Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinėje mokykloje – ir specialiojo ugdymo klasės

Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinė mokykla unikali tuo, kad čia, greta įprastų bendrojo ugdymo klasių, veikia ir vadinamosios logopedinės 1–10 klasės. Nors specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai mokosi atskirai nuo kitų, bet mokyklos renginiuose ir šventėse visi dalyvauja kartu.

Atsiradimą lėmė pasikeitusios aplinkybės

 

Mokyklos direktorius Alfredas Paberžis pasakoja, kad logopedinių klasių atsiradimą padiktavo besikeičianti realybė. Mieste ėmus mažėti gyventojų, o drauge – ir vaikų mokyklose, mokymo įstaigos imtos jungti. „Sovietmečiu buvome pramoninis miestas. Užsidarius gamykloms, Panevėžys išgyveno demografinę krizę – daug gyventojų išvyko į užsienį, persikėlė į didžiuosius miestus. Mokinių liko mažiau, mokyklas teko pertvarkyti, optimizuoti“, – dėsto mokyklos vadovas.

 

1978-aisiais įkurta Panevėžio 13-oji vidurinė mokykla, kuriai 1995-aisiais suteiktas žymaus miesto pedagogo, muzikologo, miesto operetės įkūrėjo, dainų švenčių organizatoriaus Mykolo Karkos vardas, 2008–2009 m. m. išleido paskutiniąją – 29-ąją – abiturientų laidą. Nuo 2009 m. rugsėjo 1 d. vidurinė mokykla reorganizuota į pagrindinę mokyklą, o 2013 m. rugsėjo 1 d. prie jos prijungta „Verdenės“ pagrindinė mokykla. „Ten jau veikė 1–3 klasės, kuriose mokėsi vaikai, turintys kalbos ir kalbėjimo sutrikimų. Taip mūsų mokykloje atsirado pirmosios pradinės logopedinės klasės. Iš pradžių ketinome palikti tik pradines, bet tėvai pageidavo, kad vaikai galėtų pas mus mokytis ir toliau. Ėmėmės žingsnių, dabar jau esame į gyvenimą išleidę pirmąsias dešimtokų klases“, – pasakoja A. Paberžis.

 

Pasak jo, atsiradus specialiosioms klasėms, mokyklos darbuotojams teko prisitaikyti prie pasikeitusių darbo sąlygų: „Be abejo, pedagogai patyrė įvairių baimių, išgyvenome sunkų laikotarpį. Vis dėlto nerimas gana greitai išgaravo, pamatėme, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai – itin nuoširdūs, atviri, be lašelio vaidybos. Kur kas daugiau problemų dabar kyla su besimokančiais bendrojo ugdymo klasėse – ten mokiniai dažniau apgaubti pertekliniais tėvų lūkesčiais.“

Vaikai – tik su dideliais pagalbos poreikiais

 

Į Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos logopedines klases priimami mokiniai, kurie turi didelių ir labai didelių kalbos ir kalbėjimo sutrikimų, didelių ir labai didelių pagalbos poreikių. Be jų, mokiniams nustatyti ir įvairiapusiai sutrikimai: sudėtingi elgsenos, emocijų ar autizmo. Nepriimami tik intelekto sutrikimų turintys mokiniai. Vaikus į logopedines klases nukreipia pedagoginės psichologinės pagalbos specialistai, atlikę išsamų tyrimą, įvertinę patiriamus sunkumus ir pateikę rekomendacijas, kokios švietimo pagalbos vaikams reikia.

 

Panevėžio pedagoginės psichologinės tarnybos direktorės Ingos Čemerienės teigimu, tarnyboje nustatoma, kokių sutrikimų, sunkumų turi vaikas, vertinami kiekvieno specialieji ugdymosi poreikiai, gebėjimai. „Vertinimas gali būti atliekamas ir labai ankstyvame amžiuje, vaikams lankant ikimokyklines įstaigas. Vaikams gali būti skiriama ne tik logopedo, bet ir specialiojo pedagogo ar tiflopedagogo, surdopedagogo pagalba, taip pat – mokytojo padėjėjas. Teikiame ugdymo įstaigoms rekomendacijas, kaip jos galėtų prisidėti prie konkretaus vaiko ugdymo“, – sako specialistė.

 

Anot jos, į Mykolo Karkos pagrindinės mokyklos specialiąsias klases skiriamų mokinių sutrikimai gali būti kompleksiniai, svarbu, kad, greta kitų, vaikas turėtų kalbos ir kalbėjimo sutrikimą. „Aktualiausia mūsų teikiama pagalba – pritaikant mokymo programas. Vaikus pakartotinai kviečiame į tarnybas, stebime: jei vieno dalyko rezultatai pagerėjo, galbūt nebereikia pritaikytos programos, bet atsiranda poreikis naujiems dalykams. Nustatome, ar dar reikalinga paskirta pagalba, galbūt reikia papildomos, o gal vaikas pasiekė tam tikro mokymo dalyko pažangą ir vienos ar kitos pagalbos galima atsisakyti. Vertinimų dažnumas priklauso nuo vaiko amžiaus, sutrikimo lygio. Vyresni vaikai kviečiami nebe kasmet – kas dvejus ar net ketverius metus. Pagalba aktualiausia ankstyvajame amžiuje, kai vaiko raida – intensyviausia“, – sako I. Čemerienė.

 

Iš viso Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinėje mokykloje mokosi apie 500 vaikų, specialiosiose klasėse – apie 200. Maksimalus skaičius logopedinėje klasėje – dvylika vaikų. Mokykloje yra 18,5 mokytojo padėjėjo etatų, įdarbinti 9 logopedai, skirta 6,5 specialiojo pedagogo etato. „Deja, bet turime tik vieną psichologo etatą. Manau, reikėtų atskiro specialisto vien tik specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Šis specialistas galėtų daugiau dirbti su kiekvienu mokiniu individualiai“, – teigia A. Paberžis.

Vaikų, turinčių sutrikimų, daugėja

 

Pasak mokyklos vadovo, vaikų specialiojo ugdymo klasėse nuolat daugėja: „Šiemet pirmą kartą surinkome tris pirmąsias klases, jas pradėjo lankyti net 35 vaikai. Turime po du komplektus 1–6 klasių mokinių. Įprastai vaikai pas mus ateina į pirmą klasę, vis dėlto kai kurie tėvai, net turėdami specialistų rekomendacijas, pabando vaikus leisti į bendrojo ugdymo mokyklas. Pamatę, kad jie ten patiria sunkumų, atveda pas mus ir mokslo metų viduryje.“

 

Kai kurie mokiniai patenka ir į vyresnes logopedines klases, jei specialistai nustato tokį poreikį. „Laisvų vietų specialiosiose klasėse lieka vis mažiau. Mokinių galbūt būtų ir dar daugiau, jei galėtume priimti vaikus iš Panevėžio rajono, bet kol kas negalime jų atsivežti į mokyklą – neturime mokyklinio autobusiuko“, – pabrėžia A. Paberžis.

Mokyklos vadovas pasidžiaugia, kad dauguma specialistų mokykloje dirba nuoširdžiai, iš pašaukimo: „Neseniai visus labai pradžiugino penktokų mokytoja, su savo mokiniais pastačiusi spektakliuką. Nors vaikams sunku ištarti kai kuriuos tekstus, viską nusveria jų nuoširdumas. Tik dirbdamas iš širdies, su neapsimestine meile, gali pasiekti gerų rezultatų. Mokytojo specialybė – tokia, kurios neįmanoma reglamentuoti aprašais, nurodyti, ką pedagogui priklauso daryti, o ko – jau nebe. Tai – ypatinga profesija, kur pats turi ieškoti sprendimų ir juos rasti. Džiaugiuosi mokyklos mokytojais, dirbančiais darbą, kuriam yra skirti.“

 

Direktoriaus teigimu, labai svarbu, kad mokytojai vaikams nepataikautų, ugdytų jų pareigingumą, atsakingumą, valios savybes. „Mokykla nėra malonumų vieta ar žaidimų aikštelė. Žinoma, taisyklių laikymasis nėra malonus, tačiau privaloma tai daryti. Čia tenka įdėti daug pastangų visiems – ir mums, ir mokiniams“, – tvirtina A. Paberžis.

Pasirenka profesijas

 

Besimokantiesiems specialiosiose klasėse ypač daug dėmesio skiriama profesiniam orientavimui, karjeros galimybėms. „Dešimtokus stengiamės supažindinti su kuo įvairesnėmis darbo vietomis. Gera matyti, kaip kai kurie išsyk susidomi. Štai vienas mūsų mokinys, nuvažiavęs į Panevėžio profesinę technikos mokyklą ir pamatęs traktorių, iškart pasirinko profesiją, dabar mokosi traktorininko specialybės“, – pasakoja direktorius.

 

Mokiniai renkasi maisto, žemės ūkio, statybinio profilio specialybes. Pasak A. Paberžio, darbdaviai dažnai atvažiuoja į mokyklą, kad galėtų pasirinkti potencialių darbuotojų. „Vaikus reikia patraukti, sudominti, supažindinti su realia darbine aplinka – kad jie pačiupinėtų, pamatytų iš arti. Džiugu, kad potencialūs darbdaviai mūsų mokinių laukia, jais pasitiki“, – kalba mokyklos vadovas.

 

Direktoriaus teigimu, pasitaiko atvejų, kai mokiniai iš logopedinių klasių pereina į bendrojo ugdymo klases, vėliau sėkmingai mokosi gimnazijoje. Tai – darbštaus Mykolo Karkos mokyklos specialistų kolektyvo darbo rezultatas.

Įtraukusis ugdymas įmanomas, tik reikia daug pastangų

 

A. Paberžis mano, kad tokia mokykla, kur vaikai mokosi atskirose klasėse, bet per renginius ar kitas veiklas būna kartu, yra tinkama visiems. „Neįsivaizduoju klasės, kur mokosi 30 vaikų, o 6 ar 7 reikia mokytojo padėjėjo pagalbos. Tokiu atveju per pamokas neišvengiamai kiltų chaosas. Teko lankytis Portugalijoje – ten dirbama labai panašiai kaip pas mus, toje pačioje mokykloje veikia atskiros klasės turintiems kalbėjimo, regos ar klausos sutrikimų. Manau, mūsiškis modelis yra tinkamas skirtingų gebėjimų vaikams ugdyti“, – sako pašnekovas.

 

Jo teigimu, mokydamasis kartu su kitais ir nespėdamas su klase, specialiųjų ugdymosi poreikių turintis vaikas nervinasi, suvokia, kad nespėja, patiria stresą. „Specialiosiose klasėse labai svarbus ir mokinio motyvavimas. Už tokias pat žinias bendrojo ugdymo mokykloje neparašyčiau šešeto, nes kiti vaikai piktintųsi – jo žinios neatitinka tokio pažymio, jos tevertos trejeto… Mums svarbu, kad kiekvienas mokinys klasėje jaustųsi saugus ir ramus“, – pabrėžia A. Paberžis.

 

Direktorius sako, kad įtraukusis ugdymas įmanomas, tik jis priklauso nuo mokyklos gebėjimo sukurti tinkamą aplinką. „Tai nėra paprasta užduotis, bet įveikiama, jei turima reikiamų specialistų, žmogiškųjų resursų, pritaikytų klasių, tinkamų priemonių. Jei to nėra, įtraukusis ugdymas nebus visavertis“, – pabrėžia A. Paberžis.