Prisimenant konferenciją Jeruzalėje „Holokausto švietimas: laikas, vieta ir aktualumas“

Benediktas Šetkus
,
Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos profesorius

Prieš septynis dešimtmečius įkurta Izraelio valstybė šiemet iškilmingai pažymėjo savo valstybingumo jubiliejų. Vienas iš tam skirtų renginių birželio 25–28 d. vyko Jeruzalėje, kur surengta konferencija „Holokausto švietimas: laikas, vieta ir aktualumas“.

Minėta konferencija įsimintina – joje dalyvavo per 350 dalyvių iš 50 pasaulio valstybių. Tarp susirinkusių buvo galima sutikti atstovų iš šešių kontinentų. Konferencijoje dalyvavo ir keletas asmenų iš Lietuvos: Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti sekretoriato vadovas Ronaldas Račinskas, švietimo programų koordinatorė Ingrida Vilkienė, daugiakultūrio centro Kėdainiuose vadovė Audronė Pečiulytė, istorijos mokytoja Nijolė Puzelienė (Kupiškio Povilo Matulionio progimnazija), etikos mokytojos Meilė Platūkienė (Alytaus Adolfo Ramanausko-Vanago gimnazija) ir Regina Kozlovskienė (Vilniaus Pranciškaus Skorinos gimnazija), Tautvydas Anilionis (Panevėžio Margaritos Rimkevičaitės paslaugų ir verslo mokyklos vadovas) bei šių eilučių autorius.

 

Keturias dienas trukusi konferencija buvo taip organizuota, kad iki pietų vykdavo plenarinė sesija anglų kalba. Po pietų dalyviai išsiskirstydavo į grupes, kuriose buvo bendraujama anglų, prancūzų, ispanų ir rusų kalbomis. Dalis pranešėjų buvo iš Jad Vašem Holokausto ir didvyriškumo atminties instituto, kita dalis – konferencijos dalyviai iš įvairių valstybių švietimo, mokslo ir kitų institucijų. Man teko dalyvauti grupėje, kurioje buvo suburti dalyviai iš valstybių, kitados patekusių į Sovietų Sąjungos sudėtį. Tai – atstovai iš Estijos, Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir Rusijos. Atstovų iš Rusijos „požiūrių spektras“ gana platus – nuo akivaizdžiai palaikančių Rusijos agresyvią politiką ir neigiančių faktą dėl Lietuvos okupacijos iki puoselėjančių stalininių represijų aukų įamžinimą ir žmogaus teisių gynimo aktyvistų.

 

Nesiekiu perteikti išgirstus naujus faktus, kurie per keturias dienas buvo išsakyti, bet noriu aptarti klausimą, kaip visa tai buvo perteikiama. Kitaip tariant, ko galima pasimokyti iš renginio organizatorių mokyklose vykdant ugdomąją veiklą, stiprinant visuomenės istorinę sąmonę ar organizuojant panašaus turinio renginius. Nors gerai žinome, kad vien gerų norų tam nepakanka.

Pirmiausia man atrodo vertinga Jad Vašem patirtis organizuoti konferencijas švietimo srityje dirbantiems žmonėms. Pas mus dažnai nutinka taip, kad rengiamose konferencijose dalyvauja tik dirbantys mokslo srityje. Kartais susirenka nedidelis būrys žmonių, kurie daugiau ar mažiau tą problematiką išmano. Išklauso vienas kitą, kartais padiskutuoja. Išsakytos mintys dažniausiai nepasiekia kitų. Daug veiksmingesnė sklaida yra tada, kai orientuojamasi į pedagogus, kurie mokyklose metai iš metų perteikia mokiniams išgirstas žinias, vertinimus ir savo įspūdžius.

 

Ne man vienam, ko gero, kyla mintis apie tai, kad Izraelio valstybė gali būti pavyzdys puoselėjant tautos istorinę atmintį. Tą lengva suprasti, kai matai į Jad Vašem institutą kiekvieną dieną plūstančius būrius izraeliečių – mokinius, kareivius, vyresnio amžiaus gyventojus ar senjorus.

Tikiuosi, kad tikrai ne man vienam apsilankius Jad Vašem institute kyla mintis pritaikyti naujas patirtis grįžus į Lietuvą, kada tenka padėti jaunesniems suprasti žydų tautos istoriją. Naujas patirtis daugeliu atvejų galima taikyti ir padedant mokiniams ar studentams suvokti tragiškus visų Lietuvos gyventojų likimus okupacijų laikotarpiais. Pasitaiko, kad gimnaziją baigęs jaunuolis turi tokį supratimą apie savo senelių ar prosenelių kartos gyvenimą, kuris, švelniai tariant, kelia nuostabą. Tad kartais nežinai, ar verta stebėtis, kad turistai ir netgi istorikai iš kitų valstybių apie visų trijų Baltijos šalių istoriją turi menką supratimą. Antai kitados istorijos mokytojas iš Saragosos (Ispanija), kai aplankėme Latvijos okupacijų muziejų Rygoje, man prisipažino, kad tik dabar sužinojo apie sovietinio režimo vykdytas tremtis ir kt. Arba kitas atvejis – išklausius prieš dešimtmetį Euroclio seminare žinomo Britanijos istoriko Roberto Stradlingo pristatytą projektą apie pokarinės Europos gyventojų migraciją ir deportacijas, drįsau paklausti, kodėl nėra supažindinama su sovietų vykdytais trėmimais Baltijos šalyse. Po ilgokos pauzės atsakė, kad viešėdamas Rygoje kartą užtikęs Latvijos vaikų, tremtyje mirusių 1914–1949 m., memorialą. Memorialas padaręs įspūdį, todėl jis įdėjo memorialo nuotrauką į mokomąją medžiagą ir… tik tiek. Netikėtai į mūsų trumpą pokalbį įsiterpė didelę darbo patirtį turintis istorijos mokytojas iš Danijos, kuris prisipažino iš manęs antrą kartą gyvenime girdintis apie sovietų okupuotų šalių vietos gyventojų patirtas represijas. Pirmą kartą apie tai išgirdo su mokiniais prieš kelis dešimtmečius būdamas ekskursijoje Prahoje. Jų gidas tąkart buvo pagyvenęs čekas, kuris pareiškė, kad jo pergyventas sovietų režimas buvęs žiauresnis nei nacių.

 

Todėl ne man vienam, ko gero, kyla mintis apie tai, kad Izraelio valstybė gali būti pavyzdys puoselėjant tautos istorinę atmintį. Tą lengva suprasti, kai matai į Jad Vašem institutą kiekvieną dieną plūstančius būrius izraeliečių – mokinius, kareivius, vyresnio amžiaus gyventojus ar senjorus. Tą suvoki, kai matai, kad Tarptautinėje studijų apie Holokaustą mokykloje nuolat yra įvairaus amžiaus žmonių, kalbančių skirtingomis pasaulio kalbomis.

 

Būnant ilgesnį laiką Jad Vašem institute paprastai daugiau rodomi dokumentiniai filmai, nagrinėjami istorijos dokumentai, nuotraukos. Ir nemaža dėmesio visada skiriama diskusijoms, sudaroma galimybė pateikti savo ir išgirsti kitų patirtį. Taigi kiekvienas mokytojas gali ir sužinoti, ir pasimokyti.

Grįždamas prie šių metų surengtos konferencijos Jad Vašem institute, drįstu pasidalyti įžvalga, kad jos dalyviams buvo parodyta, kaip reikia mokyti istorijos ir kaip populiariai perteikti istorijos žinias visuomenei. Per keturias dienas buvo parodyta, kad edukacinėje veikloje reikia naudotis įvairiais resursais ir metodais. Visada pradedama pasivaikščiojimu po kompleksą, supažindinama su Pasaulio tautų teisuolių alėja, kur pasakojama apie žydus gelbėjusius asmenis, supažindinama su muziejų ekspozicijomis ir memorialais. Auditorinių užsiėmimų metu rodoma, kaip istorinio pobūdžio tematiką galima perteikti ne tik per paskaitas, bet ir per dailės bei istorinės grožinės literatūros kūrinius. Šį kartą savo piešinius pristatė iš Čekijos kilęs Jehuda Baconas, kuris savo eskizuose įamžino Aušvico krematoriumus ir dujų kameras, taip pat ir Terezino koncentracijos stovyklą. Jo piešiniuose atsispindi kalinio dvasinė būsena mirties stovykloje ir viltys apie gyvenimą laisvėje. Per užsiėmimus rodoma, kaip galima pagilinti istorinį supratimą naudojant vaidybinį filmą ir netgi muziką. Demonstruojama, kokias galimybes edukacinei veiklai atveria modernios technologijos, kada per atstumą tiesiogiai galima bendrauti su įvykių amžininkais. Būnant ilgesnį laiką Jad Vašem institute paprastai daugiau rodomi dokumentiniai filmai, nagrinėjami istorijos dokumentai, nuotraukos. Ir nemaža dėmesio visada skiriama diskusijoms, sudaroma galimybė pateikti savo ir išgirsti kitų patirtį. Taigi kiekvienas mokytojas gali ir sužinoti, ir pasimokyti.

 

Svarbus edukacinės veiklos elementas yra galimybė tiesiogiai klausytis amžininkų pasakojimų apie gyvenimą nacių okupacijos laikotarpiu. Kai teko pirmą kartą prieš du dešimtmečius būti Jad Vašem instituto surengtame seminare, tuokart mes klausėmės bent keliolikos amžininkų atsiminimų. Kai kurių pasakojimai buvo tokie emocionalūs, kad dauguma moterų neslėpdamos braukė ašaras nuo skruostų. Šįkart mums, atvykusiems iš postsovietinės erdvės valstybių, buvo surengtas susitikimas su iš Baltarusijos kilusiu Feliksu Sorinu, kurio šeima kilus Antrajam pasauliniam karui gyveno Ašmenoje. Devynmečio berniuko istorija ir sudėtinga, ir su laiminga pabaiga, kas retai pasitaiko. Pasimetęs nuo šeimos, kuri pasitraukė į Sovietų Sąjungos gilumą karo pradžioje, jis liko Baltarusijoje ir pergyveno karą būdamas vienišas. Kartą gavęs nakvynę ir maisto vienoje baltarusių šeimoje iš ryto buvo pavėžėtas… atgal į Minsko getą. Visokių žmonių teko sutikti: vieni padėjo, gelbėjo, užjautė, kiti – skundė ir talkino okupantui. Po karo praėjus nemažai laiko jis surado savo tėvus, gyvenančius Moldavijoje, paskui susitiko ir brolį, kuris tarnavo laivyne. Nors jo istorija baigėsi laimingai, tačiau, anot konferencijos organizatorės, nėra lengva priprašyti F. Soriną pasidalyti savo istorija – per daug skausmingi išgyvenimai.

 

Autoriaus nuotraukos

Surengta konferencija dar kartą patvirtino seniai žinomą tiesą, kad istorija yra paveiki, kai sugebama sukelti žmonių emocijas. Bendravimas su amžininkais – vienas iš būdų. Apie emocijų svarbą per konferencijos atidarymo ceremoniją kalbėjo rabinas Israelis Meiras Lau, kuris buvo įkalintas Buchenvaldo koncentracijos stovykloje. Nuostabą keliantis faktas: jis yra 38 savo šeimos kartos rabinas! Jau seniai pripažintas Izraelyje vienu geriausių oratoriumi. Rabino žodžiais tariant, „skaičiai, skaičiai, skaičiai… šeši milijonai nužudytų… tai neįdomu“. Suprantama ir įdomu prasideda tada, kai aptariami paprasti, suvokiami, žmogiškumą liečiantys dalykai. Toks jo pamokymas pedagogams. Ta proga negaliu neprisiminti prieškario Lietuvos istoriko Juozo Kralikausko, kuris rašė, kad galime pareikalauti, jog mūsų mokiniai išmoktų daug faktų apie Turkiją, bet juk dėl to jie netaps Turkijos patriotais. Jo žodžiais tariant, patriotizmas yra meilė, o meilės pagrindas – jausmai. Taigi, jeigu norime, kad istorija būtų paveiki, kad praeitis iš tikrųjų būtų „gyvenimo mokytoja“, reikia gebėti sukelti emocijas. O tai nelengvas uždavinys, ypač dabar, kai visi kažkur nuolat skubame…

 

Ir dar vienas pastebėjimas. Ne kartą edukacinio turinio darbuose teko skaityti, kad muzika yra svarbi istorijos motyvacijai stiprinti.

Emocinga kalba konferenciją užbaigė prof. Jehuda Baueris, kuris emigravo iš Prahos į Palestiną 1939 m., ginklu gynė besikuriančią žydų valstybę, paskui tapo žinomu istoriku. Jo paskaitoje „Holokausto reikšmė šiandienos pasauliui“ persipynė Holokaustas su dabarties pasaulio iššūkiais, buvo įvertinti kai kurie dabartinio Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento, dabartinės Lenkijos valdančiosios partijos, Irano politikos aspektai ir kita. Istorija, politika, vertinimai, kritika, emocijos, išraiškinga kalba, rankų mostai – visa tai susiliejo į monospektaklį, po kurio žiūrovai neskuba dar kurį laiką keltis nuo kėdžių ir nesiskubina apleisti salės.

 

Ir dar vienas pastebėjimas. Ne kartą edukacinio turinio darbuose teko skaityti, kad muzika yra svarbi istorijos motyvacijai stiprinti. Nuo savęs pridėsiu – ir įsimintinai atmosferai sukurti. Konferencijos atidarymo ceremonija vyko vakare prie paminklo žydų kareiviams ir partizanams, kovojusiems prieš nacistinę Vokietiją. Paminklas, šviesos efektai, į dangų besistiebiančių Libano kedrų siluetai, žvaigždėtas dangus virš galvų ir išskirtinio balso atlikėjo Davido D’or dainos daugeliui paliko neišdildomą įspūdį. Priminsiu, kad atlikėjas laikomas vienu geriausių vokalistų pasaulyje, jis 2012 m. buvo kviečiamas dainuoti per olimpinių varžybų Londone ceremoniją.

 

Kitą dieną iš įvairių valstybių susirinkusiems dalyviams buvo pristatyta žydų aškenazių Rytų Europos kraštuose būdinga muzika – klezmeris. Linksma muzika, turinti gilias tradicijas, dar kartą parodė, kad istorija ir muzika deramai viena kitą papildo. Tačiau, sprendžiant iš kilusių ovacijų, labiausiai sužavėjo konferencijos pabaigoje pasirodžiusi septynių atlikėjų grupė „Kippalive“, atliekanti dainas akapelos stiliumi. Viena įsimintinų dainų „We are Home“ („Mes esame namie“), kurioje perteikiama žydų tautos emocinė būsena, kai po dviejų tūkstančių metų grįžtama į savo kraštą, į savo namus (t. y. Izraelio valstybę). Taip per muziką dar kartą primenama žydų tautos istorija. Kadangi istorijos edukacijos specialistai rekomenduoja stiprinti istorijos mokymosi motyvaciją naudojant dainas, todėl šį kūrinį galima pasiūlyti išklausyti ir mūsų mokiniams, galintiems suprasti anglų kalba tariamus dainos žodžius ir turintiems supratimą apie istorinį kontekstą (dainos galima pasiklausyti atlikus užklausą svetainėje www.youtube.com).

 

Jeruzalėje vykusi konferencija „Holokausto švietimas: laikas, vieta ir aktualumas“ jau tapo istorijos dalimi. Užbaigti norėčiau vieno prieškario Lietuvos istoriko išsakyta mintimi, kad istorija yra ne tai, kas buvo ir praėjo be pėdsako; istorija yra tai, kas buvo ir paliko pėdsaką.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (2)

  • Buvęs studentas

    Neaišku kokiais kriterijais mokytojai buvo atrenkami į tą stažuotę. Kiek teko girdėti tai „profesorius“ m-kloje ištvėrė viso labo tik porą mėnesiukų. Tai už kokius nuopelnus važinėja po Izraelius ir pan.? Dar įdomiau kai talpina medžiagą pusės metų senumo.

    • Redaktorė

      Yra temų, kurioms senatis netaikoma. Ir konferencijoje dalyvavo ne vien mokytojai. O buvęs studentas iš pirmo karto įskaitos negavo? Tarp kitko.