikslingai atsakyti į gaunamus išorinius dirgiklius. Tačiau jei smegenys į juos neatsako tinkamai, gali pasireikšti keistas, nepriimtinas elgesys.“

 

Sensorinės integracijos sutrikimų turintys vaikai gali vengti, nesuteikti atsako į dirgiklį arba siekti tam tikrų potyrių, tokiu būdu atsiranda sunkumų atliekant kasdienes, laisvalaikio, mokymosi ir produktyvias veiklas. „Išskiriami trys sensorinės integracijos disfunkcijų tipai. Tai – sensorinės moduliacijos sutrikimai, sunkumai reguliuojant atsakus į sensorinius stimulus. Taip pat motoriniai funkcijų sutrikimai, sunkumai su pusiausvyra, motorine koordinacija, vaikui sudėtinga dalyvauti įprastose ir neįprastose motorinėse užduotyse. Sensorinės diskriminacijos sutrikimai labiausiai susiję su mokymusi – jie sukelia sunkumų suvokiant panašumus ir skirtumus, vaikas sunkiai gali skirti paveikslėlius, negali pasakyti, ar jam karšta ar šalta, taip pat neskiria maisto skonio, triukšmo lygio ir pan.“, – teigė V. Tuskevičė.

 

Sensorinės integracijos sutrikimai sukelia vaikams savipriežiūros, laisvalaikio ar mokymosi sunkumų. „Turintis savipriežiūros sunkumų vaikas gali ateiti į mokyklą netinkamai apsirengęs, nesusišukavęs, ne visai švariai atrodantis. Tokiu atveju neturėtume galvoti, kad juo nesirūpinama – galbūt taip nutinka dėl vaiko sensorinės sistemos sunkumų“, – sakė V. Tuskevičė.

 

Laisvalaikio problemų turintis vaikas įprastai vengia žaisti grupėje, būti kartu su kitais, kad nereikėtų prisiliesti, nenori įsitraukti į naujas veiklas, nes nežino, kaip atsakyti į aplinkoje esančius dirgiklius. Mokymosi sunkumai pastebimi, kai vaikai vengia piešti, spalvinti, rašyti, jo raštas netaisyklingas, vaikas per daug spaudžia rašymo priemonę ar pan.

Pagalbos modelis

 

V. Tuskevičė pristatė dr. A. J. Ayres sukurtą pagalbos sensorinės integracijos sunkumų turintiems vaikams modelį, kuris plačiai taikomas pasaulyje: „Mokslininkė įrodė, kad suvokimas, mąstymas, kalba, mokymasis priklauso nuo to, kaip atrenkami ir priimami sensoriniai dirgikliai, todėl daugelis vaikystėje kylančių raidos, mokymosi, elgesio, emocinių sunkumų susiję su šiuo sutrikimu. Modelis paremtas žaidimo principu, kai veiklos atliekamos per žaidimus.“

 

Pasak pranešėjos, norint padėti vaikui, pirmiausia derėtų nusistatyti turimus jutimo sutrikimus, jų priežastis, pobūdį, kad būtų galima parinkti dirgiklius, kurie padėtų sužadinti atitinkamas reakcijas. Taikomos įvairios jutimus skatinančios priemonės, susijusios su visomis sensorinėmis sistemomis, pratimai gali būti tiek raminantys, tiek aktyvinantys – tai priklauso nuo vaiko nuotaikos, būklės. Taikant tinkamus metodus, sensorinės integracijos sunkumų turintys vaikai geba labiau save kontroliuoti, atsiranda ryšys su kitais žmonėmis, pagerėja klausos, vizualinė ir kitos sistemos.

Propriocepcinė, vestibiulinė, taktilinė sistemos – neatsiejamos

 

V.Tuskevičė paaiškino, kaip kiekviena iš aštuonių sistemų veikia, kas nutinka, kai vaikui nustatomas vienos ar kitos sistemos hiperjautrumas ar hipojautrumas. Propriocepcinė sistema apdoroja informaciją apie kūno ir jo dalių padėtis, ji atsakinga už žmogaus kūno ir galūnių padėties suvokimą, nulemia motorinių funkcijų vykdymą ir komforto jausmą. Esant šios sistemos hiperjautrumui, vaikui sunku suvokti savo kūną erdvėje, jam kyla sunkumų manipuliuojant mažais objektais – segant sagas ir pan. Jei vaikas siekia papildomų pojūčių – juda, sukasi, laksto, krenta, gali pastumti, atsitrenkti, per stipriai meta kamuolį, spaudžia rašymo priemonę, deda į burną nevalgomus daiktus ir pan., galima įtarti propriocepcinės sistemos hipojautrumą.

 

Pasak pranešėjos, propriocepcinei sistemai lavinti tinka masažas su kamuoliu ar gilūs vibraciniai spaudimai, šokinėjimas ant batuto, kamuolio, supynės. Taip pat galima atlikti pratimus, kur reikia traukti, tempti, stumti. „Jei per pamoką vaikas nesusikoncentruoja, galima jam apvilkti pasunkintą liemenę, padėti po kojomis ar ant kėdės balansinę pagalvėlę ir pan., taip pat galima pasiūlyti spausti rankoje ergoterapinę masę ar streso kamuoliuką. Klasėje galima paprašyti atlikti tam tikrus darbus – nuvalyti lentą, stalą, nunešti knygas nuo vieno stalo ant kito ir pan.“, – sakė V. Tuskevičė.

 

Dar viena sistema, atsakinga už judesius, yra vestibiulinė. Tai – vidinės ausies aparatas, dalyvaujantis pusiausvyroje, padedantis suprasti, kokioje padėtyje yra galva ir kūnas. Esant šios sistemos hiperjautrumui, vaikas atsisako aktyvių žaidimų, vengia kūno kultūros pamokų, neįsitraukia į veiklas, sutrikusi jo kūno koordinacija ir pusiausvyra einant įvairiais paviršiais. Lipdamas laiptais ar eidamas, vaikas linkęs prisilaikyti, sutrikusi jo akies ir rankos koordinacija ir pan. Atvirkščiai – jei vaikui sunku nusėdėti vietoje, suktis ratu aplink savo ašį, žaisti gaudynių, vaikščioti ant nestabilių paviršių, šokinėti iš aukštai, jis nebijo nukristi, o kalbantis sunkiai sukaupia dėmesį, siūbuoja nuo kojos ant kojos, galima įtarti vestibiulinės sistemos hipojautrumą.

 

„Vestibiulinei sistemai lavinti tinka supimasis, šokinėjimas ant batuto, čiuožimas nuo čiuožyklų ir pan. Jei vaikas bijo, galima rasti kompromisą – pasiūlyti vieną kartą atlikti pratimą, o tada jau imtis jam patinkančios veiklos. Taip galima iš lėto pratinti vaikus prie vestibiulinės sistemos stimuliavimo“, – teigė pranešėja.

 

Taktilinė sistema – lytėjimo pojūtis, kuris leidžia suprasti kietumą, lygumą, šiurkštumą, galime nustatyti daikto tūrį ir pan. Ši sistema glaudžiai susijusi su propriocepcine ir vestibiuline sistemomis, ji apdoroja informaciją apie lytėjimą, kuris pirmiausia gaunamas per odą. Esant šios sistemos hiperjautrumui, vaikas vengia praustis, nenori išsitepti, o išsitepęs rankas ar veidą nori iškart nusiprausti ar persirengti drabužius, nenori įsitraukti į žaidimus. Be to, vengia kontakto su kitais asmenimis, nenori, kad jį liestų, bijo stovėti eilėje. Toks vaikas išrankus rūbų tekstūrai, jam nepatinka etiketės, jis vengia eiti basomis nelygiais paviršiais. „Prieš paliesdami tokį vaiką, turėtume paklausti, ar jis norėtų būti liečiamas, įspėti, kada liesite. Geriau vaiką liesti per drabužius, kitu atveju galime sukelti jam skausmą. Taip pat derėtų vengti staigių judesių, įspėti apie juos, leisti būti basomis kojomis, vengti susirinkimų ar sporto varžybų. Prieš veiklas, kurioms reikalingas lytėjimas, atlikite propriocepcijos pratimus, neverskite vaiko liesti jam nemėgstamų daiktų. Visada prieikite prie jo iš priekio arba pasodinkite vaiką tokioje vietoje, kur jis gerai mato, kas artėja prie jo. Nurodykite, kur reikia sėdėti, mokinys turi stovėti pirmas ar paskutinis eilėje klasėje, per kūno kultūros pamokas“, – pagalbos priemones vardijo V. Tuskevičė.

 

Esant taktilinės sistemos hipojautrumui, vaikas mėgsta žaisti su įvairiomis medžiagomis, išsitepa, nejaučia dėl to diskomforto, gali visą dieną vaikščioti išsitepęs. Be to, toks vaikas yra labai meilus, mėgsta glaustis, apsikabinti, jam patinka kūnu liestis prie daiktų, sienų.

„Lavindami vaiko taktilinės sistemos hipojautrumą ir hiperjautrumą, turėtume skatinti jį patirti kuo daugiau taktilinių pojūčių – išsitepti įvairiomis medžiagomis, skatinti liesti ir atpažinti tekstūras, įvardinti jas. Galima patrinti vaiko rankas, kojas, veiduką skepetaitėmis, skatinti patrinti save. Taip pat turėtume nepamiršti kojų – galima pasidaryti kilimėlius su įvairiomis tekstūromis, leisti pavaikščioti basomis po žolę, akmenis, smėlį“, – siūlė V. Tuskevičė.

Rega, klausa – svarbūs pojūčiai vaikui vystantis

 

Vizualinė sistema ypač svarbi, nes per ją gaunama 87 proc. visos informacijos, ji leidžia susidaryti pirmą įspūdį apie išorinį pasaulį. Esant šios sistemos hiperjautrumui, vaikas labai jautriai reaguoja į šviesą, vengia ryškių šviesų, dengiasi akis, jo dėmesį išblaško įvairūs vaizdiniai dirgikliai, jis krūpčioja dėl menkiausios priežasties ir pan. „Tokiam vaikui reikia naudoti neutralias spalvas, parinkti tinkamą apšvietimą, naudoti tamsintus akinius. Jei matote, kad vaikui sunku perskaityti tekstą, galima paryškinti svarbiausią sakinį flomasteriu“, – sakė V. Tuskevičė.

 

Esant regos hipojautrumui, vaikui patinka žiūrėti į daiktus iš arti, jis ilgai stebi objektus, patraukusius akį, ypač domisi blizgiais, šviečiančiais objektais, dažnai mirksi. Norint padėti tokiam vaikui, reikėtų vengti patalpų, kur daug daiktų, kurie nukreiptų dėmesį ar išdirgintų.

 

Klausos sistema atsakinga už tai, ką girdime, ji leidžia suvokti garsų stiprumą, kryptį, tonų aukštį. Klausos hiperjautrumą turintį vaiką gali gąsdinti ar erzinti intensyvūs garsai, nuo garso jis dengiasi ausis. Vaikas pats gali verkti, niūniuoti, kad nustelbtų nemėgstamus garsus. Jam nepatinka kino teatrai, koncertai, prašo aplinkinių tylos, kreipia dėmesį į menkiausius garsus. „Tokiu atveju vaikui galima uždėti ausines, tik prieš tai įsitikinus, ar jis pratęs su jomis būti – jei ne, daryti tai labai atsargiai. Turime leisti jam klausytis įvairios muzikos, geriausia Mocarto, jūros bangų ošimo, gamtos garsų, pratinti prie kitų mus supančių garsų, kad jie išėję į kitą aplinką nesijaustų blogai“, – siūlo V. Tuskevičė.

 

Esant klausos hipojautrumui, vaikas nekreipia dėmesio į aplinkos garsus, neatsiliepia šaukiamas vardu, jam sunku suprasti kalbines konstrukcijas, jis kalba su savimi monotonišku balsu, mėgsta labai garsiai žiūrėti televizorių arba klausyti radijo, džiaugiasi triukšminga aplinka, mėgsta niūniuoti. „Bendraujant su tokiais vaikais, labai svarbu naudoti simbolius, žodžiais pateikti taisykles – kada galima triukšmauti, kada pabūti tyliai. Svarbu nedaugžodžiauti, instrukcijos turi būti trumpos, vaiko dera paklausti, ar jis išgirdo, ar suprato, ką pasakėme, taip pat skatinti jį išgirsti, kai kviečiame vardu, paliesti, kai nereaguoja“, – teigė pranešėja.

Uoslė ir skonis – susiję

 

Pagrindinė uoslės sistemos funkcija – kvapų atpažinimas, šis pojūtis padeda atskirti kvapus, nustatyti, ar jie malonūs, ar bjaurūs, stiprūs ar silpni. Esant uoslės hiperjautrumui, vaikas gali ypač nemėgti tam tikrų kvapų, net aplinkinius atsirenka pagal kvapą, dažnai kalba dengdamasis nosį, parodydamas, kaip neskaniai kas nors kvepia. Toks vaikas atsisako valgyti maistą dėl kvapo, jį gali pykinti kvapai tualete, vonioje, erzinti kokių nors kvepalų kvapas. „Esant uoslės hiperjautrumui, nederėtų naudoti oro gaiviklių, intensyvių kvepalų. Jei vaiką dirgina kvapas, ant jo rankovės galima užlašinti jo mėgstamo kvapo eterinio aliejaus. Taip pat leisti vaikui nešiotis kišenėje muilo ar kvepalų, kad galėtų jais pasinaudoti esant nemaloniam aplinkos kvapui. Grindys, lenta, gipso kartonas ir klijai taip pat turi kvapą, kai tik įmanoma, reikėtų vėdinti patalpas“, – teigė specialistė.

 

Esant uoslės hipojautrumui, vaikas nejaučia, kad maistas sugedęs, nejaučia nemalonių kvapų – dūmų, degėsių, gali nereaguoti į aplinkinius kvapus, gali laižyti daiktus, kad geriau suprastų, kas tai yra. Uoslės hipojautrumui lavinti tikslinga naudoti kvepiančius flomasterius, įvairias mases, burbulus, dažniau lankytis lauke, sode, uostyti gėles, kiekvieną daiktą, kurį galima pauostyti. „Per užsiėmimus galima naudoti eterinę lempą, eterinį vanilės ar bananų kvapo aliejų, nes šie kvapai neerzina, o ramina. Galima duoti vaikui pauostyti kvepalų, vaisių, maisto produktų, parodyti, kokia veido išraiška uostant tuos kvapus, aiškinti, kas yra aštru, saldu, kartu, rūgštu“, – siūlo V. Tuskevičė.

 

Pagrindinė skonio / burnos sistemos funkcija – valgio jutimas, gebėjimas atskirti ir suvokti maisto skonius. Esant skonio hiperjautrumui, vaikas atsisako valgyti dar nevalgytų patiekalų kavinėje ar restorane, gali visai nevalgyti ne namuose, nemėgsta aštraus, sūraus maisto, gali valgyti tik šaltus ar tik karštus patiekalus, jį gali pykinti nuo dantų pastos, jis atsisako eiti pas dantistą ir pan. Hipojautrumui lavinti tinka gumos kramtymas, įvairaus skonio ledinukai, „Skittles“, tirštų skysčių gėrimas per šiaudelį, įvairūs kramtukai, kramtomieji papuošalai, ant pieštukų tvirtinami antgaliai ir pan.

 

Skonio sistemos hipojautrumas – kai vaikui patinka kietas, traškus, ilgiau kramtomas maistas, toks kaip riešutai, morkos, riestainiai. Jis gali palaižyti kiekvieną patalpoje esantį daiktą, norėdamas patirti didesnį dirgiklių kiekį.

 

Lavinant skonio / burnos hiperjautrumą, negalima siūlyti vaikui maisto per prievartą, reikia nuosekliai pildyti jo maisto racioną naujais produktais. „Prieš pradedant valgyti, leiskite vaikui pauostyti, paragauti mažą kiekį maisto. Pateikite maistą taip, kad jis tarpusavyje nesiliestų, naudokite lėkštes, kurios turi skyrelius, arba kiekvieną skirtingą patiekalą dėkite į skirtingas lėkštutes. Duokite vaikui ragauti kuo įvairesnių konsistencijų, skonių, temperatūros maistą. Maisto gaminimo procesą paverskite maloniu žaidimu, leiskite vaikui savarankiškai pasirinkti produktą, jį pjaustyti ir pan., leiskite rinktis, pagirkite už pasirinkimą, mokykite valgant ilgai kramtyti“, – sakė V. Tuskevičė.

Sistema, atsakinga už pojūčius, ir sensorinių dirgiklių poreikis

 

Už pojūčius, kurie vyksta organizme, atsakinga interorecepcinė sistema. Esant interorecepcijos hiperjautrumui, vaikui patinka greitai bėgioti, kad padažnėtų kvėpavimas, jis galėtų pajausti savo kūną. Vaikas gali mažiau valgyti ir gerti, kad jaustų alkį ar troškulį, jam tai malonu, arba jis gali tiesiog nejausti alkio ir troškulio. Toks vaikas ne taip greitai įgyja tualeto įgūdžius, dažniau sulaukia „nelaimingų“ atsitikimų, gali miegoti per mažai, kad jaustųsi mieguistas.

 

Esant interorecepcinės sistemos hipojautrumui, vaikas dažniau eina į tualetą, jam nepatinka jausti pilną šlapimo pūslę, taip pat jis gali dažniau ir daugiau valgyti, gerti, kad nejaustų alkio ar troškulio, miegoti per daug, kyla būdingas paviršutinis kvėpavimas. Lavinti interorecepciją padeda socialinės istorijos, kvėpavimo pratimai, žaidimai su temperatūra. „Jei vaikas jaučia pyktį, nerimą, galima sukurti socialinę istoriją apie tai, kaip galima save nuraminti, atlikti kvėpavimo pratimus, pažaisti su sensorine dėžute, leisti pabūti atskirai ir pan. Tinka žaidimas su skirtingų temperatūrų daiktais – „karšta, šalta“, taip pat – jogos pratimai ir aktyvūs veiksmai, tokie pat, kurie tinka lavinti propriocepcinei sistemai“, – pabrėžė V. Tuskevičė.

 

Kai vaikui padidėjęs sensorinių dirgiklių poreikis, jis aktyviai ieško dirgiklių, nuolat specialiai atsitrenkia į daiktus, žmones, eidamas velka kojas, kandžioja, čiulpia pirštus, kramto pieštukus, mėgsta būti kietai susuktas į sunkią antklodę, šokinėti ant baldų, ilgai žiūri į blizgančius daiktus, mėgsta ypač stiprius kvapus, ypač aštrų maistą ir pan., tokiu būdu patiria sensorinių dirgiklių perkrovą. „Pastebėti, kad vaikas artėja prie sensorinių dirgiklių perkrovos, galime tada, kai jis vengia atlikti užduotis, negali nusėdėti ramiai, nesusikoncentruoja, panikuoja, supasi ir pan. Gali atsirasti ir fizinių reakcijų, tokių kaip verkimas, skrandžio veiklos sutrikimas, prakaitavimas, raudonis ar išbalimas ir pan. Taip nutikus, būtina sensorinė pertrauka, per jas vaikai įtraukiami į fizinio aktyvumo veiklas, jie linksmai, smagiai praleidžia laiką. Tai padeda atsipūsti nuo darbo, išlikti aktyvesniems ilgesnį laiką. Pertraukos naudingos ir vaiko sveikatai – atlikti tyrimai rodo, kad judėjimas padidina deguonies ir kraujo srautą kūne, stiprina sveikatą. Sensorinės pertraukos pagerina dėmesio koncentraciją, gerina produktyvumą, gali padėti sumažinti streso lygį“, – vardijo V. Tuskevičė.

 

Jos teigimu, pertraukoms tinka įvairūs aktyvūs žaidimai – šokinėjimas kamuoliukų baseine, laipiojimas aukštyn ir žemyn, masažas, streso kamuoliukų ar ergoterapinės masės naudojimas, savęs trynimas įvairiomis tekstūromis ir pan. Pertraukas rekomenduojama atlikti nusiraminimo erdvėje ar sensoriniame kambaryje – nusiraminimo erdvę galima įsirengti klasės kampe, koridoriuje arba įrengti atskirą sensorinį kabinetą, kur būtų įvairių priemonių taktilinei, klausos ir kitoms sistemoms. Sensorinė pertrauka rekomenduojama mažiems vaikams kas 15 min., vyresniems – kas 45 min., jų trukmė – nuo 10 iki 15 min.

 

Pasak V. Tuskevičės, žinoti, kaip padėti sensorinės sistemos sutrikimų turintiems vaikams, ypač svarbu dabar, kai rengiamasi pereiti prie visuotinio įtraukiojo ugdymo. Turėdami žinių apie skirtingas sensorines sistemas ir jų sutrikimus, pedagogai jausis labiau užtikrinti savo darbo sėkme bei suteiks visapusišką pagalbą vaikų sveikatai ir ugdymui.