Bendrojo ugdymo mokyklos ateitis: scenarijai ir įžvalgos

Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, bendradarbiaudama su Lietuvos edukacinių tyrimų asociacija, surengė ugdymo mokslų atstovams, tyrėjams, doktorantams, bendrojo ugdymo mokyklų vadovams, švietimo politikos formuotojams skirtą XVIII edukacijos forumą „Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos ateitis. Kuo kliausimės: skaičiuote ar vaizduote?“. Forumo rengėjų teigimu, ši tema turėtų rūpėti visiems, kam aktualūs švietimo politikos, bendrojo ugdymo pokyčiai ir edukacijos tyrimai.

Žvilgsnis į ateitį

 

Naujausio edukacijos forumo temą pristatęs vienas iš renginio moderatorių Ričardas Ališauskas, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Strateginio planavimo skyriaus vedėjas, pabrėžė, kad šį kartą forumo dalyviai kalbėsis apie labai aktualų ir laiku atliktą tyrimą: Lietuva galvoja apie tai, kokią ateitį kursime 2050 m. „Tuo pačiu būtų labai svarbu apgalvoti ir mūsų švietimo, mokyklos ateitį, pasvarstyti, kur link viskas galėtų krypti, kas galėtų atsitikti. Kalbėsimės apie mokyklos ateities scenarijus. Paprastai scenarijaus žanras reikalingas tam, kad būtų pamėginta parodyti, kas galėtų atsitikti ir kam galėtume ruoštis. Tačiau kartu norėtųsi šiandienos diskusiją po pristatymo pakreipti truputį kita linkme: kokios Lietuvos švietimo vizijos norėtume? Kokios mokyklos ateityje tikėtumėmės?“ – klausė R. Ališauskas.

 

Kita forumo moderatorė doc. dr. Irena Stonkuvienė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto docentė, auditorijos dėmesį atkreipė į mokslinį požiūrį prognozuojant švietimo ateitį. „Viena vertus, į švietimo ateitį žvelgiame per strateginius švietimo dokumentus, kur dažnai yra daug gražių tikslų, siekių, gana nemažai biurokratinių postulatų, kuriuos retkarčiais peržiūrime, bet nebūtinai visais jais vadovaujamės. Arba apie ateitį apskritai galvojame kaip apie būrimą iš kavos tirščių, dar ir pasidėjus krištolinį rutulį. Tačiau egzistuoja ir dar vienas – mokslininkų – požiūris: kaip gi galėtų klostytis ateities scenarijai? Ir būtent šio požiūrio mes šiandien ir susirinkome išklausyti, apie jį padiskutuoti“, – įžanginiame žodyje sakė doc. dr. I. Stonkuvienė.

 

Pagrindinį šio forumo pranešimą „Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos ateitis. Kuo kliausimės: skaičiuote ar vaizduote?“ perskaitė prof. dr. Lilija Duoblienė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto profesorė. Profesorės tyrimų laukas apima ugdymo filosofiją ir ideologiją, kultūrines naujoves ir kultūrinius susidūrimus švietime, o tyrimai yra grindžiami kritine pedagogika, postmodernia ir posthumanistine prieiga. Mokslininkės pranešimas parengtas pagal Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Bendrojo ugdymo mokyklos futuristinės projekcijos“.

 

Pasak forumo organizatorių, šio mokslinio projekto vykdytojai į bendrojo ugdymo mokyklų ateitį, bendrojo ugdymo mokyklos kaitą siekia pažvelgti ne diagnozuodami praeities pokyčius, o projektuodami ateities permainas. Tyrimu siekiama užčiuopti potencialiai švietimo lauke į ateitį jau suprojektuotas įžvalgas, keliant klausimus – kur link pasuks Lietuvos bendrojo ugdymo mokykla, kiek ji seks esamomis kitų šalių trajektorijomis, o kiek rinksis savitą būdą, priklausomą nuo šalies sociokultūrinio konteksto.

Kaip prisijaukinti neapibrėžtį?

 

Pranešimo pradžioje prof. dr. L. Duoblienė nurodė kelias priežastis, kodėl apskritai reikėtų svarstyti apie ateitį. Pasak jos, tai suteikia galimybę pamatyti alternatyvas, judėjimo kryptį, leidžia prisijaukinti neapibrėžtį, įgyti saugumo jausmą. Tokie svarstymai taip pat padeda įdarbinti potencialiai sklandančias idėjas ar vaizduotę, planuoti ir plėtoti veiklas, pasirengti valdyti krizes.

„Apžvelgdama įvairiausius scenarijus, rašytus kitose šalyse, sakyčiau, kad labai svarbu ir tai, jog nejudėtume tam tikrų scenarijų linkme, nes kai kurie jų būna distopiniai, blogi. Ir kai sakome, kad reikia kiekviename jų įžvelgti kai ką gero, turime nepamiršti, kad yra ir negatyvių scenarijų, jų numatymas mums kartais leidžia susitelkti, kažko nedaryti, nes mes labai nenorime tokio scenarijaus. Pavyzdžiui, mūsų vizijose gali būti karo ar planetinio masto katastrofos scenarijus, bet kai juos žinome, žinome ir tai, ko nereikia daryti, jei nenorime, kad jis išsipildytų. Čia matyčiau labai daug reikšmių svarstant apie ateitį ir argumentuojant, kodėl šiandien kaip niekad reikia tiek daug galvoti apie ateitį, nors mes paprastai labiau orientavomės į praeitį“, – sakė pranešėja.

 

Ji apibūdino ateities tyrimo metodus, kurie buvo naudojami šiame projekte, pristatė Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos ateities projekcijas, interviu ir respondentų – ekspertų, mokslininkų, pedagogų, mokyklų vadovų – anketinės apklausos turinio aspektus. Prieš pristatydama keturis savo vadovaujamos tyrėjų grupės parengtus bendrojo ugdymo mokyklų raidos scenarijus, prof. dr. L. Duoblienė pastebėjo, kad turbūt būtų ne visai tikslu sakyti, jog visi jie labai moksliniai. „Visa, kas susiję su ateitimi, yra šiek tiek būrimas iš kavos tirščių, aišku, tam suteikiant mokslinį pagrindimą, taikant tam tikrus instrumentus. Galima sakyti, kad čia tam tikras hibridinis produktas. Jeigu žiūrėtume istoriškai, kiek mokslinių scenarijų bebuvo kurta, pamatytume, kad visi jie išsipildo tik iš dalies arba net ir neišsipildo. Todėl tas moksliškumas šiuo požiūriu yra ribinis“, – teigė prelegentė.

Keturi scenarijai

 

Tyrėjų grupės atlikto tyrimo įžvalgos kristalizavosi keturiuose tikėtinuose ateities bendrojo ugdymo mokyklos scenarijuose. Juos pranešėja įvardijo kaip ekorūpesčio mokyklą, atskirčių mokyklą, mokymąsi rinkai ir individualių prasmių mokyklą.

 

Pasak prof. dr. L. Duoblienės, ekorūpesčio mokyklos sociokultūrinio konteksto pagrindas – tai, kad mokykla taps atvira pokyčiams ir naujovėms, ypač susidūrus su krizėmis: klimato kaita, epidemija, netoliese vykstančiu karu. Bus orientuojamasi į mokyklos bendruomenės sutelktumą, bendrą kritinių situacijų sprendimą. Ekologinis klausimas bus dominuojantis, visus sujungiantis. Šalia socialinio teisingumo įsivyraus ekoteisingumas. Ugdymo turinys tokioje mokykloje bus orientuotas į klimato kaitą, bus pasitelkiamos universitetų generuojamos naujausios idėjos ir žinios. Turinyje vyraus kritiškumas ir kūrybiškumas, dominuos sveikos gyvensenos ir komunikacinės kompetencijos.

Atskirčių mokyklos scenarijus grindžiamas kitokiu sociokultūriniu kontekstu: daugėja imigrantų, jie buriasi pagal tapatybę ir įsitikinimus. Kuriasi atskiros skirtingų kultūrų migrantų mokyklos arba multikultūrinės migrantų mokyklos. Didėja socialinė atskirtis, o su ja ir mokyklų pagal tėvų socialinį pajėgumą skirtumai. Kai kurios šeimos pereina prie mokymosi namuose. Bendruomenės užsidaro socialiniuose burbuluose pagal socialinį, įsitikinimų ar kultūrinį kriterijų. Tokioje mokykloje maksimaliai įsigali ir dominuoja informacinės technologijos, lemiančios ugdymo proceso dehumanizavimą. Pamokos įrašomos ir lengvai pasiekiamos šimtams, tačiau jomis dalijamasi bendruomenėse ar mokyklų grupėse jas buriant pagal įsitikinimus. Mokomasi daugiausiai virtualiai, nors vyksta ir realūs užsiėmimai, jei atskirų bendruomenių mokyklos mažiau technologizuotos. Kai kurių kultūrinių grupių vaikai mokosi namuose. Ugdymo turinys skaitmenizuotas, apribotas, tradicinis, mokomasi klasikinių mokomųjų dalykų. Turinys koreguojamas pagal mokyklos profilį ar mokykloje susibūrusias atskiras grupes.

 

Trečiasis scenarijus apibūdina rinkos poreikiams skirtą ateities bendrojo ugdymo mokyklą. Prognozuojama, kad mokyklos keisis pagal laisvosios rinkos poreikį, orientuosis į svarbių problemų sprendimą, ypač modernias tendencijas: kaip pereiti prie ugdymo turinio vaizdumo, įtraukti į ugdymo turinį ne tik žmogų, bet ir technologijas bei gyvūnus. Mokykla bus atvira įvairioms kultūrinėms patirtims. Tolerancija ir įtrauktis stiprės, jei bus rodomas pakankamas dėmesys aukštiems ekonomikos ir mokyklos siekiniams. Dėl STEAM ugdymo turinyje bus daugiau dėmesio skiriama ekologijai, be to, ekologijos srities finansavimas taip pat stiprins susidomėjimą ekologinėmis problemomis. Riba tarp to, ar tai bus rimtas ugdymo problemos sprendimas, ar pinigų įsisavinimas, išsitrins. Informacinių technologijų stiprinimas padės mažinti atskirtį, fizinis mokymasis taps retu reiškiniu. Mokymasis bus hibridinis, mokinys pats pasirinks erdvę, į mokymosi procesą bus įtraukiami kitų sričių profesionalai, mokslininkai, ekonomistai. Ugdymo turinys – tarpdisciplininis, transdisciplininis, 50 proc. privalomas ir 50 proc. pasirenkamas. Formos ir būdai laisvai pasirenkami, daug projektinio mokymosi, problemų sprendimo.

 

Ketvirtasis scenarijus aprėpia vadinamąją individualių prasmių mokyklą, kuri suprantama kaip multifunkcis centras. Joje tinkamos įvairios kompetencijos, įgyjamos pačioje mokykloje ar atskiruose švietimo tinklo mazguose. Dabartinė „gyva“ mokykla tampa alternatyvi, nes tokių mokyklų reta, jos tampa egzotika, prabanga. Dominuoja informacinės technologijos, naudojamos administruoti ir individualizuotam mokymuisi kontroliuoti. Mokytojus daugeliu atveju pakeičia dirbtinis intelektas. Mokymosi trukmės klausimas nesvarbus: nei mokslo metų skaičiaus, nei klasių skaičiaus atestatui gauti nepaisoma, mokomasi blokais, kurie įskaitomi pagal nustatytą pasiekimų lygį. Ugdymo turinys orientuojamas į modulinį mokymąsi, galima rinktis ir individualizuoti turinį.

 

Pristačiusi galimus ateities bendrojo ugdymo mokyklos scenarijus, prof. dr. L. Duoblienė aptarė, kurie iš jų tyrėjų grupei pasirodė labiau ir mažiau pageidaujami, įvardijo, kurie jų aspektai labiausiai tikėtini, apibūdino „Delfi“ tyrimo imtį, duomenų apdorojimą, faktorinę ir klasterinę jų analizę.

Viltys ir baimės

 

Diskusijoje po pranešimo kalbėjusi dr. Lina Bairašauskienė, Vilniaus Maironio progimnazijos direktorė, atkreipė dėmesį, kad galimų ateities mokyklos scenarijų yra labai daug. „Bet jei kalbėtume bendrai, norėčiau pasakyti, kad klausimas – kokia bus mokykla? – nėra lengvas. Manau, į jį galėtume atsakyti tik atsakę dar į begalę su juo susijusių klausimų. Tačiau iš esmės atsakymas galėtų būti trumpas: ji bus tokia, kokios mes norėsime. O jei dar tiksliau ir konkrečiau – tokia, dėl kokios mes susitarsime. Susitarti dėl to, ko norime, iš tikrųjų yra didelis uždavinys, nes jis pareikalaus iš mūsų kalbėti viena visiems suprantama kalba. Tik taip pavyks apibrėžti tai, kas dabar sunkiai pavyksta, – kokią misiją mokykla atlieka“, – sakė dr. L. Bairašauskienė.

 

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė dr. Nerija Putinaitė pastebėjo, kad pristatytas tyrimas atspindi esmines su švietimo ateitimi siejamas dvejopas baimes. „Viena vertus, svarstoma, ar išvis ateityje reikės mokytojo, ar ne, kaip keisis mokytojo vaidmuo, nes tai susiję ne tik su kūrybiškumu. Natūralu, kad mokytojai kelia šį klausimą. Kitas klausimas – kiek mokykla bus fizinė ir kiek – virtuali? Tai turbūt antroji baimė“, – sakė dr. N. Putinaitė.

 

Ji atviravo nežinanti, kaip jas vertinti – esą turbūt reikia priimti ir tiek. „Ko gero, labiausiai pasigedau – ne tiek dėl scenarijus nagrinėjančių tyrėjų, o dėl to, kad tie scenarijai vis dėlto yra iš mokytojų projekcijų, – kažkokio valstybės konteksto. Mąstoma visiškai mokyklos ribose. Būtų galėjęs atsirasti ir klausimas apie mokymąsi visą gyvenimą, bet jis neatsirado. Tas žvilgsnio siaurumas, tas valstybės nematymas man šiek tiek kelia nuostabą“, – pridūrė mokslininkė.

 

Anot dr. N. Putinaitės, kai kalbame apie ateitį, vis dėlto reikia turėti mintyje tam tikrus pastovius dalykus: gyvenimas yra sunkus, žmogus turi mokėti spręsti problemas ir dorotis su netikėtumais, kad išgyventų. „Būtent šito aš tuose scenarijuose ir pasigedau. Man pritrūko realybės jausmo, nes visi kažkaip fantazuoja, įjungia vaizduotę, mano, kad viskas fundamentaliai keisis… Ne. Žmogus jau daug tūkstančių metų nesikeičia. Jis labai adaptyvus, labai prisitaiko. Tačiau esminis jo išgyvenimo poreikis nesikeičia: tai, ko jam reikia, – suvokti tikrovę ir priimti su ja susijusius sprendimus. Svarbu ir tai, kad tie sprendimai būtų moralūs. Svarstymo apie šituos dalykus pasigendu ne tik šiuose scenarijuose. Klausimas, ar žmogus, išėjęs iš švietimo sistemos, bus pajėgus spręsti problemas, man visada yra kertinis“, – kalbėjo dr. N. Putinaitė.

Svarbiausia – vertybinis pamatas

 

Diskusijoje kalbėjusi prof. dr. Natalija Mažeikienė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo katedros profesorė, į kolegų Vilniaus universitete darbą siūlė pažvelgti kaip į sąmonės konstruktą ir panagrinėti, kaip jis atsirado. „Taikydami apklausas, rengdami interviu mes nagrinėjame dalyvių mąstymo situaciją, tada galime klausti, kodėl jie galvoja taip, o ne kitaip. Tas galvojimas yra dominuojančio diskurso medijose, švietimo praktikų darbų realizavimo pasekmė – kaip mes matome ateitį, kaip apie ją galvojame, kaip matome tam tikras sritis ir kodėl kitų sričių nematome. Jau yra tyrimų apie tai, kaip žmonės mato ateitį. Pavyzdžiui, 2021 m. buvo atliktas „Eurobarometro“ tyrimas. Jis rodo, kad, tarkime, klimato kaitos problema Lietuvoje suvokiama kaip mažiau svarbi nei kitose šalyse. Labiau nei kitose Europos šalyse ateities prasme pabrėžiama poveikio sveikatai problema. Matome, kad klimato kaitos grėsmių ar su technologijų raida susijusių rizikų problemos pas mus nėra aktualizuotos. Jeigu konstatuojame, kad tam tikros temos tyrime yra aktualizuotos, tai galėtume paklausti, kodėl? Kodėl vieni dalykai yra matomi, o kiti – ne?“ – svarstė prof. dr. N. Mažeikienė.

Aidas Aldakauskas, Švietimo mokslo ir sporto ministerijos Švietimo kokybės ir regioninės politikos departamento direktorius, atkreipė dėmesį į sparčiai besikeičiančias aktualiausias švietimo problemas. „Tikrai labai sunku numatyti, ar tie pateiktieji scenarijai iš tikrųjų bus tokie, bet jei pažvelgtume į tai, kas buvo prieš 20 metų, tada prasidėjus mokslo metams laikraščiai daugiausia rašydavo apie vadovėlius. Ne apie jų kokybę, o apie jų poreikį ir trūkumą. Prieš 2 metus, kai prasidėjo pandemija, didžiausias noras, kartu ir didžiausias ministerijos rūpestis buvo toks: kad mokyklose būtų pakankamai kompiuterių. Šių mokslo metų pradžioje naujienų portaluose jau nebebuvo rašoma apie vadovėlius, kompiuterius – daugiausia buvo kalbama apie ugdymo kokybę ir su tuo susijusius dalykus. Taigi, gyvenimas labai keičiasi, numatyti, kas bus po 30 metų, itin sudėtinga. Bet visgi džiugu, kad įžvalgos numatytos, galbūt verta susimąstyti ir kitiems, ko reikės, bet šiandien turbūt svarbiausias dalykas, mano manymu, yra bendravimo ir žmogiškųjų galių vystymas. Žmogui svarbu išmokti, kaip gyventi besikeičiančioje visuomenėje besikeičiančiomis sąlygomis. Juk prieš metus mes dar negalvojome apie karą, o dabar jis netoli mūsų. Jau rūpinamės, kad iš kariaujančios šalies atvykę mokiniai būtų gerai integruoti į mūsų švietimo sistemą“, – kalbėjo A. Aldakauskas.

 

Unė Kaunaitė, Vilniaus švietimo pažangos centro direktorė, sakė prisidedanti prie pozityvių diskusijos dalyvių atsiliepimų. „Labai džiugu, kad apskritai vykdomi tokie pratimai, nes jeigu neprašai įsivaizduoti kokių nors dalykų, tai prarandi tokį gebėjimą. Kuo dažniau klausime savęs, kokia ateitis galėtų būti, tuo realiau, kad ilgainiui prisiminsime, ką reiškia būti kūrybiškiems. Patiko komentaras, kad net ekspertai nebuvo labai kūrybiški, bet man atrodo, kad ne vienas esame skaitę apie NASA tyrimą, arba vadinamąjį genijaus eksperimentą, kuris atliekamas su kandidatais priimant į darbą. Šio tyrimo rezultatai atskleidė, kad 98 proc. 4–5 metų amžiaus vaikų yra genijai. 10 metų amžiaus kategorijoje tokių vaikų lieka maždaug apie 20 proc. ir tik 2 proc. suaugusiųjų gerai įveikia kūrybiškumo ir vaizduotės eksperimentą. Kitaip tariant, man atrodo, kad būtent ekspertai yra mažiausiai kūrybiški. Todėl būtų įdomu sužinoti, kokio amžiaus buvo apklausoje dalyvavę mokiniai. Manau, kad laisvę fantazijai būtų geriausia duoti pradinukams, tada mes turbūt išgirstume tikrai kūrybiškus ateities mokyklos scenarijus, kur kas kūrybiškesnius negu suaugusių žmonių. Deja, tokia kartais yra realybė“, – sakė U. Kaunaitė.

 

Diskusijoje dalyvavęs Ąžuolas Jašinskas, Kauno r. Raudondvario Anelės ir Augustino Kriauzų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytojas, šių metų Meilės Lukšienės premijos laureatas, sakė išgirdęs daug naujų dalykų, kurie dar turėtų „susigulėti“, kad būtų galima juos apmąstyti. „Jei kalbėtume apie tai, kokią ateities mokyklą pats įsivaizduoju, tai atliepdamas ir Meilę Lukšienę, ir savo paties įsivaizdavimą, sakyčiau, kad ugdant mokinį turėtume pradėti nuo elementaraus vertybinio pasaulio. Kadangi iš esmės dirbu tik su pradinukais, kalbu tik apie juos. Manau, kad bet kokiai mokyklai yra svarbus geras pamatas. Kai bus geras vertybinis pamatas, galės dėliotis ir visi kiti dalykai“, – teigė Ą. Jašinskas.

Svarbu ieškoti, kas jungia

 

Baigiamąjį žodį forumo dalyviams tarusi prof. dr. Loreta Žadeikaitė, Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Studijų, mokslo ir technologijų departamento vyriausioji patarėja, padėkojo kolegoms, moderatoriams, pranešėjai ir visai tyrėjų komandai. „Ši tema tikrai daugiabriaunė. Labai svarbu ir visuomenės edukacinės galios, nes, manyčiau, vienas ir šios diskusijos, ir forumo tikslų – kad edukologų balsas būtų girdimas labiau, kad jų tyrimai būtų žinomesni. Čia mes tikrai galime ieškoti sąsajų su Lietuvos pažangos strategija, tarp kurios rengėjų yra ir švietimo darbuotojų. Bet kiekviena strategija bus įgyvendinta tiek, kiek visuomenė, žmonės joje ras idėjų kūrybai ir kiek ji vienys. Mano požiūriu, kuriant ugdymo turinį svarbu ne tik suderinti skirtingų interesų grupių požiūrius: svarbūs ir susitarimai. Iš tiesų labai svarbu ieškoti to, kas mus jungia“, – sakė prof. dr. L. Žadeikaitė.

 

Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos prezidentė prof. dr. Liudmila Rupšienė sakė norinti prisijungti prie profesorės Loretos ir padėkoti pranešėjai profesorei V. Duoblienei ir jos komandai už ypač įdomų tyrimą. „Labai džiaugiuosi, kad šiandien aktyviai dalyvavo diskutantai, girdėjome itin įdomių pasisakymų. Dėkoju ir moderatoriams, ir visiems dalyvavusiems. Man kaip mokslininkei ir kiekybinių tyrimų žinovei liko neaiškūs kai kurie momentai, susiję su apklausa, su instrumentais, bet suprantu, kad nebuvo įmanoma atskleisti visų detalių. Neturiu dėl to jokių priekaištų ir iš esmės norėčiau išreikšti pasitikėjimą. Nors ir neišgirdau kai kurių dalykų, apie kuriuos norėjau išgirsti, pasitikiu tyrimo komanda, tikiu, kad viską tvarkingai ir labai gerai padarėte. Visiškai pasitikiu ir jūsų gautais rezultatais. Galvojant apie juos labai jaučiamas lūkestis, kad mes Lietuvoje galime susitarti dėl to, kokios mokyklos norime. Tai vertinu kaip labai pozityvų dalyką“, – apibendrino prof. dr. L. Rupšienė.

 

Visą edukacijos forumo „Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklos ateitis. Kuo kliausimės: skaičiuote ar vaizduote?“ įrašą galima peržiūrėti čia.

 

„Švietimo naujienų“ inf.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Vienas komentaras

  • Rita A. Bieliauskienė

    Teisingiausias pastebėjimas: „Ugdant mokinį turėtume pradėti nuo elementaraus vertybinio pasaulio. Manau, kad bet kokiai mokyklai yra svarbus geras pamatas. Kai bus geras vertybinis pamatas, galės dėliotis ir visi kiti dalykai“, – teigė A. Jašinskas. Jei tai nebus ugdoma, įdiegiama, visi scenarijai blogi. Ypač dabar, kai dirbtinis intelektas vis aktyviau skverbiasi į vaikystę. Tik kultūros pamatas gali tobulinti humanistiniais idealais grindžiamas strategijas. Tai įrodo dabartinis švietimo nuosmukis.

    Skaitykite daugiau: https://www.svietimonaujienos.lt/bendrojo-ugdymo-mokyklos-ateitis-scenarijai-ir-izvalgos/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *