Įvyko pirmoji metų paskaita

Vakar, sausio 4 d., pirmąją metų darbo dieną, dr. Eduardas Budrys skaitė Metų paskaitą arba Prima lectura „Antropocenas: ar mūsų karta suvokia savo vietą Žemėje?“, kuri, pasak renginio moderatoriaus ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos kanclerio Juliaus Lukošiaus, skirta švietimo bendruomenei susiburti, išgirsti akiratį plečiančių, įkvepiančių ir kurti skatinančių minčių, prasmingai žengti į Naujuosius metus.

 

Mokslininkas kalbėjo kaip ekologas – apie tai, kaip mato žmogų – vieną iš šios planetos rūšių, atsiradusių gyvybės evoliucijos eigoje, kuri dabar tapo geologiniu faktoriumi, pakeitė ir toliau keičia planetą. Pradėjo pasakojimą nuo to, kas buvo iki antropoceno (juk dažnai nesusimąstome, kas buvo iki žmogaus ir ką jis kardinaliai pakeitė, kokie tų pokyčių etapai), apie planetą ir apie gyvybę, jos formavimosi Žemėje, evoliuciją. Kaita Žemėje vyko visą laiką, nuolat augo biologinė įvairovė, iki antropoceno evoliucija vyko ramiais epizodais.

 

Antropoceno apibrėžimas lankstus – jo pradžia laikytini keli laikotarpiai ir įvykiai: 1945 m. pirmasis branduolinis sprogdinimas, 1950–1960 m. žmonių populiacijos ir įvairių vartojimo bei taršos rodiklių eksponentinio augimo pradžia ir ~12000–10000 m. p. d. neolito žemės ūkio revoliucija, gyvūnų prijaukinimas (ekosistemos požiūriu žmogus su naminiais gyvūnais ir kultūriniais augalais funkcionuoja ekosistemose kaip vienas vienetas). Po ledynmečio ėmė rastis geologinių pokyčių, dabar stebime antropogeninį temperatūros pakitimą. Kuo žmogus skiriasi nuo kitų rūšių? Įrankių ir ugnies naudojimu, medžio apdorojimo technologijomis, kalba (nors  nežinome, kokio lygio ir kokia buvo senųjų Žemės gyventojų kalba).

 

„Pirmasis žmogaus inicijuotas, esminis poveikis, pakeitęs biosferą, buvo po to, kai žmogus tapo veiksmingu medžiotoju. Antropoceno pradžia laikyčiau didžiųjų žinduolių ir paukščių (megafaunos) išnaikinimą, kurį paaiškinti yra dvi hipotezės – klimatas ir žmogaus veikla. Tačiau kažin, ar dėl to kaltas klimatas, nes per ankstesnius atšilimus buvo keturiais laipsniais aukštesnė temperatūra, bet gyvūnai neišnyko, priešingai nei po žmonių atvykimo. Drambliai, Amerikos tinginiai, raganosiai – jų didžioji dalis išnyko. Gyvūnai nesuprato, kas yra žmogus, jo nebijojo, o technologijos leido juos išnaikinti. Iš šešiolikos dramblių rūšių pasaulyje liko trys, neliko nė vienos iš anksčiau gyvavusių aštuonių didžiųjų tinginių ar penkių didžiųjų šarvuočių rūšių…“, – vardijo E. Budrys.

 

Mokslininko teigimu, pirmą kartą pakeitėme pasaulį ne tada, kai pradėjome teršti aplinką, naudoti plastiką, bet kai mūsų protėviai išnaikino dramblius, stambius žolėdžius. Ištisinės miškų juostos anksčiau nebuvo, kol protėviai neišnaikino žolėdžių, stambių žinduolių. Pievos ir ganyklos paskutinius milijonus metų tapo miškų zona. Dabar turime kitokį, antropoceno pasaulį, kur didžiąją dalį kraštovaizdžio užima žemės ūkio plotai. Žmogus susiformavo ir išplito po pasaulį kaip supergrobuonis, migruojantis paskui savo resursus, stambiuosius žolėdžius, kuriuos sunaikino. Dalį žolėdžių jis pavertė naminiais gyvūnais, jiems padedant nukonkuravo kitus žolėdžius, naudodamas ugnį ir naminius gyvūnus, sunaikino ekosistemas, jų resursus, savo rūšies populiacijos biomasės didinimui.

 

Paskaitos įrašas

 

Dr. Eduardas Budrys yra Gamtos mokslų centro vyresnysis mokslo darbuotojas, Vilniaus universiteto docentas. 1984 m. baigė Leningrado universitetą. Stažavosi Gamtos muziejuose ir kitose mokslo tyrimų įstaigose Vašingtone, San Franciske (1992), Leidene (1993), Londone (1995), Mokslinių tyrimų ir inovacijų generaliniame direktorate Briuselyje (2001–2002).

Dr. Eduardo Budrio mokslinio darbo pagrindinės kryptys: vabzdžių filogenija, evoliucija, ekologija ir elgsena, rūšių genetinė įvairovė ir molekulinė evoliucija, plėšrūno ir grobio sąveika, ekologinių nišų modeliavimas, augalų apdulkinimo ir augalėdžių vabzdžių populiacijų valdymo ekosisteminės paslaugos. Paskelbė 76 mokslinius straipsnius, yra trijų knygų bendraautorius. Aprašė 32 naujas mokslui vabzdžių rūšis.