Metų mokytoja su vaikais analizuoja socialines problemas nagrinėjančią literatūrą: „Taip jie gali suprasti kitokius ir įvertinti tai, ką turi“

Jei reikėtų keliais žodžiais apibūdinti lietuvių kalbos mokytoją ekspertę Auksę Pukinskienę, turbūt daugelis ją pažįstančių priskirtų tokius būdvardžius: originali, drąsi, ieškanti. Mokytoja savo inicijuotame „Knygių klube“ su vaikais ir jų tėvais nagrinėja savo nuožiūra parinktus įvairius kūrinius opiomis temomis: nuo skirtingų kultūrų, religijų iki priklausomybių žalos ar tėvų skyrybų. Tai, pasak jos, padeda mokiniams suprasti, kad pasaulis įvairiaspalvis, taip pat – išmokti dėkingumo už kasdienius dalykus. Apie tai ir dar daugiau – šiandieniame interviu su Kauno Martyno Mažvydo progimnazijoje dirbančia specialiste.

 

Pauliaus Peleckio/BNS nuotr.

Kaip jaučiatės gavusi apdovanojimą? Ar šis įvertinimas Jums buvo netikėtas?

Garbės žodis – nesitikėjau. Kai buvau pakviesta į pokalbį su Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos komisija, sužinojau, kad kandidatų į Metų mokytojo nominaciją yra daug ir visi vienas už kitą geresni. Kai paskambino iš ministerijos ir pasveikino laimėjus konkursą, mane ištiko euforinis šokas. Aišku, džiaugiausi, didžiavausi, bet savotiškai varžiausi užgriuvusio dėmesio. Tas įgimtas, o gal įskiepytas suvokimas, kad girtis nepadoru, kelia dviprasmiškus jausmus: ir džiugu būti įvertintai, ir baugu, kad gal kažkas pasipiktins, kad tikrai yra vertesnių. Ir, ko gero, tikrai yra… Vis dėlto labai nuoširdžiai noriu padėkoti savo progimnazijos direktorei Jūratei Pauliukienei už tai, kad vertina, pasitiki manimi, kad stūmė ir išstūmė dalyvauti konkurse, tikėdama mano pergale. Džiaugiuosi, kad neapvyliau.

 

Esate ypatingo mokomojo dalyko – gimtosios kalbos – mokytoja. Kas Jus įkvėpė pasinerti į šią sritį – ar tai buvo Jūsų mokytojai, o galbūt tėvai ar to meto aplinkybės?

Tai buvo atsitiktinumas. Iš tiesų visą paauglystę kažkodėl svajojau tapti žurnaliste ir stojau į žurnalistiką, bet, tuomete terminologija kalbant, „nepraėjau mandatinės komisijos“. Tiesiog ne egzaminų balų pritrūko, o per mažai buvau skelbusi tekstų apie visokias gamyklas, karvides ir komjaunimą (juk buvo 1980-ieji!) – iš tiesų tokių visai nerašiau. Bet mano egzaminų rezultatai buvo pakankamai geri, kad įstočiau į filologijos fakultetą. Pasirinkau lituanistiką, nes visada daug skaičiau, sklandžiai rašiau ir kažkaip intuityviai nedariau klaidų. O į kokį kursą patekau! Jolanta Zaborskaitė, Nijolė Daujotytė, Darius Kuolys, Vytautas V. Landsbergis, Sergejus Kanovičius, Valdas Papievis – visų ir neišvardinsiu. Tai turbūt suprantama, su kokiais žmonėmis brendau kaip lituanistė, kokios nuotaikos ir idėjos ten sklandė. Tad kaip nepasirinkti lietuvybės ugdymo kelio?

 

Jūsų dėka mokiniai atranda skaitymo malonumą. Mokykloje įkūrėte biblioterapijos principais pagrįstą „Knygių klubą“. Ar galite apie tai papasakoti daugiau?

Biblioterapiją aš suprantu kaip sielos gydymą, puoselėjimą, asmenybės auginimą, brandinimą knygomis. To ir siekiu. Viskas paprasta: kiekvieno mėnesio pradžioje su paaugliais renkamės aktualią problemą, ieškau ir siūlau ta tema knygas, pasirinktą knygą visi skaitome ir mėnesio pabaigoje aptariame, vizualizuojame iliustracijomis, filmais, skaidrėmis ir kt. Vaikams (ir jų tėvams!) tai tinka ir patinka, laukia „Knygių klubo“ susitikimų. Tai vyksta Vaikų literatūros muziejuje, patogiai įsitaisius ant minkštų sėdmaišių ir gurkšnojant kvapnią vaisinę arbatą – ačiū muziejininkėms Daivai Šarkanauskaitei ir Vilmai Dielininkei. Jau skaitėme knygas apie patyčias (Carry Slee „Atsiprašau“), apie tėvų skyrybas (Akvilina Cicėnaitė „Kad mane pamatytum“), apie pabėgėlius ir moterų teisių paniekinimą (Nadia Ghulam, Agnes Rotger „Mano turbano paslaptis“), apie sergančius onkologinėmis ligomis vaikus (Pierre Gagnon „5-Fu“), apie informacinių technologijų pinkles (Rebeka Una „Atjunk“), apie priklausomybių pavojų (Melvin Burgess „Heroinas“) ir daugybę kitų. Aš nejaučiu jokių sąžinės priekaištų, kad nesilaikau programos rekomendacijų dėl siūlomų savarankiškai skaityti knygų. Jaučiu, kas vaikams įdomiau, svarbiau, aktualiau. Jie privalo žinoti, kad pasaulis nėra rožinis, pažinti kitus, kitokius, juos suprasti ir priimti širdimi. Jie privalo augti jautrūs ir suvokti, kokį laimingą gyvenimą patys gyvena.

 

Per apdovanojimų renginį transliuotame reportaže paminėjote, kad atsisakyti technologijų tikrai neskatinate, atvirkščiai – stengiatės jas integruoti savo pamokose. Kaip suderinate tradicinį ir šiuolaikišką mokymo būdus?

Dabartinės kartos vaikai gimė, auga, bręsta ir gyvens skaitmeniniame pasaulyje, todėl nuo to mes niekur nepabėgsime ir nepasislėpsime. Reikia mobiliuosius įrenginius paversti mokymo(si) priemonėmis. Tikrai neįsivaizduoju šiuolaikiškos pamokos tik su popieriniais vadovėliais ir sąsiuviniais – visi naudojamės „EDUKA klasės“ užduotimis, testais (dauguma jų pati ir kūriau), e. pamokomis, įvairiomis programėlėmis, skirtomis kurti ir įsivertinti, ir t. t. Leidžiu ir skatinu vaikų „skaitymą ausimis“ (tekstų garso įrašai) arba akimis (kūrinių ekranizacijos, spektakliai). Svarbu suvokti esmę, o tą suvokimą kiekvienas patiria skirtingai: klausydamas, žiūrėdamas, lytėdamas.

 

Esate parašiusi daug autorinių leidinių, straipsnių, taip pat rengėte seminarus ir įrašėte ne vieną internetinę paskaitą lituanistikos temomis. Kuri iš šių papildomų veiklų Jums yra pati artimiausia? Ar Jums mieliau vesti gyvus seminarus, o gal kaip tik atokvėpis nuo kasdienio, kiek triukšmingo, darbo – susikaupus rašyti tyloje?

Kiekvieną kartą gavusi naują pasiūlymą, prašymą, užsakymą sukurti naują kvalifikacijos programą, autorinį seminarą, parašyti straipsnį, parengti leidinį, priimu tai kaip iššūkį, kurį privalau įveikti. Tokia jau mano prigimtis – nebijoti išeiti iš komforto zonos. Nelengva, bet visada malonu įveikus. Prisimenu, kai Ingrida Navalinskienė, viena „Šviesos“ leidyklos vadovių, pakvietė kurti skaitmenines „EDUKA klasės“ užduotis, jaučiausi dvejopai: „Oho, kaip manim pasitiki!“ ir „Oho, koks čia kosmosas, aš jame paskęsiu!“ Bet įsivažiavau ir lūkesčius, rodos, pateisinau. Esu išleidusi 18 mokomųjų leidinių, parengusi šimtus skaitmeninių užduočių ir testų „EDUKA klasės“ užduočių bankui, vedusi dešimtis autorinių seminarų, skaičiusi dešimtis internetinių paskaitų. Negaliu pasakyti, kurioje srityje jaučiuosi geriausiai. Kartais rašydama, kartais kalbėdama. Bet, aišku, jei reikėtų rinktis vieną bendravimo formą, rinkčiausi gyvą. Man labai svarbu grįžtamasis ryšys čia ir dabar – noriu matyti akis, šypsenas, pritariančius linkčiojimus arba neigiančius galvos sukiojimus. Suaugusieji tokie patys kaip vaikai – atviri bendravimui tik tada, kai jaučia artimą kontaktą.

 

Jūsų mokiniai – įvairių respublikinių konkursų laureatai. Dalyvauti viešojo skaitymo ar pranešimų konkursuose reikia nemažai drąsos ir tenka įveikti scenos baimę. Kaip padedate mokiniams ją nugalėti ir įgyti pasitikėjimo savo jėgomis? O gal šiuolaikiniai vaikai nieko nebebijo?

Scenos baimė žmogui įgimta. Turiu kolegių, kurios drąsiai jaučiasi klasėje, kol niekas nestebi pamokos arba kol nereikia kalbėti prieš suaugusiųjų auditoriją – tada prasideda raudonavimas, prakaitavimas, mikčiojimas… Juk kalbėti viešai mokėsi jau Antikos oratoriai – tai mokslas. Jaukinu vaikus prie viešo kalbėjimo nuo penktos klasės: pradžioje grupiniai projektų pristatymai (komandoje visada drąsiau!), paskui užklasinio skaitymo pristatymai poromis (ir su draugu drąsiau!), pagaliau aštuntokai jau kalba individualiai. Svarbu sudaryti sąlygas kalbėti, o tam yra daug būdų ir metodų (diskusijos, debatai, inscenizacijos ir kt.). Svarbiausia – nekritikuoti! Klausantieji neturi teisės šaipytis, o pasibaigus draugų pranešimui privalo įvardinti tik tai, kas buvo gerai. Ką reikia tobulinti, pasakau aš, ir tai labai švelniai.

 

Kaip apibūdintumėte savo ryšį su mokiniais – esate griežta ar draugiška? O gal stengiatės būti visokia, priklausomai nuo situacijos?

Dažniausiai būnu draugiška. Myliu vaikus, visus ir visokius. Manęs neerzina jų paauglystės kvailybės. Nemoku ilgai pykti, niekada nenešioju akmens užantyje. Dažnai prajuokina tie vaikų pokštai, kurie galbūt kitas mokytojas papiktintų. Bet tikrai nesu šventoji. Netoleruoju net ir netyčia išslystančio keiksmažodžio, atimu ne laiku ir ne vietoje maigomą mobilųjį telefoną, pakeliu balsą, jei dirbdami grupėse nukrypsta į lankas ir kalbasi apie savaitgalio nuotykius. Visko būna, juk visi mes žmonės. Jei jau aš Metų mokytoja, tai tikrai nereiškia, kad šventoji (šypsosi, – aut. past.). Bet mes – komanda, mes – draugai, mes tikrai mylime vienas kitą. Kai per Mokytojo dieną vaikai man padovanojo puodelį su užrašu „Auksinė auklėtoja“ ir dėžutę arbatos su užrašu „Ačiū, Mokytoja Aukse, už viską: už gerumą, už pasakas, už globą, už šilumą, už rūpestį, už pamokas, už buvimą, už juoką, už tiesą, už kantrybę, už viltį, už meilę, už vargą, už palaikymą, už džiaugsmą“, apsiverkiau tikromis džiaugsmo ašaromis. Nemylėtų – atneštų apvytusią rožę, atliktų „šventą“, tėvų prisakytą pareigą ir tiek… Aš esu čia, kur ir turiu būti.

 

Turbūt kiekvienas sutiktų, kad už formą ne mažiau svarbus pateikimas. Ar yra nutikę tokių situacijų, kad mokiniai iš tikrųjų prisijaukino literatūros kūrinį, nors iš pradžių į jį žiūrėjo skeptiškai? Jei taip – koks tai kūrinys?

Oi, tokių kūrinių buvo ne vienas – daug. Turbūt paskutinė didžiausia sėkmė – prisijaukinti Vytautą Mačernį. Septintoje klasėje ta filosofinė, egzistencialistinė poezija vaikams yra tikrai kosmosas. Ilgai sukau galvą, ką daryti. Po filmo, pasakojimų apie poetą priėjome prie kūrybos, o tada į pagalbą atėjo… knygiukai! Taip, „Vaikų žemės“ autorių pasiūlytas projektas, kaip pasigaminti knygiukus! Aš atspausdinau kiekvienam mokiniui po skirtingą sonetą, sukarpiau posmus ir kartu darėme tuos knygiukus. Kiekviename puslapyje reikėjo iliustruoti strofos nuotaiką – juk tai ir yra svarbiausia eilėraštyje: pagauti, suprasti, pajusti nuotaiką, spalvą, lyrinį vaizdą. Gaila, kad negaliu parodyti tų knygiukų. Vaikai taip pajuto Mačernį! Pajuto širdimi…

 

Šiuolaikinis žmogus patiria daug streso, o pasaulis vis labiau skuba ir kartais, atrodo, nebesuspėjame su juo… Ar, Jūsų nuomone, rašymas ir rašymo terapija gali padėti mums – tiek vaikams, tiek suaugusiesiems – suvaldyti nerimą?

Taip, rašymas yra terapija. Vaikai juk mieliau parašo žinutę nei paskambina ir pasikalba. Aš irgi visada pirmiausia pasirašau tekstą prieš jį kalbėdama. Taip sklandžiau susidėlioja mintys. Labai džiugu, kad Jūs manęs nekalbinote, o paprašėte atsakyti į klausimus raštu, taip aš turiu laiko apmąstyti atsakymus, o ne ekspromtu juos kurti ir paskui graužtis: oi, dar galėjau tą pasakyti, oi, to nepasakiau, tą pamiršau, oi, šitą ne taip išsakiau. Žinote, aš net supykusi ant vyro parašau laišką ir palieku ant stalo – skaityk pusryčiaudamas ir mąstyk. Tai geriau nei barnis. Rašydamas žmogus apgalvoja, pasveria kiekvieną žodį, tuo pačiu pats „nuleidžia garą“: parašei, perskaitei ir matai – ai, čia truputėlį gal patirštinau, pašvelninsiu. Aišku, tai terapija. Ir rašančiam, ir skaitančiam. Juk kodėl šimtmečiais gyvuoja dienoraščio žanras?

 

Apdovanojimų kalboje minėjote, kad esate labai dėkinga savo šeimai, tėvams, vyrui ir dukrai Vaivai Rykštaitei, kuri yra žinoma rašytoja. Ar galima teigti, kad būtent Jūs įskiepijote dukrai meilę knygoms?

Su dukra mus sieja ypatingas ryšys. Ji yra mano tęsinys, mano svajonių išsipildymas. Taip jau buvo, kad augo ji su manimi mokykloje – po pradinės klasės pamokų ateidavo į mano dvyliktokų pamokas ir nori nenori klausydavo interpretacijų Kafkos ar Kamiu kūrinių temomis. Dar labai mažutė jau žinojo ir apie „Metamorfozę“, ir apie „Marą“, ir apie Justino Marcinkevičiaus „Sieną“, ir apie „Mažąjį princą“. Tikriausiai tai kažkaip ugdė jos literatūrinį skonį, tiesiog skiepijo pagrindines vertybes. Labai didžiuojuosi savo dukra, nes ji, kaip ir kiekvienas geras mokinys, pranoko savo mokytoją. Jos požiūris į pasaulį, į gyvenimą, į aplinką, į šeimą, į žmones ir jų santykius yra tikrai teisingas. Didžiuojuosi, jei bent trupinėliu prisidėjau prie tokios nuostabios asmenybės augimo ir brendimo. Ir ačiū jai – dabar jau ji gali mane pamokyti gyvenimo išminties. Jos dėka nesenstu, neužstringu praeities taisyklėse.

 

Ką mėgstate veikti laisvalaikiu, kas padeda labiausiai atsipalaiduoti po darbų?

Esu pamišusi dėl fantastikos žanro knygų, filmų ir serialų. Tos ateities prognozės ir praeities hipotezės mane tiesiog užburia, užhipnotizuoja. Galiu žiūrėti per naktį, net jeigu kitą dieną reikia eiti į pamokas. Priklausomybė! Bet tai irgi padeda pamokose – visada prašau vaikų išlaisvinti vaizduotę, matyti viską kitu kampu, be šablonų, be standartų. Manau, kad fantazija / fantastika labai prisideda prie individualybės ugdymo. O dar savaitgaliais labai mėgstu eksperimentuoti virtuvėje. Tiesą pasakius, ne visais kulinariniais eksperimentais lieka patenkintas vyras, bet jis kantrus, produktų neišmetame. O kas nerizikuoja, tas… ko nedaro?

 

Labai ačiū už atsakymus ir linkiu įkvepiančių projektų ateityje!