Italijoje dirbančios lietuvės patirtis su autizmo sutrikimą turinčiais vaikais – skirtinga

Lietuvoje tuometį Vilniaus edukologijos universitetą baigusi ir Italijoje gyvenanti lietuvė Austėja dirba edukologe Milano mokyklose su autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais. Pasak jos, tiek šį sutrikimą turintys vaikai, tiek darbo patirtis su jais yra labai skirtinga.

Darbas patinka

 

Italijoje skirtingų sutrikimų turintys vaikai mokosi bendrojo ugdymo mokyklose kartu su visais. Kiekvienam mokiniui skiriamas mokytojo padėjėjas ar edukologas.

Šiais mokslo metais Austėja dviejose mokyklose dirba su trimis autizmo spektro sutrikimą turinčiais vaikais. „Marie (vardas pakeistas) – labai miela, pozityvi mergaitė. Ji stropi, stengiasi mokytis, net kitus vaikus skatina sakydama: „Mokslai yra labai svarbu, ką išmoksime, tą turėsime, mes gi nenorime būti kvaili.“ Marie būna klasėje kartu su visais vaikais, jai pagalbos reikia labai mažai – paaiškinti užduotis, kurių ji nesupranta, ar panašiai. Mudvi labai gražiai sutariame, niekada nesipykstame ir nesiginčijame. Mergaitė man nuolat dovanoja savo piešinius su širdelėmis, sako: „Tikiuosi, mudvi niekada nesipyksime.“ Atsakau jai – net jei ir dėl ko nors pasiginčysime, mūsų santykiai nuo to nepasikeis, jie liks tokie pat gražūs“, – pasakoja mergina.

 

Specialistė taip pat per pamokas padeda šešiolikmečiui autizmo spektro sutrikimą turinčiam Marcello (vardas pakeistas). „Kaskart eidama po pamokų su Marcello stebiuosi – man už tokį darbą dar ir pinigus moka?.. Vaikinas – labai ramus, draugiškas, jam svarbu būti geram. Kaskart po pamokų Marcello paklausia: „Ar aš buvau geras?“ Atsakau: „Taip, tu šaunuolis.“ Vaikinas mokosi labai stropiai, ypač gabus kalboms, pasirinkęs mokytis lotynų, ispanų, vokiečių, anglų kalbų. Marcello reikia pasakyti, kad sustotų, nebesimokytų, nes jei neperspėtum, jis mokytųsi ir mokytųsi“, – šypsosi Austėja.

 

Pagalbos Marcello taip pat reikia nedaug – padėti atlikti kai kurias užduotis, paaiškinti, kas vyksta klasėje, jei kyla konfliktinių situacijų. „Kai mokytoja subara kurį nors klasės draugą, Marcello jį visada puola ginti. Tokiu atveju paaiškinu, kad mokytoja turi teisę drausminti klasę, kitaip kils chaosas. Tiek Marie, tiek Marcello tereikia pagalbos mokantis, elgesio problemų jie neturi“, – sako specialistė.

 

Visai kas kita – trečiaklasis Marko (vardas pakeistas), kuris pasižymi nekontroliuojamu elgesiu ir agresyvumu. Austėjai dirbti su devynmečiu berniuku pasiūlyta po to, kai jai puikiai sekėsi su juo sutarti vasaros stovykloje (specialistės patirtis aprašyta čia).

„Iš anksto žinojau, kad darbas mokykloje bus visai kitoks nei vasarą – stovykloje tereikėjo, kad vaikui būtų įdomu, smagu, nekėlėme jokių svarbių tikslų. Mokyklą prieš tai Marko lankė dvejus metus, žinojau, kad pamokose užsibūdavo ne ilgiau kaip penkiolika minučių. Tėvai net namo nevažiuodavo – tiesiog palaukdavo automobilyje, kol berniuką reikės parsivežti. Mokykla kėlė Marko daug neigiamų emocijų, nes prieš mane dirbusi mokytojo padėjėja agresijos priepuolio ištiktą Marko pargriaudavo ant žemės ir užlauždavo jam už nugaros rankas, tarsi policininkas nusikaltėliui“, – pasakoja Austėja.

Santykiai kūrėsi iš naujo

 

Pasak edukologės, nors vasarą jiedu su Marko bendravo porą mėnesių, mokykloje jam teko apsiprasti su visai kitu specialistės vaidmeniu: „Viskas prasidėjo tarsi nuo švaraus lapo. Iš pradžių išsikėlėme tikslą, kad Marko išbūtų pamokose tris valandas. Vis dėlto jau pirmąją dieną mokykloje berniuką ištiko krizė – mama pavėlavo jį pasiimti, vaikas, nesulaukęs jos laiku, tapo agresyvus. Tuokart mokyklos vadovai nusprendė, kad Marko pakaks klasėje išbūti ir dvi valandas. Teko nemažai pakovoti, dalyvauti ne viename specialistų susitikime ir pasitarime, kol įrodžiau – tai tebuvo laikinas nesusipratimas, dvi valandos mokykloje pernelyg mažai, kad galėtum pasiekti rezultatų. Pagelbėjo ir psichologės nuomonė, kad vaikui mokykloje reikia pabūti ilgiau.“

 

Specialistė neslepia – pirmasis mėnuo su Marko mokykloje jai buvo labai sunkus. Berniukas blogai elgėsi, neklausė, daug keikėsi, trečiokų tėvai skundėsi, kad vaikai grįžta iš mokyklos išmokę bjaurių žodžių. „Kai mano darbo laikas baigdavosi, jis, žinodamas, kad skubu, tyčia įsikibdavo į stalo koją ir atsisakydavo eiti namo. Kolegė mokytojos padėjėja siūlydavo kviesti tėvus, tačiau iš darbo stovykloje patirties žinojau, kad tada bus dar blogiau – prie tėvų Marko pasirodydavo visu gražumu, tapdavo visai nevaldomas. Reikėdavo nemažai fantazijos, kol išviliodavome Marko iš klasės, ne sykį pavėlavau į kitą darbą. Supratau, kad situaciją būtina keisti – Marko turi žinoti, kad už blogą elgesį laukia pasekmės. Pradėjus taikyti nuobaudas, Marko elgesys ėmė taisytis, o mūsų darbo sąlygos – gerėti“, – dėsto Austėja.

Svarbu – tvirtumas ir nuoseklumas

 

Specialistės teigimu, nuobaudų sistema vaikui su autizmo spektro sutrikimu turi būti labai aiški. Pasiekti rezultatų iš pradžių nebuvo lengva – Marko iki dešimties metų nežinojo, kad blogas elgesys gali turėti pasekmių. „Kai Marko neklauso, jam skiriu penkias minutes ramiai pasėdėti ant čiužinio. Priešais pastatau laikrodį, kad jis matytų, kada laikas baigsis. Dar viena nuobauda – neleisti per pertraukas žaisti su kitais klasės vaikais. Vienas pagrindinių dalykų skiriant bausmę autizmo spektro sutrikimą turinčiam vaikui – iš anksto perspėti, tokiu būdu suteiki jam galimybę pasitaisyti. Neretai taip ir nutinka – perspėtas apie pasekmes, Marko persigalvoja ir ima elgtis gerai. Būna, kad pats pasiprašo penkioms minutėms ant čiužinio – supranta, jog jam reikia laiko nusiraminti“, – sako specialistė.

 

Kai Marko tampa ypač agresyvus, Austėja perspėja: turės suimti jo rankas už nugaros, kad jis negalėtų muštis, nepadarytų ko nors blogo nei sau, nei aplinkiniams. Vis dėlto realiai taikyti tokios nuobaudos mokykloje jai neteko – Marko ypač nenori būti suvaržomas, todėl pakanka tik įspėjimo.

 

Pasak Austėjos, skirdamas nuobaudas už blogą elgesį, pedagogas tarsi apibrėžia ribas, iki kurių vaikas gali eiti: „Vaikai linkę pasitikrinti, ką jie dar gali daryti nesulaukdami pasekmių. Būdamas ramus, Marko pripažįsta – jam patinka apibrėžtumas, taisyklės. Jis netgi lygina mane su mėgstamais herojiškais personažais, mokančiais suvaldyti ir sutramdyti blogį. Skirdama nuobaudą, visada būnu rami, nešaukiu, nesibaru, bet kalbu tvirtai, griežtu tonu. Vaikas turi suprasti, kad pasekmių sulauks tik tada, kai peržengia mūsų nusibrėžtas ribas.“

 

Klasėje Austėja kartu su mokytoja pakabino taisykles su nuotraukomis, kaip negalima elgtis – keiktis, muštis, spjaudytis. Specialistė džiaugiasi, kad supratęs, jog už blogą elgesį laukia pasekmės, Marko pradėjo labiau save kontroliuoti.

Pradeda mokytis

 

Edukologė su Marko dirba atskirai nuo klasės, specialiai jam įrengtame kambarėlyje, nes berniukas negali ilgai išbūti kartu su visais – pradeda bėgioti po klasę, triukšmauti, mušti kitus vaikus, jiems trukdyti. Kadangi Marko nemoka nei skaityti, nei rašyti, specialistė pirmaisiais mėnesiais nekėlė tikslų jo akademinei veiklai – buvo svarbu, kad vaikas kažkuo užsiimtų. Edukologė kasdien Marko pristatydavo dienos programą, papasakodavo, ką tądien veiks. „Su Marko ypač sunku dirbti, nes jam viskas labai greitai nusibosta. Kiekvienas žaidimas jį domina ne ilgiau nei dešimt minučių, vėliau neperspėjęs ima mėtyti žaislus, pradeda muštis. Sudėtinga kaskart sugalvoti vis naujų žaidimų, kurie berniukui patiktų. Mokykloje jų trūksta, todėl visada tenka gerokai pasukti galvą“, – pasakoja Austėja.

 

Pamažu specialistė nuo žaidimų perėjo prie mokymosi. „Nebuvo paprasta – reikėjo rasti būdų, kad mokslas vaikui atrodytų kaip žaidimas. Marko neimdavo į rankas nei pieštuko, nei flomasterio, nei šratinuko. Sugalvojau, kad prieš žiemos šventes galėtume kartu parašyti Kalėdų seneliui laišką. Pasidalijau mintimis su tėvais, jiems idėja patiko. Ant švaraus lapo kaskart parašydavau frazę, o Marko apačioje ją kopijuodavo – taip jis pratinosi į rankas imti rašiklį, vedžioti raides. Kadangi darbo pabaigoje berniuko laukė prizas, jis dirbo entuziastingai“, – šypsosi edukologė.

 

Dar vienas specialistės tikslas – kad Marko galėtų kuo ilgiau pabūti klasėje su visais vaikais. Austėja pasidžiaugia pirmaisiais rezultatais: „Praėjus pusmečiui, Marko mokykloje išbūna tris valandas, per pertraukas po penkiolika minučių žaidžia su kitais vaikais, po penkias minutes per kiekvieną pamoką pabūna klasėje. Tai mums – didžiulis pasiekimas.“

Agresijos atvejų pasitaiko

 

Austėja neslepia – jos darbe pasitaiko ir labai sudėtingų situacijų. Krizės Marko ištinka neretai, jos prasideda visai netikėtai: „Prieš savo gimtadienį Marko visada pasidaro neramus, nervingas. Per šventę berniukas sulaukia daug svečių, gauna daug dovanų, emocijos – teigiamos, bet jos sukelia Marko daug streso. Kartą prieš gimtadienį berniukas atėjo į mokyklą prastai nusiteikęs. Eidamas pro kitas klases, pradėjo triukšmauti, garsiai keiktis. Perspėjau: jei ir toliau taip elgsis, negalės per pertrauką žaisti su draugais. Berniukas įsiuto – nusiaubė klasę, viską išmėtė, nuplėšė. Tuokart rimtai pyktelėjau. Net pati nepajutau, kaip pasakiau: neišeisi iš klasės, kol visko nesutvarkysi. Tik ištarusi šiuos žodžius supratau, kad įkliuvau – turėsiu tesėti savo žodį, antraip nebebūsiu Marko autoritetas.“

 

Nuo mažumės nesulaukdavęs pasekmių dėl savo blogo elgesio, Marko iš pradžių tik pasišaipė: „Kurgi ne, sutvarkysiu tavo svajonėse.“ Vis dėlto pamatęs, kad specialistė nejuokauja, po kurio laiko nusileido: „Gerai, paimsiu ir išmesiu tris šiukšles.“ Taip pamažu jis sutvarkė visą klasę, net iššlavė šiukšles, nors tai darė pirmą kartą gyvenime. „Apie tai, kas nutiko, vėliau papasakojau Marko tėvams. Jie iš pradžių apsidžiaugė ir pagyrė mane, kad buvau tvirta, pasiekiau savo, tačiau kai kitą dieną Marko, po mūsų konflikto nenorėdamas eiti į mokyklą, išspardė visus daiktus automobilyje, tėtis papriekaištavo – neva Marko psichologė panašias situacijas sprendžia švelniau… Vis dėlto vėliau tėvai buvę nustebinti, kai sūnus pirmą kartą gyvenime sutvarkė suniokotą automobilio saloną. Paskui ir kitais kartais pradėjo tvarkyti tai, ką išmėtė apimtas krizės“, – pasakoja Austėja.

 

Prieš tą patį gimtadienį mokykloje Marko ištiko dar viena krizė. Per pertrauką jis kartu su draugais žaidė „aklą vištą“. Klasėje berniukas niekada nenešioja nei batų, nei kojinių, tik basnirčia įsispiria į laisvalaikio batus. „Tąkart jis nusiavė ir liko basas ant šaltų grindų. Perspėjau: „Nežaisime, kol esi basas, nenoriu, kad peršaltum.“ Marko be žodžių užsimojo ir iš peties trenkė man į krūtinę. Smarkiai suskaudo. Pasakiau jam – man skauda. Atsakė: „Žinau, nes trenkiau tau iš visų jėgų.“ Blogiausia buvo tai, kad Marko smurtavo neištiktas krizės, būdamas ramus, pats pripažino, kad trenkė man tyčia ir iš visų jėgų. Žaidimai su kitais vaikais baigėsi, skyriau bausmę nusiraminti ant čiužinio. Vėliau pasiūliau mamai bausmę berniukui pratęsti ir namuose – jis turi pajusti realias pasekmes dėl netinkamo elgesio. Deja, tėvai į rekomendacijas laikytis bendrų taisyklių tuokart neatsižvelgė, nors šiaip mūsų bendravimas ir bendradarbiavimas labai pozityvus ir gražus“, – dėsto specialistė.

 

Pasak jos, Marko tėvai pervargę, neturi, kas juos pakeistų, nuolat būna su didelių emocinių problemų turinčiu sūnumi. Nenuostabu, kad jie „perka“ gerą berniuko elgesį, „sumoka“ žaislais, dovanomis už tai, kad jis eitų į mokyklą, į Autizmo centrą. „Marko – labai protingas, jis puikiai manipuliuoja tėvais ir aplinkiniais. Atsinešęs į klasę naują, brangų žaislą, berniukas pamoko ir kitus vaikus – žiūrėkite, kaip nesunku pasiekti savo, būkite protingi, elkitės kaip aš, turėsite ir jūs… Tėvus galima suprasti, vis dėlto dovanomis ir žaislais jie skatina sūnų elgtis netinkamai.“

Elgesys pamažu keičiasi

 

Austėja pasakoja, kad keisti Marko elgesį sunku, tačiau, elgiantis tvirtai ir nuosekliai, pamažu pavyksta. „Niekada negirdėdamas žodžio „ne“, nesulaukdamas pasekmių dėl blogo elgesio, Marko auga despotiškas, tiek pedagogams, tiek klasės draugams dažnai pareiškia: „Čia komanduoju aš, turite manęs klausyti.“ Jei aplinkiniai nesielgia taip, kaip jam norisi, Marko pradeda spjaudytis, muštis, daužyti viską aplinkui. Per pertraukas jis reikalauja, kad visi žaistų tokius žaidimus, kokie jam patinka. Tenka būti tvirtai: pasakau, kad spręsti turime visi, smagu turi būti visiems. Kol kas Marko panašiose diskusijose dažniausiai laimi, kiti vaikai jam nusileidžia, bet mes apie tai bent jau diskutuojame“, – pasidžiaugia edukologė.

 

Jos teigimu, agresyviu elgesiu pasižymintiems vaikams reikia leisti suprasti, kad bloguoju jie nieko nepasieks: „Jei Marko jaučia, kad susierzini, susvyruoji, jis provokuoja toliau. Neslėpsiu, pasitaiko atvejų, kai išlikti ramiai būna sunku, ypač – po stiprių smūgių, kai net kvėpavimas padažnėja ir fiziškai sudėtinga išlaikyti ramų kalbėjimo toną. Tokiu atveju atsisėdu tolėliau nuo Marko ir tyliai sėdžiu, nieko nesakydama. Marko taip pat tyli ir laukia, kas bus toliau. Kai susigrąžinu ramybę, pasakau, kodėl supykau, kokią bausmę skiriu už netinkamą elgesį.“

 

Pasak Austėjos, labai svarbu autizmo spektro sutrikimų turintiems vaikams išsakyti savo emocijas – jiems sunku suprasti kitą žmogų, jo jausmus. „Man pasisekė, kad su Marko esame pažįstami iš anksčiau, dar nuo vasaros stovyklos – jis manimi labai pasitiki. Nors dabartinis darbas su vaiku skiriasi it diena nuo nakties, vasarą susiklostę gražūs mudviejų santykiai ir bendradarbiavimas su tėvais padeda ir dirbant mokykloje.“