Priimti negalią turinčius vaikus įpareigoja ir mokyklai suteiktas vardas

Lina Jakubauskienė

Šalčininkų rajone įsikūrusiai Butrimonių gimnazijai 2008-aisiais suteiktas Anos Krepštul vardas. Negalią turėjusi dailininkė – viena įdomiausių ir žinomiausių Šalčininkų rajono asmenybių, palikusi ateities kartoms didžiulį kūrybos lobyną – daugiau kaip 3 tūkst. paveikslų, kurie pasklido po visą pasaulį. Butrimoniškės menininkės darbų galima rasti Jungtinėse Amerikos Valstijose, Anglijoje, Kanadoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vokietijoje ir kituose kraštuose.

 

„Žinoma, gimnazijai suteiktas neįgalios, bet labai stiprios moters vardas mus įpareigoja rūpintis visais, taip pat – ir negalią turinčiais vaikais. Beje, kai sulaukėme pasiūlymo pavadinti gimnaziją Anos Krepštul vardu, pedagogų kolektyvas abejojo. Entuziastingiausiai idėją priėmė vaikai. Dabar džiaugiamės, nes nuolat jaučiame šios nepaprastos moters globą iš aukštybių“, – dėsto mokyklos direktorė Teresa Savel.

Neišsigando iššūkių

 

Pasak pašnekovės, kai į mokyklos duris pasibeldė pirmasis negalią turintis vaikas, niekam nekilo abejonių, ar jį priimti: „Mūsų mokykla – nedidelė, čia mokosi tik 139 vaikai. Anksčiau jų buvo gerokai daugiau, bet, kaip ir visoje Lietuvoje, demografinė situacija keičiasi. Kadangi panorusiam pas mus mokytis vaikui buvo diagnozuota epilepsija, iš anksto teko parengti tiek pedagogus, tiek kitus darbuotojus, tiek vaikus. Į mokyklą ateidavo sveikatos specialistas, jis aiškino visiems, kaip elgtis, jei vaiką ištinka epilepsijos priepuolis. Situaciją aptarėme ir Vaiko gerovės komisijoje. Visi naują mokinį priėmėme atviromis širdimis.“

Direktorė sako, kad šiuo atveju labai svarbus mokyklos personalo pavyzdys – suaugusieji neturi vaikams parodyti, kad bijo, nenori ar nesugeba dirbti su negalią turinčiais mokiniais.

 

Mokyklos kolektyvas draugiškai priėmė ir dar vieną sunkią negalią turintį vaiką, sėdintį neįgaliojo vežimėlyje. „Mamai cerebrinį paralyžių turintį sūnų buvo pasiūlyta vežti į neįgaliųjų dienos centrą, bet ji labai norėjo, kad vaikas būtų kartu su visais. Jo negalia buvo itin sunki, vaikas – ne tik nevaikštantis, bet ir nekalbantis, kartu su kitais jis nesimokė. Sudarėme individualų ugdymo planą, jis ateidavo į mokyklą tik adaptuotis, socializuotis. Klasės draugai mielai bendravo su juo, prireikus visada pagelbėdavo. Į mokyklos kolektyvą įsiliejo ir technologijų mokyklą baigusi neįgalaus berniuko mama – ji sūnaus klasės draugams organizuodavo pamokėles, per kurias gamindavo įvairius darbelius“, – pasakoja T. Savel.

Direktorė sako, kad pedagogai stengiasi negalią turinčius vaikus įtraukti į bendras veiklas: „Neatskiriame nė vieno mokinio. Turintieji negalią kartu su visais dainuoja, šoka, dalyvauja koncertuose. Beje, visada stengiamės, kad galimybę pasirodyti turėtų ne tik talentingieji – į sceną lipa ir tie, kurie ne tokie gabūs.“

Vaikų, kuriems reikia pagalbos, daugėja

 

T. Savel teigimu, vaikų, turinčių įvairių sutrikimų, pastaruoju metu daugėja: „Galiu pasakyti, kad visiškai sveikų vaikų praktiškai nebėra. Nemažai mokinių turi elgesio sutrikimų. Į mokyklas ateina vaikai iš asocialių šeimų, kur jie tiesiog paliekami patys sau, auga be priežiūros. Pedagogams tenka įdėti nemažai pastangų, kol tokie mokiniai adaptuojasi. Dabartinėje mokykloje – labai daug individualaus darbo su kiekvienu mokiniu.“

Be to, pasak pašnekovės, ne visi tėvai pripažįsta, kad jų vaikas turi vienokį ar kitokį sutrikimą, ne visi sutinka, kad jam reikalinga specialistų pagalba.

 

Direktorė sako, kad dabartinė vaikų karta – visai kitokia, juos sunku sudominti dėstomu dalyku. „Reikia kone kas dešimt minučių keisti veiklą, kad vaikai neprarastų dėmesio. Džiaugiuosi, kad mūsų pedagogai, ypač pradinių klasių, yra darbštūs ir išradingi, jie sugalvoja vaikams įvairios, įdomios veiklos, ieško naujų būdų, kaip patraukti dėmesį, suteikti vaikams kuo daugiau įspūdžių ir žinių“, – dėsto T. Savel. Jos teigimu, pedagogams tenka įdėti nemažai pastangų, kol vaikai prisitaiko prie mokyklos taisyklių. „Iš ikimokyklinių grupių į mokyklą ateina protingi, daug mokantys vaikai. Deja, suvaldyti jų elgesį būna sunku“, – kalba direktorė.

Dar vienas sudėtingas amžiaus tarpsnis – paauglystė. Šiuo laikotarpiu daugėja nuotaikos sutrikimų, depresijų. Tam, kad vaikams būtų lengviau suprasti savo elgesį, nuotaikos svyravimus, nuo rugsėjo 1-osios 5–8 klasių mokiniams gimnazijoje pradedama vykdyti programa „Paauglystės kryžkelės“.

Dėmesys – ir sveikai gyvensenai, ir įdomiai veiklai

 

Daug dėmesio mokykloje skiriama vaikų fizinei sveikatai, Anos Krepštul gimnazija pripažinta sveikatą stiprinančia mokykla. Čia daug dėmesio skiriama sportui, sveikai mitybai, rengiamos įvairios akcijos. „Vaikai mokosi ruošti sveiką maistą, į veiklas pritraukiame ir jų tėvus. Štai praėjusiais metais, švęsdami Lietuvos nepriklausomybės šimtmetį ir Lenkijos nepriklausomybės dieną, surengėme itin gražią šventę. Mūsų mokykla – tautinių mažumų, bet puoselėjame ir lietuviškas tradicijas. Tėveliai su vaikais iš sveikų produktų ruošė tradicinius lenkiškus ir lietuviškus patiekalus, vėliau visi kartu juos prie stalo susėdę skanavome“, – pasakoja mokyklos vadovė.

Direktorė pasidžiaugia, kad gimnazijoje dirba entuziastingas sveikatos priežiūros specialistas Leonidas Vysockis, jis įdeda daug pastangų propaguodamas sveiką gyvenseną, į bendras veiklas įtraukia tiek mokytojus, tiek ir mokinių tėvus.

 

Mokykloje nuolat rengiamos sporto varžybos „Drąsūs, stiprūs, vikrūs“, į kurias atvyksta ir kitų rajono gimnazijų atstovai. Taip pat pavasarį vykdyta akcija „Aš ir mano aplinka – mėnuo be cigaretės“, kur kalbėta apie žalingus įpročius, sveiką gyvenseną.

Nemažai dėmesio mokykloje skiriama lietuvių kalbos mokymui. Kasmet rengiama lietuvių kalbos savaitė, per kurią vyksta įvairūs renginiai, pamokos, viktorinos. „Mokiniai dalyvauja tiek rajoninėje, tiek respublikinėje lietuvių kalbos olimpiadose. Šiemet mūsų mokinė Emilija laimėjo rajono olimpiadoje, o pavasarį vykusioje respublikinėje olimpiadoje pateko į geriausiųjų penkioliktuką“, – pasakoja mokyklos vadovė.

Anos Krepštul gimnazija bendradarbiauja su Lomžos III licėjaus mokiniais, dalyvauja programoje „Kartu dėl edukacijos“ – „Jaunimas Nepriklausomybei“. Šios veiklos tikslas – atskleisti mokiniams, kodėl reikia saugoti nepriklausomybę, ką reikia daryti, kad šalis neprarastų laisvės.

 

Visus sudomino ir Butrimonių bendruomenės inicijuotas projektas „Pasitikėk ir bendrauk“, kurio pagrindinis tikslas – skatinti Šalčininkų rajono gimnazijose besimokančio jaunimo partnerystę ir draugiškų santykių plėtrą. Visą savaitę kelių rajono gimnazijų mokiniai lavino kompetencijas: stiprino pasitikėjimą savimi, bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžius, ugdėsi empatiją ir pagarbą, atsakomybės suvokimą. Kūrybinėse dirbtuvėlėse visi kartu gamino dovanėles Eišiškių asmens sveikatos priežiūros centro Globos skyriaus ir Čiužiakampio senelių globos namų gyventojams.

T. Savel didžiuojasi ir dėl to, kad mokykla (viena iš dešimties) buvo pakviesta dalyvauti Jungtinių Amerikos Valstijų ambasados ir Lietuvos negalios organizacijų forumo inicijuotame projekte „Mokykla visiems“: „Mūsų 5–7 klasių mokiniai mielai skaitė R. J. Palacio knygą „Stebuklas“, įsijautė į pagal šią istoriją pastatytą filmą „Gerumo stebuklas“. Šis projektas davė labai daug naudos tiek mokiniams, tiek pedagogams.“

 

Nuotraukos iš mokyklos archyvo 

Specialistų pagalbos – per mažai

 

Direktorė pasiguodžia, kad, daugėjant įvairių sutrikimų turinčių vaikų, trūksta įvairių specialistų pagalbos. Tiek psichologas, tiek specialusis ir socialinis pedagogas gimnazijoje dirba vos 0,4 etato. Anksčiau mokykla turėjo ir logopedą, bet dabar dėl specialistų trūkumo teko jo atsisakyti, nors vaikų, turinčių kalbos sutrikimų, mokykloje daugėja.

Pradinėse klasėse specialiųjų poreikių vaikams padeda mokytojo padėjėjas. „Šio specialisto pagalbos praėjusiais mokslo metais reikėjo trims vaikams. Nežinau, kaip jiems seksis penktoje klasėje, kur mokytojo padėjėjo pagalba nebebus teikiama. Vis dėlto žadame veikti, ieškoti įvairių išeičių“, – sako mokyklos vadovė.

 

Kiekvienam specialiųjų poreikių turinčiam vaikui mokykloje sudaroma pritaikyta programa, su dviem vaikais dirbama pagal individualizuotą programą. „Mūsų tikslas – kuo daugiau padėti vaikui. Jei jis mokomas pagal individualizuotą programą, reiškia, kad jam užkertamas kelias mokytis toliau. Anksčiau į Dieveniškių profesinę mokyklą buvo priimami intelekto negalią turintys vaikai, dabar, kiek žinau, nebe. Šiems vaikams lieka tik keturios namų sienos arba neįgaliųjų centrai“, – sako direktorė.

Pasak jos, labai svarbu nė vieno vaiko nenurašyti, pritaikyti programas pagal jo galimybes. Labai daug kas priklauso nuo bendruomenės – mokytojų, darbuotojų, tėvų ir kiekvieno atskirai įdėto darbo.

Įtraukusis mokymas – ne panacėja

 

Nors Butrimonių Anos Krapštul gimnazijoje laukiami visi vaikai, mokyklos vadovė nemano, kad visais atvejais turintieji negalią turėtų mokytis bendrojo ugdymo mokyklose. „Manau, geriausias variantas – jei toje pačioje mokykloje veiktų specialiosios klasės, kai kuriose pamokose, taip pat – popamokinėse veiklose, per pertraukas šie vaikai būtų kartu“, – sako direktorė.

Nors gimnazijoje besimokantiems negalią turintiems vaikams padeda visi – nuo klasės draugų iki valytojos, T. Savel mano, kad per pamokas pedagogui suteikti žinių skirtingų poreikių ir galimybių vaikams yra labai sudėtinga: „Negalios gali būti įvairios. Vienokio mokymo reikia sėdinčiam neįgaliojo vežimėlyje ir sunkiai judančiam, kitokio – turinčiam intelekto sutrikimų. O kur dar skirtingi mokinių gabumai – čia taip pat reikia individualaus priėjimo prie kiekvieno vaiko. Be to, vienas mokinys ambicingas, kitas – tylus, trečias nuolat nori pasirodyti. Mokymo turinį mokytojas privalo perteikti visiems. Kai klasėje tokia įvairovė, per pamoką reikia kelių specialistų, antraip organizuoti veiklą labai sudėtinga.“

 

Be to, direktorės teigimu, mokant kitokius vaikus, vis dar stinga skirtingų organizacijų susikalbėjimo, pernelyg daug visko užkraunama mokytojams. „Mes nebepajėgiame, skęstame atsakomybės liūne. Kiekvienai mokyklai, kokio dydžio ji bebūtų, reikia ir psichologų, ir specialiųjų, socialinių pedagogų, ir logopedų, ir kineziterapeutų. Deja, pernelyg dažnai „atsimušame“ į pinigų stoką“, – sako mokyklos vadovė.

Jos manymu, nederėtų mokyklų vertinti ir pagal mokinių pasiekimus. Kiekvienas vaikas – individualus, skirtingas. „Nors Švietimo įstatymas neleidžia, bet miesto mokyklos netgi rengia konkursus, kad galėtų pasirinkti gabiausius vaikus. Tokiu atveju lyginti jų pasiektus rezultatus su kaimo mokyklomis nėra teisinga. Kai į pirmą klasę ateina vaikas, nemokantis netgi šakutės rankoje laikyti, antroje klasėje jo pasiektą pažangą reikia vertinti visai pagal kitokius kriterijus“, – mano T. Savel.

Direktorė pabrėžia, kad derėtų gerai apsvarstyti ir kaimo mokyklų uždarymo problemas. Kol pavėžėjimas iki mokyklų nėra iki galo išspręsta problema, vaikams mokymasis toliau nuo namų yra nepatogus, kelia papildomą stresą.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *