Dabarties ir ateities mokytojas – koks jis?

Mokytojo dienos išvakarėse Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje vyko diskusija „Mokytojas, kuriantis ateities Lietuvą“. Renginyje dalyvavo alumnai mokytojai, dėstytojai ir kiti svečiai, kuriems svarbi Lietuvos mokykla. Šįkart nebuvo kalbama apie ugdymo turinio atnaujinimą, valstybinius brandos egzaminus, vadovėlius, netgi apie etatinį darbo užmokestį… Popietės susibūrimas buvo skirtas mokytojų refleksijai apie dabarties ir ateities mokytoją, apsikeista mintimis ir patirtimi, pabūta drauge bei pasidalyta idėjomis, į ką reikėtų atkreipti dėmesį Švietimo akademijoje įgyvendinant naujas pedagogikos studijų programas.

 

VDU Švietimo akademijos kanclerė prof. Vilija Salienė susirinkusiesiems sakė, jog juos į pokalbį sukvietė tam, kad išgirstų, kokį mokytoją norime matyti ir koks jis yra. „Tai, kad šiandien mūsų universitetas įgijo kitą pavadinimą iš esmės nepakeitė nieko: nei dirbančių žmonių, nei jų kompetencijų. Studentai taip pat netapo geresni ar prastesni… Todėl itin įdomu žinoti, kuo rusena šiandieninis jaunas žmogus, išėjęs iš universiteto ir dirbantis mokykloje“, – kalbėjo ji.

Prof. Reda Pabarčienė, vedusi diskusiją, siekė įkvėpti pozityvių minčių ir pabrėžė, kad susitikimas vyksta šventės išvakarėse, todėl kvietė kalbėtis ne vien apie realybės skaudulius, bet ir apie pozityviąją mokytojo gyvenimo pusę.

Mokykla – ką radau ir ko ieškojau…

 

„Mano pasirinkimas būti mokytoju buvo sąmoningas. Neįsivaizdavau, kur dar galėčiau dirbti, jei ne mokykloje. Kai studijuojant manęs klausdavo, ar eisiu dirbti į mokyklą, atsakydavau, kad nežinau, nes neturiu praktikos. Šiandien man vis dar kyla klausimas, kokia turi būti mokykla, kad joje norėtų dirbti jaunas žmogus? Turiu pažįstamų draugų, kurie paliko mokyklą dėl keleto priežasčių: atsakomybė milžiniška, darbus taisyti tenka ir savaitgaliais, atlyginimas toks pats kaip greito maisto kioskeliuose…“ – diskusiją pradėjo Mantas Karanauskas, Vilniaus Balsių progimnazijos geografijos mokytojas. Jis netrukus pridūrė, kad mokykla turi būti tokia, kur mokytojui netektų pačiam pirkti popieriaus, nereikėtų mesti į kopijavimo aparatą 10 centų už padarytą kopiją, joje turėtų būti geras mikroklimatas ir gera mokymo priemonių bazė.

M. Karanauskas sakė, jog jam savo pastangomis pavyko susikurti erdvę, kad būtų įdomu ir patogu dirbti. Mokytojas be to, kad moko geografijos, dar ir įkūrė Mažąją mokinių savivaldą, kurią lanko mažieji lyderiai, t. y. 3–5 klasių mokiniai.

 

Karalienės Mortos mokyklos pradinių klasių mokytoja Margarita Molienė pastebėjo, kad jai mokykloje labiausiai norisi jausti kolegų paramą. Ir kad gelbstinčių būtų ne vienas, ir nebūtinai tas, kurio kabinetas šalia, ar tas, su kuriuo vasarą atostogavai pajūryje… Jos siekis, kad mokykloje būtų stipri bendruomenė – tikras kolektyvas. „Tai nėra duotybė, tokią aplinką turime susikurti. Mokytojai turi būti vienas kitam ramstis“, – kalbėjo ji.

M. Molienei pritarė ir Šiaurės licėjaus pradinių klasių mokytoja Raminta Abraitytė. Jos nuomone, ir mokyklos vadovas atlieka itin svarbų vaidmenį: „Svarbu, kad vadovas leistų, o mokytojas nebijotų klysti. Pradedančiajam mokytojui pasirinktas kelias dažnai atrodo baisus, kiekvieną dieną bijai padaryti kažką neteisinga. Todėl visada reikalinga kolegų, turinčių daugiau patirties, pagalba bei vadovo pasitikėjimas.“

 

„Atėjęs dirbti, turėjau kuratorę. Ji, kaip ir aš, dėstė anglų kalbą. Iš pradžių kuratorė man padėjo, bet ilgainiui, rodos, ėmė jausti konkurenciją. Manau, kad kuratoriai reikalingi, nes, kai prireikdavo konkrečios pagalbos, visada galėdavau kreiptis, bet kyla klausimas, kaip juos derėtų paskirti… Galvoju, kad kuratoriais galėtų tapti kitų dalykų mokytojai – tai nekeltų konkurencijos pojūčio“, – patirtimi dalijosi Vilniaus Gabijos gimnazijos anglų kalbos mokytojas Ignas Žilinskas.

 

M. Molienė prisiminė savo patirtį valstybinėje mokykloje, kurioje teišdirbo 3 mėnesius, o tada buvo paprašyta išeiti, nes jos auklėjimo metodai valstybinei sistemai nebuvo tinkami. „Man pernelyg rūpėjo mokinys, o ne sukurta mokyklos sistema. Sakiau, kad vaikas yra žmogus su savo teisėmis. Jis pagal raidą privalo būti judrus, išsilakstyti. Kieme vaikai gali rėkti, o vyresnieji turi teisę sėdėti pasieniais… Tačiau išgirsdavau, kad vaikai privalo mokėti ramiai vaikščioti koridoriais, o pamokoje – tylėti. Prieštaravau, sakydama, kad jie pamokoje turi kalbėti. Mokyklos sistema kirtosi su mano požiūriu į vaiką ir mokymą“, – pasakojo dabar jau privačioje mokykloje dirbanti mokytoja.

Mokytojas Mantas nustebo, kad yra tokių mokyklų, nes, pasak jo, dabar kaip tik pabrėžiamos judriosios pertraukos. Jis palinkėjo, kad ši patirtis būtų vienintelė. Tačiau auditorijoje pasigirdo šnabždesių, kad visgi tokių patirčių esama daugiau…

 

Veronika Naumovaitė, žinoma kaip itin inovatyvi pradinių klasių mokytoja, pasiguodė dėl itin kritiško vyresniųjų kolegų požiūrio į jauną mokytoją. Mergina sakė, jog atėjusi dirbti sulaukė daugybės nepalankių reakcijų, nenoro padėti, komentarų, kad ji jauna, todėl pati viską galinti. Ateityje mokytoja norėtų daugiau girdėti apie vieningą mokyklą.

Dialogas mokykloje

 

VDU Švietimo akademijos kanclerė mokytojus kvietė kalbėtis apie dialogą: „Mano doktorantė, rašanti šia tema disertaciją, šiuo metu dialogo ieško vienoje Vilniaus mokykloje, kurioje užima mokyklos vadovo pareigas. Po 3 mėnesių norėjo iš ten bėgti, tačiau, ištvėrusi sunkiausią laikotarpį, dabar sako, kad išbus metus, o gal ir kitus. Dialogas vyksta, bet sunkiai. Sunkiausiai jį užmegzti pavyksta su kolektyvu ir tėvų bendruomene. Vaikai mokykloje yra pati atviriausia, nuoširdžiausia bendruomenės dalis, su kuria, einant vienu ar kitu keliu, dialogas įvyksta. Turime daugybę teorinių leidinių, monografijų, kurie leidžia žinoti teorinius pagrindus, tačiau realybė konkrečioje situacijoje yra visai kitokia. O kaip kitiems?“

 

Rima Kasperionytė, vienoje Vilniaus gimnazijoje mokytoja dirbusi 5-erius metus, bet šiandien pasukusi kitu keliu, sakė, kad yra kaip niekada laiminga. Ji visiškai sutiko su tuo, kad sunkiausias dialogas yra su mokytojais ir tėvais, nes kaip tik dėl jų mokyklą ir apleido. „Vaikai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios norėjau likti. Vadovėlių trūko. Medžiagą pamokoms turėjau šviesti, bet tai daryti reikėjo iš savo lėšų, nes gimnazijoje buvome atsisakę rinkliavos. Negana to, šviesti reikėjo kažkur kitur, nes mokykloje nebuvo švietimo aparato. Gimnazija gera, užimanti aukštus reitingus, bet mokytojams neduodanti darbo priemonių. Praėjusiais metais gavau gabių penktokų klasę. Čia ir susidūriau su tėvais. Nesvarbu, ką vaikai atsiskaitinėdavo, tėvams turėdavau pasiteisinti, kodėl jo vaikas gavo 8. Teko siųsti vertinimo normas, aiškinti, kad mokiniui nepavyko pasiekti aukščiausio lygmens. Be to, buvau klasės auklėtoja. Bendraudama su mokiniais, įtardavau, numatydavau, kas gali įvykti klasėje. Prevenciškai įspėdavau tėvus. Tačiau jų reakcija būdavo tokia, kaip aš galiu auklėti vaikus, jeigu pati jų neturiu. Žinoma, po kurio laiko mano numatyti dalykai įvyko. Tada skambinau tėvams, o iš jų išgirdau, kokia aš auklėtoja, jeigu neauklėju jų vaiko. Kitaip tariant, auklėti negaliu, bet auklėti turiu. Man nuolat buvo prikaišiojamas amžius, vedybinis statusas, vaikų neturėjimas ir pan. Tai kartojosi trijose mokyklose“, – sunkia jaunos mokytojos patirtimi pasidalijo Rima.

 

Išklausiusi mokytoja M. Molienė pastebėjo, kad visiems reikia pereiti tam tikrą saviugdos kelią, ir pasidalijo savo klasės įvykiu: „Į klasę atėjęs vieno mokinio tėtis paklausė, ar jo vaikas moka geriau už kitą, tada aš jo paklausiau: „Čia ką tik buvo kito vaiko tėtis – jis geriau vairuoja automobilį ar jūs?..“ Tėtis mėgino aiškinti, kad tai nėra tas pats, bet tuo kalba ir pasibaigė. Mokytoja privalo turėti drąsos pasakyti, bet pasakyti reikia ne bet kaip. Negalima įžeisti, nes visi tėvai be galo myli savo vaikus. Jie nelinki blogo nei mokytojams, nei tuo labiau savo vaikams. Tiesiog kaip moka, taip bendrauja.“

 

„Tarp tragiško ir komiško – tik vienas žingsnis“, – Bernardo Šo žodžius buvusiai mokytojai Rimai skyrė dėstytoja Vilija Janušauskienė, sakydama, kad tose tragiškose situacijose reikėjo šypsotis. Ji pastebėjo, kad tam tikrus momentus reikia išlaukti, tada tėvai, iš pradžių atrodę lyg priešai, tampa bičiuliais. „Mokykla – tai nuotykis, karalystė, jeigu įeisi į ją ir to norėsi, tikrai būsi laimingas. Mokykloje dirbau 22 metus ir ten atradau laimę. Buvau neišsimiegojusi, daug ir dažnai taisiau sąsiuvinius, bet visa tai man teikė džiaugsmą. Vaikai – tai gražiausia, kas gali nutikti. Kiek atradimų… Mano gyvenimas mokykloje buvo be galo gražus“, – su šiluma ir meile prisimindama mokyklą kalbėjo dėstytoja.

Mokytojas Mantas pabrėžė, kad bendraujant su tėvais būtina nusistatyti ribas, tada tampa paprasčiau kalbėtis.

Ko reikia mokyti būsimuosius pedagogus?

 

Mokytojo M. Karanausko nuomone, svarbiausia yra praktika. Jis pasidžiaugė tuo, kad dabar studentai turi net keletą praktikų ir jos prasideda jau antrame studijų kurse. Pritardama jam, M. Molienė sakė, kad itin svarbu, jog praktika būtų tinkama: „Būtina valdyti situaciją ir studentus nukreipti ten, kur jie išties gautų deramą pavyzdį, gerą mokytoją, iš kurio pasisemtų patirties.“

 

O štai anglų kalbos mokytojas I. Žilinskas sakė, kad norėtų pakalbėti apie programas. Jis pasigenda pedagogikos dalykų paskutiniaisiais studijų metais: „Tuo metu aš jau turiu eiti dirbti į mokyklą, o esu susikoncentravęs tik į anglų kalbą. Baigiamasis darbas visiškai nesusiejamas su mokymu. Manau, kad taip neturėtų būti. Galbūt lygiagrečiai derėtų rengti pedagogikos ir anglų kalbos baigiamuosius darbus (mano atveju). Išėjęs dirbti, pajutau šios studijų dalies trūkumą.“

 

Šiuo jaunojo mokytojo pastebėjimu pasidžiaugė ir kanclerė V. Salienė: „Jau bene 10 metų kalbu apie tai, kad mūsų studentų bakalauro darbai turi būti susiję su mokykla, mokymu, o ne vien tik filologiniai, istoriniai ir t. t.“ Padėkojusi už taiklų pastebėjimą, jį palydėjo su viltimi, kad galbūt kažkas keisis ir šioje pedagoginių studijų dalyje.

 

Pradinių klasių mokytoja R. Abraitytė pasakojo, kad jai itin pritrūko psichologinių žinių bei emocinio intelekto ugdymo, ir pastebėjo, jog kartu norėtųsi paminėti ir vyraujančią emociją universitete: „Kalbame, kad mokytojas turi būti autoritetas, skleisti gerąją emociją, bet lygiai taip pat ir dėstytojas gali būti autoritetas studentams, skleidžiantis gerąją žinią apie mokyklą. Tai įkvepia. Galbūt nuo to priklauso, kokių minčių vedami mes nueisime į mokyklas.“

 

Dr. Daiva Vaišnienė atkreipė dėmesį, kad daug kalbėta apie emocinę, socialinę pusę ir santykius, bet visiškai nepaminėtos dalykinės žinios. Ji teiravosi, ar jų pakanka, ir dalijosi savais pastebėjimais: „Mano vaikai eina į mokyklą, yra tekę susidurti su mokytojos klaidomis, taip pat tėvų forumuose diskutuojama apie mokytojų klaidas. Suprantu, kad mokytojos negalima kritikuoti, nes ji autoritetas, bet kaip elgtis, pastebėjus klaidas? Kaip prisiderinti universitetui: kokia programos dalis turi būti skirta didaktikai, pedagogikai, o kiek turi būti dalyko, kad dalykine prasme mokytojas taptų autoritetu?“

 

Pasak R. Kasperionytės, jai niekada nepristigo dalykinių žinių ir gebėjimų. Jos manymu, apie tai šiandien net neverta diskutuoti, daug svarbiau yra lyderystė, kad mokytojas nebijotų stovėti prieš klasę, o mokiniai norėtų juo sekti.

„Kur lyderystė, ten prasideda ir autoritarizmas. Šiandieninis mokytojas nėra vien tik lyderis. Jis yra bendražygis, draugas. Mokytojai gali būti labai įvairūs. Mes ir vėl kalbame apie juos tarsi apie kareivius. Kiekvienas žmogus turi atrasti savo kelią, nereikia paskui kažką sekti“, – Rimai oponavo dėstytoja V. Janušauskienė.

 

Doc. dr. Žydronė Kolevinskienė sakė suprantanti, apie ką kalbėjo doc. dr. D. Vaišnienė, ir pritarė, kad neįmanoma būti lyderiu, jei neišmanai dėstomo dalyko, be to, pridūrė, jog jai apskritai nepriimtinas dabartinis lyderių laikas, kuris ateina iš rinkos ir globalaus amžiaus: „Ką bendro lyderis turi su tuo, kad atiduodi save vaikams, mokyklai neskaičiuodamas laiko. Ir atiduodi todėl, kad esi savo vietoje, kad tau tai patinka, tu tiesiog nemoki kitaip gyventi?“ – retoriškai klausė ji.

 

Baigdami susitikimą, susirinkusieji dalijosi mintimis, koks turi būti geras mokytojas. O jų būta įvairių. Vieniems – tai laisvas žmogus, kitiems – neišduodantis savęs ir nuolatos gyvenantis pagal savo vertybes, inovatyvus, išsivadavęs iš sovietmečio pažiūrų, atrandantis ryšį su vaiku. Doc. dr. Žydronė Kolevinskienė gerą mokytoją įvardijo Alfonso Nykos Niliūno žodžiais iš jo „Dienoraščio fragmentų“: „Netraktuoti gyvenimo rimtai, kad netaptumei savo paties parodija“, o V. Janušauskienė visiems mokytojams linkėjo atjautos mažam, šiandien dažnai nelaimingam vaikui.