Būti mokytoju – tai gyventi

Penkiasdešimt penkeri pedagoginio darbo metai – solidus Irenos DIKTANIENĖS (buvusi I. Narkevičiūtė) darbo kraitis, sukauptas ieškant kelių į jaunų žmonių širdis. Tai labai didelė patirtis, nors buvusi Kuršėnų 2-osios vidurinės mokyklos (dabar Daugėlių pagrindinė mokykla) direktoriaus pavaduotoja ir lietuvių kalbos mokytoja jau nebedirba mokykloje. Įdomu, ką mokytoja jaučia neeiliniais 2018 m. – visai tautai švenčiant Lietuvos valstybingumo šimtmetį?

Jauną mokytoją pašaukimas atvedė į mokyklą

Tą visą nueitą pedagoginį kelią I. Diktanienė įvardija kaip svarbiausią ir gražiausią gyvenimo dovaną. Septyneri (1954–1961 m.) bendravimo su mokiniais metai kaip akimirka prabėgo gimtojo Pašvitinio miestelio (Pakruojo r.) vidurinėje mokykloje. Čia bedirbant neakivaizdžiai baigtas Šiaulių pedagoginis institutas (dabar Šiaulių universitetas), vadovauta vaikų tautinių šokių kolektyvui, mokinių dramos studijai, dalyvauta mokytojų saviveikloje. Džiugu, kad apie tai buvę auklėtiniai dar prisimena ir mini geru žodžiu 2014 m. išleistoje monografijoje „Pašvitinys“. Kasmet važiuodama į šį kraštą lankyti artimųjų kapų, mokytoja turi progą pažvelgti ir į Pakruojo rajono Pamūšio aštuonmetę mokyklą, buvusią jos antrąją darbovietę (1961–1969 m.), deja, nebeveikiančią dėl mokinių trūkumo. Čia dirbta ir mokytoja, ir pavaduotoja, ir direktore. Kiek noro, ryžto ir jėgų tada turėta… Jaunystėje degęs stiprus entuziazmas – tai jos, čia dirbusios jaunutės direktorės, dėka paliktas ženklas – įrengtas mokyklos stadionas ir šiandien tebetarnauja kaimo jaunimui. Mokytoja dėl šeimyninių aplinkybių 1969 m. išsikėlė į Šiaulių rajoną ir įsidarbino Drąsučių pagrindinėje mokykloje, kur 7 metus dirbo pavaduotoja. Įvairi pavaduotojos veikla, savitas darbo stilius, kūrybiškumas atkreipė Šiaulių rajono švietimo skyriaus vadovų dėmesį, tad gavo pasiūlymą dirbti Kuršėnų 2-ojoje vidurinėje mokykloje (vėliau tapo Daugėlių vidurine mokykla) pavaduotoja…

Pasinerta į kitą veiklą – Lietuvos valstybingumo puoselėjimą

Lietuva į demokratijos kelią žengė iš sovietinės sistemos, kuri suformavo žmogų, kamuojamą vertybių krizės. Mokytoja buvo ir yra įsitikinusi, kad ypatingą reikšmę jauno žmogaus brandai turi tikro gyvenimo pažinimas.

„1991 m. tapau tik mokytoja dėl labai paprastos priežasties. Artėjo mano 55-metis, tai buvo pensinis amžius. Nesijaučiau nei sena, nei pavargusi – norėjau dirbti. Taigi pasinėriau į naujus iššūkius. 1991 m. – tai mūsų jaunos valstybės atkūrimo pradžia, pareikalavusi iš kiekvieno asmens apsisprendimo ir sąžiningos veiklos… Suvokusi, kad, ugdant vaiko asmenybę, geriausia remtis į savo šaknis – tautos kultūrą, parengiau 2 programas: „Lietuvių tautos papročiai ir šventės“ ir „Apie ką dainavo mūsų senoliai“, skirtas pradinių klasių ir ikimokykliniam ugdymui. Tačiau ypatingą dėmesį skyriau lietuvių kalbos pamokoms“, – prisimena mokytoja. Kabinete dažnai skambėdavo poetų Maironio, Justino Marcinkevičiaus žodžiais sukurtos dainos, buvo deklamuojami eilėraščiai, pastatytos kūrinių inscenizacijos, muzikinės-literatūrinės kompozicijos (laimėta daug meninio skaitymo konkursų).

Kūrybiškumo ugdymui labai pasitarnavo savos kūrybos knygelių leidimas ir pristatymas klasės draugams (mokiniai parengė „Į žydrynę skrendu“, „Mano pasaulis“).

I. Diktanienės mokiniai yra laimėję ne tik rajoninius, bet ir respublikinius konkursus. 2004 m. M. Starta tapo tarptautinio rašinių konkurso laureatu. Net trejetą metų iš eilės abiturientai laimėjo pirmąsias vietas kalbininko Vytauto Vitkausko skelbtame ir finansuotame „Jaunojo kalbininko“ konkurse. Tai darė didelį įspūdį ir pačiam mokslininkui, kad Daugėlių vidurinės mokyklos auklėtiniai turi tokius gerus mokslinio darbo pradmenis.

Lietuva į demokratijos kelią žengė iš sovietinės sistemos, kuri suformavo žmogų, kamuojamą vertybių krizės. Mokytoja buvo ir yra įsitikinusi, kad ypatingą reikšmę jauno žmogaus brandai turi tikro gyvenimo pažinimas. Ypač asmenų, paaukojusių savo gyvybę už tėvynės laisvę, žūties ir palaidojimo vietų lankymas. Buvimas ir pasakojimai tokiose vietose leidžia jaunam žmogui suvokti, kad tai, kas iškovota krauju, jų kartai skirta gerbti ir saugoti. Daug dėmesio mokykloje buvo skiriama ir kraštotyriniam darbui. 2001 m. aktyviai dalyvauta programoje „Atsiminimai apie tremties ir kalinimo vietas. Laisvės kovų dalyvių rinkimas“. Paruoštas kraštotyros darbas „Laisvės kaina“. Tai dramatiško pokario metais kovojusio partizano ir politinio kalinio Vinco Steponavičiaus prisiminimai. Ruošiant darbą ne kartą su mokiniais lankytasi pas šį kovotoją, o baigtas darbas pristatytas Daugėlių mikrorajono ir mokyklos bendruomenei. Paskui parengtas darbas apie tremtį „Kelias į Lietuvą“ pelnė Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos garbės raštą ir padėką už istorinės atminties išsaugojimą.

Grįžtame į praeitį. Įvairi pavaduotojos veikla

Suprasdama, kad mokykla – bendruomeniškos veiklos vieta, pavaduotoja svarbiausiu uždaviniu laikė mokytojų novatoriškumo skatinimą ir mokinių kūrybiškumo ugdymą. Todėl tarp jaunų mokytojų stengėsi surasti pagalbininkų, kurie vestų paskui save.

Kuršėnų 2-ojoje vidurinėje mokykloje išdirbta 15 metų pavaduotoja ir 18 metų lietuvių kalbos mokytoja. Anot I. Diktanienės, tai jos gražiausi ir darbingiausi metai, atiduoti jaunų žmonių ugdymui. Suprasdama, kad mokykla – bendruomeniškos veiklos vieta, pavaduotoja svarbiausiu uždaviniu laikė mokytojų novatoriškumo skatinimą ir mokinių kūrybiškumo ugdymą. Todėl tarp jaunų mokytojų stengėsi surasti pagalbininkų, kurie vestų paskui save kitus ir telktų mokinius kūrybiškam darbui. Ji tarsi kiekvienam pedagogui primindavo žinomą R. Bartho mintį: „Kai nustoja augę mokytojai, nustoja augę ir jų mokiniai.“ Todėl vis primindavo, kad mokytojas vaikams privalo būti pavyzdys, turi nuolat mokytis, tobulėti, nebijoti klysti, mokytis iš savo klaidų, nevengti pokyčių, netgi juos inicijuoti.

Metodinio darbo organizavimas – pagrindinė ir svarbiausia pavaduotojos veikla. Mokykloje buvo pradėtos organizuoti konferencijos asmenybės ugdymo klausimais, susitikimai su rašytojais, jų naujausių knygų pristatymai. Dalyvauta respublikiniuose pedagoginiuose skaitymuose. Pagyvėjo metodinių būrelių veikla. Ypač daug dėmesio buvo skiriama mokinių ugdymo kokybei. Įvairūs kūrybiniai vakarai, olimpiados, konkursai vertė jaunus mokytojus ieškoti naujų ugdymo formų ir savo veiklos prioritetu laikyti mokinių kūrybiškumo skatinimą bei žinių gilinimą. Visada buvo svarbu paskatinti kiekvieną jauną pedagogą, padėkoti už puikius rezultatus, pastangas.

Vaiko ugdymui labai svarbi šeima, jos gyvenimo būdas, požiūris į pasaulį… O kaip pavykdavo padaryti mokinių tėvus mokyklos draugais? „Visad tėvus laikiau geriausiais talkininkais ugdant jų vaikus, todėl ypač rūpinausi vadinamuoju pedagoginiu tėvų švietimu, kuriam pati ir vadovavau. Užsiėmimai vykdavo kiekvieną mėnesį, buvo atsisakyta nuobodžių paskaitų, stengtasi organizuoti diskusijas, kad jose galėtų dalyvauti kiekvienas norintis“, – prisimena mokytoja. Pokalbiai aktualiomis vaikų, ypač paauglių, ugdymo, šeimos narių tarpusavio santykių temomis sulaukdavo audringų diskusijų. Buvo ieškoma naujesnių formų: suvaidinama situacija, paskui diskutuojama, kaip buvo galima pasielgti vienu ar kitu atveju. Rengti ir klausimų-atsakymų vakarai. Mokyklos koridoriuje kabėjo dėžutė, čia sumesdavo klausimus…

Pamilti savo mokyklą

Kita darbo kryptis – viso mokytojų kolektyvo gerosios darbo patirties sklaida, todėl į mokyklą atvykdavo ne tik Šiaulių, bet ir Joniškio, Pakruojo, Raseinių bei kitų rajonų pavaduotojai susipažinti su mokyklos bendruomenės pasiekimais. Sukaupta metodinio kabineto medžiaga eksponuota 1983 m. Šiaulių rajono mokytojų rudens konferencijoje. Visa tai kėlė mokyklos prestižą, skatino mokinius mylėti ir didžiuotis mokykla – savo antraisiais namais. Pavaduotojos pareigos neleidžia skaičiuoti darbo valandų, būtina žvelgti į priekį ir rasti bendrų sąlyčio taškų su visa mokyklos bendruomene.

Tada, padėjęs apieškomą kuprinę, pasisakė esąs iš Maskvos ir tikrinantis, kaip mokiniai laikosi higienos įgūdžių. Ar turi šukas, nosinaitę, veidrodėlį…

„Sovietmečiu dirbdama pavaduotoja buvau pripratusi prie nuolatinės kontrolės, ypač paskutiniais sovietmečio metais. Regis, tai buvo 1987 m., prasidėjusio Lietuvos laisvėjimo laikas. Vieną dieną atbėga išsigandusi mokytoja ir šaukia: „Mano klasėje kažkoks rusas krato vaikų kuprines ir kažko ieško.“ Nesuprasdama, kas nutiko, nuskubu į klasę. Iš tikrųjų „krato“: eina nuo suolo prie suolo ir tikrina mokinių kuprines. Išsigandau ir aš, maniau, kažkas apsivogė… Susitvardžiusi priėjau, prisistačiau, kad esu pavaduotoja, ir paklausiau, ką jis čia veikia. Tada, padėjęs apieškomą kuprinę, pasisakė esąs iš Maskvos ir tikrinantis, kaip mokiniai laikosi higienos įgūdžių. Ar turi šukas, nosinaitę, veidrodėlį… Nusistebėjau, kad jo niekas nelydėjo iš Švietimo skyriaus. Mokykloje dirbo medicinos sesuo, tad ji ir rūpinosi mokinių higiena. Tuokart įspėjau ir kitus mokytojus, ko ieško „tikrintojas“ iš Maskvos, o pati maloniai pakviečiau į metodinį kabinetą, kur buvo sukaupta daug medžiagos, naudojamos pamokose auklėjant jaunąją kartą. Pasakoju, rodau, bet… jam, matau, visai neįdomu visa tai, nelabai ir klausosi, ką aš pasakoju. Tada pasiūliau po tokio „sunkaus“ darbo pailsėti, paragauti lietuviškų patiekalų mokyklos valgykloje. Tikrintojas pagyvėjo ir sutiko. Privaišintas ir pavalgydintas jis išvyko, užmiršęs ir… mokinių kuprines. Taip ir nesupratome, kokiu tikslu buvo atvykęs svečias iš Maskvos. Mokytojai dar ilgai juokėsi, kad maskviškis buvo pasiilgęs lietuviškų dešrų skonio…“ – pasakoja I. Diktanienė.

Pabaigai…

Netrukus bus 10 metų, kai uždarytos mokyklos durys, bet mokytojos širdį užlieja šiluma, prisiminus per vieną susitikimą buvusio auklėtinio, nepriklausomos Lietuvos karininko G. Staponkaus, ištartus žodžius: „Ačiū už jūsų meilę ir rūpestį. Aš nebūčiau šiandien tuo, kuo esu.“ Vadinasi, dirbta buvo ne veltui…

+611

0