Pamoka man – gyvas mechanizmas

Dovilė Šileikytė

Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos fizikos mokytoja Valentina Rakužienė pernai tapo Inovatyviausių mokytojų apdovanojimų laureate. Jos ugdytiniai iš tarptautinių jaunųjų mokslininkų konkursų ar olimpiadų dažnai grįžta su apdovanojimais. Ši mokytoja stengiasi mokiniams neužduoti namų darbų, vadovauja jaunųjų mokslininkų klubui, tad tikrai turi ką papasakoti mūsų skaitytojams.

 

Tapote inovatyviausia mokytoja. Kuo Jūsų pamokos ar popamokinė veikla ypatingos, išskirtinės, kad buvote taip įvertinta?

Į šį klausimą turbūt turėtų atsakyti konkurso organizatoriai – tai jie iš grupės kandidatų išrinko būtent mane. Jei atvirai – iki šiol nežinau, ką reiškia inovatyvus mokytojas. Su lengvu skepticizmu žiūriu ir į turinio suskaitmeninimą, darbą virtualioje erdvėje – dabartinė karta jau persisotinusi technologijų: kas mums atrodo „vau“, jiems tai nuobodokas žaidimas. Pamokose nemažai naudojuosi IT, bet tikrai joms nevergauju, nemanau, kad kompiuteris ir virtualus mokymo turinys yra tas baltas žirgas, kuris nuneš mokinius į fizikos mokslo aukštumas. Visa savo esybe priešinuosi primetamiems pamokos šablonams su fiksuotu uždavinio paskelbimu kiekvienos pamokos pradžioje, formalia refleksija kiekvienos pamokos gale. Visų pamokų uždavinys turi būti toks pat – siekti maksimalaus rezultato pagal galimybes. Jei pamokos pradžioje išdidžiai paskelbsiu, kad šiandien turime išspręsti 5 uždavinius, kaip jausis tas mokinys, kuris dėl kažkokių priežasčių sugebės atlikti tik (o gal net) vieną užduotį? Refleksija kiekvienos pamokos pabaigoje? Sugaišti laiką, kad patikrintum trumpalaikę atmintį? O gal geriau tą padaryti kitos pamokos pradžioje, kai mintys jau bus susidėliojusios? Pamoka man – gyvas mechanizmas, turintis savyje dalelę organizuoto chaoso. Labai džiaugiuosi, kai pamokose kyla diskusijos, net ginčai dėl atsakymo į klausimą, dėl uždavinio sprendimo, kad mokiniai klausia ne tik manęs, bet ir klasės draugų. Džiaugiuosi, kad su mokiniais galime „iššokti“ iš programos rėmų ir padiskutuoti aktualiomis temomis. Na, ir kas, jei pagal programą mokomės dinamikos, o visas pasaulis diskutuoja apie branduolinį ginklą ar naujausią kosminį teleskopą – mes irgi apie tai pakalbėsime. Kas įdomiausia, kad buvę mokiniai po daugelio metų prisimena ne formules, ne uždavinių sprendimus, o tuos pokalbius. Gal būsiu nepopuliari, bet, mano giliu įsitikinimu, mokytojo kūrybiškumas, inovatyvumas labai priklauso nuo administracijos požiūrio – jei tavo pamoką priverstinai spaus į kažkokius rėmus, reikalaus madingų darbo metodų, apkraus beverčiais popieriais ar pamokų stebėjimais, nieko gero nebus. Itin džiaugiuosi, kad gimnazijos, kurioje dirbu, administracija duoda mums nemažai laisvės, ir ta laisvė, pasitikėjimas tikrai su kaupu atsiperka.

 

Esu girdėjusi, kad mokiniams stengiatės skirti kuo mažiau namų darbų. Kuo grindžiate šį sprendimą, galbūt pastebite, kad tai veikia kaip paskata mokiniams per pamoką išmokti, padaryti daugiau?  

Namų darbus iš tiesų skiriu labai retai, turiu tam daug priežasčių. Gal tai nulemia ir dalyko specifika – jei intensyviai dirbame pamokoje ir spėjame atlikti visus suplanuotus darbus, ką pakeis namų darbai? Tas, kuris dirbo ir suprato turinį pamokoje, juos atliks, nesusikurdamas sau jokios pridėtinės vertės, o tas, kuris pamokoje tik „atliko pareigą“ (galime sutikti su tuo, galime neigti, bet tokių mokinių pasitaiko), jis geriausiu atveju namų darbus aklai nusirašys. Niekada nesuprasiu kolegų, kurie pamokos metu vos spėja išanalizuoti dvi–tris užduotis, o namų darbams skiria daugiau, nei atliko klasėje. Vadinasi, kažkas negerai pamokoje su laiko ar turinio vadyba, atsakomybę už tai nuo savęs mokytojas perkelia mokiniui, o tai jau šiek tiek nesąžininga mokinių atžvilgiu. Mes, suaugusieji, atidirbame aštuonias valandas ir tikrai nebenorime apsikrauti savęs darbu namie. Ar tai pavyksta, jau kitas klausimas. O juk mokinys irgi „atidirba“ pamokas, paskui dar neformalusis švietimas, pomėgiai – jo darbo diena labai ilga. Ar paauglys, grįžęs namo 19–20 valandą, privalo dar 2–3 valandas sėdėti prie namų darbų? Ar ne todėl mokiniai, ypač stropieji, dažnai perdega?

 

Jei neklystu, vadovaujate jaunųjų mokslininkų klubui „MES“ – kaip kilo idėja jį įkurti, kiek metų jis veikia, kiek narių vienija šiuo metu, kokie didžiausi jo pasiekimai?  

Kaip sako patys mokiniai, vieni po pamokų sportuoja, kiti muzikuoja ir vaidina, o ką daryti mokiniui, kuriam patinka tyrinėti, diskutuoti moksliniais klausimais su bendraminčiais? Prieš beveik dvidešimt metų fizikos kabinete susibūrė mokinių, pavadinčiau juos „mokslo neformalais“, grupė. Ir pradžių bendravimas buvo epizodinis, ir tada patiems mokiniams kilo idėja steigti bendraminčių klubą. Klubo pavadinimas „MES“ – Mokslo Entuziastų Sąjungos trumpinys. Bendri renginiai, konkursai, išvykos į mokslo centrus ir laboratorijas – po truputį klubo veikla įsibėgėjo. Dešimtimis skaičiuojami laimėjimai Lietuvos, Europos Sąjungos konkursuose, du kartus sėkmingai dalyvauta pasauliniame CASTIC konkurse Kinijoje. Visus klubo gyvavimo metus džiaugiamės bendradarbiavimu su Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro darbuotojais – ne sykį darbavomės centro laboratorijose, aktyviai bendravome su „Jaunojo tyrėjo“ komanda – jų geranoriškumas ir profesionalumas daug prisidėjo prie to, kad klubo narių darbai garsino Lietuvą Europoje ir pasaulyje.

Per tiek metų pasikeitė kelios kartos, bet bendrystės jausmas išliko. Tradicinis kasmetis visų laikų klubo narių susitikimas – puiki tradicija, gaila, kad dėl pandemijos porą metų jis neįvyko. Klubo alumnai, dabar jau tapę įvairių sričių profesionalais, mokslininkais, visada stengiasi padėti dabartiniams nariams ne tik patarimais, pagalba atliekant tyrimus, bet jie buvo įsteigę net pinigines premijas aktyviausiems mokiniams.

 

Kaip sudominti mokinius mokslu? Ar reikia įkvepiančio pavyzdžio, paskatinimo, ar mokiniai patys rodo iniciatyvą ir veržiasi į šį klubą, nori dalyvauti jaunųjų mokslininkų konkursuose? 

Apie dabartinius mokinius dažnai klaidingai sakoma, kad jie niekuo nesidomi, pasyviai stebi pasaulį, kad gyvena pagal nuomonės formuotojų primestas taisykles ir gyvenimo normas. O gal jie tik neranda srities, kurioje gali save realizuoti. Jei atranda savo sritį, bendraminčius, jie patys tampa tais mini nuomonės formuotojais. Kai nedrąsus mokinys pamato, kad jo bendramoksliui, tokiam pat paprastam eiliniam mokiniui sekasi, jam irgi kyla klausimas – o kodėl man nepabandžius?

 

Viename interviu, kalbėdama apie dalyvavimą jaunųjų mokslininkų konkursuose, esate minėjusi, kad brangiausias dalykas – idėja, kuri neretai pavagiama. Įdomu, niekad apie tai nesu girdėjusi, papasakokite. 

Moksle labai sunku rasti savo terra incognito – dar netyrinėtą ar mažai tyrinėtą sritį. Visuose konkursuose yra vertinamas idėjos novatoriškumas, tad kartais tenka ne mėnesį ir ne du visiems pasukti galvas, kokį tyrimo objektą pasirinkti, kad tyrimas būtų aktualus, jo rezultatai praktiškai taikomi. Kartais tenka pagalvoti, kokiu netikėtu aspektu būtų galima ištirti jau tirtus dalykus. Prieš dešimtmetį mokiniai konkursui sėkmingai pristatė tyrimą apie žemo dažnio virpesių įtaką sėklų dygimui ir augalo vegetacijai – paskui mokinių tiriamųjų darbų ta tema padaugėjo. Neliko nepastebėtas ir tyrimas apie kaštonų siaubą – keršasparnius. Po sėkmingo tyrimo pristatymo konkursuose Lietuvoje ir Italijoje sulaukėme daug kolegų prašymų pasidalyti tyrimo medžiaga. Visiškai suprantu mokinius ir jų vadovus mokytojus – kasmet sugalvoti naujas temas moksliniams tyrimams yra labai sudėtinga. Aš pati su baime laukiu privalomu tapsiančio brandos darbo – būtent tyrimo temos, tyrimo objekto pasirinkimas taps vienu didžiausių iššūkių. Manau, kad visi mokytojai, rimčiau susidūrę su tyrimais mokykloje, man pritars.

V. Dambrausko nuotraukos

Ar dažnai pamokoje naudojate skaitmenines, išmaniąsias technologijas? Kokias? 

Dabar jau reikėtų sutarti, ką vadinsime išmaniosiomis technologijomis, nes dalis technologijų jau tapo kasdiene rutina. Išmanioji lenta – kasdienybė, virtualios aplinkos, skaitmeninis ugdymo turinys – irgi. Pritariu tiems, kurie sako, kad, be milžiniškos žalos, nuotolinis mokymas davė ir nemažai naudos – kalbu apie technologinį šuolį. Turbūt liko mažai mokytojų Lietuvoje, kurie vis dar naudoja popierines įsivertinimo užduotis, kurie neskatina pamokoje naudoti telefono. Man keista, kad dalis mokytojų, Seimo narių kyla į „kryžiaus žygius“ prieš telefonus mokykloje, siūlo juos drausti. Žmonės, už lango XXI a., ne drausti reikia, o įveiklinti – telefonas yra puiki darbo priemonė. Dažnai mažesnių mokyklų mokytojai skundžiasi, kad trūksta laboratorinės įrangos tyrimams. Bet jei mokinys turi išmanųjį telefoną, jis turi tokio lygio laboratoriją, apie kurią prieš keliolika metų nesvajojo net universitetai. Tereikia keleto nemokamų programėlių, šiek tiek mokytojo noro ir pamokos bus kitokios, įdomesnės ir informatyvesnės.

 

Neseniai savo veiklą pradėjo vykdyti STEAM centrai, vienas iš jų yra ir Jūsų mieste, ar jau išbandėte jį su mokiniais, kaip vertinate šią iniciatyvą? 

STEAM centrai – puiki vieta mokinių saviraiškai. Nemaža dalis mokinių išbandė centro siūlomas programas ir liko jomis patenkinti – puikus, geranoriškas kolektyvas, įdomios veiklos. Jei mokiniai, dalyvavę vienoje programoje, nori dalyvauti ir kitose, tai tikrai puikus kokybinis veiklos įvertinimo rodiklis. Man, kaip mokytojai, gal ir norėtųsi įvairesnių programų, bet puikiai suprantu, kad centrai tik pradeda savo veiklą ir ateityje programų pasiūla didės.

 

Šiuo metu baigiasi mokslo metai, abiturientai laiko egzaminus, rinksis studijų programas, galbūt – pedagogikos. Kaip manote, geru mokytoju gimstama ar tampama? Ar įmanoma to išmokti? Kokių savybių reikia geram mokytojui? Kodėl pati kadaise pasirinkote šią profesiją? Kokie jos privalumai ir trūkumai, kuriuos pastebėjote per tiek metų? 

Dažnai pakalbame su mokiniais šia tema. Jie geriausiai mato mokyklos virtuvę iš vidaus ir atvirai sako, kad jų visai netraukia mokytojo profesija – nei dėl mokytojo prestižo nebuvimo, nei dėl finansų. Prieš daugelį metų, pačioje nepriklausomybės pradžioje, teko bendrauti su Latvijos švietimo viceministru, labai įstrigo jo žodžiai: „Tas, kas moka matematiką ar fiziką, pedagogo kelio nesirinks, jis mažesnėmis pastangomis susikurs geresnį gyvenimą.“ Gaila, kad lietuviai per vėlai įvertino šią grėsmingą situaciją, ir dabar jau jaučiamos pasekmės. Trūksta gamtos ir tiksliųjų mokslų mokytojų, senoji karta išeina į užtarnautą poilsį ir nelabai yra kuo juos pakeisti. Su kolegomis fizikais jau nebesistebime, kai skambina iš skirtingų mokyklų ir siūlo dirbti pas juos, kai žada prisitaikyti prie norų ir pageidavimų. Nebestebina, o kartais net liūdina, kad į mokyklas grįžta dirbti žmonės, kuriems nepasisekė verslas ar nepritapo kitur – jiems mokykla yra laikina stotelė, „kol ras geriau“.

Geras mokytojas niekada neužsidės visažinio teisuolio kaukės, jis nebijos pasakyti – nežinau, ieškokime atsakymo kartu. Geras mokytojas nesistengs paslėpti visų savo emocijų po abejingumo kauke – jis ne tik girs mokinius už pastangas ar rezultatus, bet ir atvirai pasakys, kad pyksta, jei mokinių veiksmai, žodžiai jį trikdo ar žeidžia. Dažnai kyla diskusijų dėl mokytojo darbo kokybės. Visoms pusėms – mokytojams, mokiniams, tėvams, administracijai – kokybės klausimas yra labai skaudi tema, ir visos pusės ją vertina skirtingai. Visi esame girdėję pavyzdžių, kai puikūs specialistai, tausodami nervus ir savigarbą, išeina iš mokyklos, susidūrę su mokinių, tėvų nepagrįstais priekaištais. Deja, pasitaiko ir kitokių atvejų, kai, pagrįstai suabejojus kompetencija, mokytojas kaltina visus mobingu. Mes, mokytojai, juokais, o gal ir rimtai prilyginame savo darbą užgesusio ugnikalnio tyrinėjimui: niekada nežinai, kada ir kur ugnikalnis išsiverš, kaip tai atsilieps tau – ar džiaugsiesi puikiais lavos liežuviais, ar ta lava tave sudegins.

Dabar jau nebegalėčiau atsakyti į klausimą, kodėl tapau mokytoja – per daug metų nuo to laiko prabėgo. Jei būtų sukurta laiko mašina ir mane vėl kas nors perkeltų į tą laiką, kai reikia rinktis profesiją, nežinau, ar pasirinkčiau tą pačią. Gal norėčiau išbandyti save kitoje srityje? O gal dar kartą brisčiau į tą pačią upę? Neturiu atsakymo.

Man patinka mano darbas. Patinka bendrauti su mokiniais. Ir jei kurią akimirką pajusiu, kad mokiniai pradėjo man trukdyti, suprasiu, kad laikas užleisti vietą jaunesniam.

 

Pastaruoju metu renkant inovatyviausius mokytojus atsižvelgiama ir į tai, kaip mokytojams sekėsi per pandemiją dirbti nuotoliniu būdu. Kokias priemones, metodus naudojote ir ar pastebite, kad kai kurių mokinių žinios / įgūdžiai po karantino susilpnėjo, psichologinė būklė pablogėjo (būta tokių nuogąstavimų lyginant su kontaktiniu mokymu)? Juk Jūsų darbo dalį sudaro ir bandymai, eksperimentai pamokų metu, praktinė jaunųjų mokslininkų būrelio veikla – kaip su šiais iššūkiais susidoroti dirbant nuotoliniu būdu?  

Dabar, kai kalbamės su mokiniais apie pandemiją (Šiaulių mokiniai nuo jos nukentėjo labiausiai, mes dėl epideminės situacijos praėjusiais metais į nuotolinį mokymą išėjome rugsėjo mėnesį, kai kitos savivaldybės dar du tris mėnesius mokėsi kontaktiniu būdu), jie sako, kad tie beveik pusantrų metų nuotolinio mokymo pakeitė ne tik jų mokymosi įpročius, bet ir tarpusavio bendravimą. Net dabar daliai mokinių paprasčiau suolo draugui parašyti žinutę, o ne paklausti žodžiu. Mokiniai pripažįsta, kad labiausiai per nuotolinį mokymą nukentėjo gamtos ir tikslieji mokslai, manau, kad tai atsispindės ir brandos egzaminų rezultatuose. Nors pandemijos metu buvo aprūpinti išmaniosiomis lentomis, planšetėmis, bet paaiškinti uždavinių sprendimo subtilybes per nuotolį – sudėtinga. Klasėje tu net neklausdamas mokinių iškart matai, kuriam kuri vieta nesiseka, ką reikia paaiškinti, o nuotolinio mokymo metu dialogas apsunkintas.

 

O kuris mokymosi būdas, jei būtų galima rinktis, labiau patinka mokiniams – nuotolinis ar kontaktinis?  

Į klausimą, kurį mokymosi būdą norėtų rinktis, kuris labiau patinka, turbūt tiksliausiai atsakė vienas gimnazistas: „Jei nori mokytis ir kažko išmokti, tada – tik už kontaktinį, o jei jau pavargai ir nori lengvesnio gyvenimo – už nuotolinį.“ Todėl beveik visi mokiniai labiau vertina kontaktinį mokymą ir sako, kad nuotolinis turėtų būti taikomas tik išimtiniais atvejais, kiek įmanoma išlaikant balansą tarp abiejų mokymo būdų.

Jei ieškosime teigiamų aspektų, tai jau minėjau, kad pandemija, be milžiniškos žalos mokinių žinioms, savijautai, davė ir naudos technologijų prasme ne tik mokiniams, bet ir mokytojams. Mokiniams – susitikimai su mokslininkais iš viso pasaulio, nuotolinės paskaitos, bendravimas su buvusiais gimnazistais. Mokytojams atsirado nuotolinių seminarų, konferencijų galimybė – tu pats gali pasirinkti, kas tau įdomu ir aktualu, gali atsisėsti prie kompiuterio su kavos puodeliu ir gilintis į pateikiamą informaciją negalvodamas, kad po seminaro tau teks grįžti namo per pusę Lietuvos. Taupomos lėšos, tausojami gamtos ištekliai. Ar kada kas nors paskaičiavo, kiek vienas Vilniuje organizuojamas seminaras šalies mokytojams kainuoja gamtai? Kiek degalų sudeginama ir kiek anglies dvideginio išskiriama? O seminarai ir konferencijos užsienyje? Būtent nuotolinis formatas suteikė galimybę jose dalyvauti. Žinau, kad dalis mokyklų ir pasibaigus pandemijai vis dar taiko lanksčius darbo metodus mokytojams, leisdama jiems susirinkimuose, aptarimuose mokinių atostogų metu dalyvauti nuotoliniu būdu. Juk dažnam mokytojui kelionė iš / į pasitarimus, susirinkimus užima daugiau laiko negu patys renginiai. Nuotoliniai pasitarimai, susirinkimai, aptarimai – ne privilegija, tai – elementari pagarba mokytojo laikui. Nuotolinis būdas labai tinkamas ir tėvų susirinkimui organizuoti – didžioji dalis tėvų yra užimti žmonės, jiems paprasčiau prisijungti internetu, negu sugaišti daug laiko atvykimui į mokyklą.

Mokykla po nuotolinio mokymo metų niekada nebebus tokia, kokia buvo iki pandemijos. O ar ji bus geresnė, modernesnė – priklausys nuo mūsų visų.

 

Dėkoju už pokalbį ir linkiu gražios vasaros!

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Laisva

    Šauniausia mokytoja, kai reikia – griežta, kai reikia – draugiška ir smagi. Viena iš tų, ant kurių laikosi švietimas. Visada prisimenu su didžiausia šiluma. Sėkmės Jums, Mokytoja!

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *