Pradinis ugdymas – neįspraustas į rėmus

Po įkvepiančio pokalbio apie šiuolaikinį pradinį ugdymą ir inovatyvius metodus su profesore, tyrėja, vadovėlių autore Daiva Jakavonyte-Staškuviene nusprendžiau susipažinti su visa tai ne tik iš teorinės, bet ir iš praktinės pusės. Nuvykus į Vilniaus Žygimanto Augusto pagrindinę mokyklą, susitikau su jaunąja pedagoge, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos pradinio ugdymo studijų programos ketvirtakurse Lina IGNATAVIČIŪTE. Lina šiuo metu moko antrokus ir neatsistebi vaikų drąsa, atvirumu ir smalsumu. „Švietimo naujienų“ skaitytojams mokytoja sutiko papasakoti, ką šiais laikais reiškia pradinis ugdymas, kokie šiuolaikiniai metodai yra taikomi, atskleidė, kokio tipo pamokose vaikai ne dūsauja, o taip įsitraukia, kad net praranda laiko nuovoką.

Autorės nuotr.

Jie nebijo reikšti emocijų, kalbame, kad normalu pykti, džiaugtis, liūdėti, tai labai svarbu parodyti. Net matau, kai bendraudami jie vienas kitam sako: „Truputėlį palauk, aš dabar piktas, noriu pabūti vienas.

Kaip apibūdintumėte savo auklėtinius?

Mano mokiniai yra labai aktyvūs, judrūs. Visi – labai skirtingi, kiekvienas – su savo istorija. Tikruosius juos pažinau tik tada, kai susipažinau iš visų pusių, susipažinau su šeimomis – tai taip pat man padėjo juos labiau suprasti. Ilgainiui įsiminiau, ką jie labiausiai mėgsta veikti, kokioms veikloms teikia pirmenybę, kokiomis grupelėmis bendrauja – tai padeda ir pamokose, kai žinau, į ką juos nukreipti, kad laisvai jaustųsi ir noriai atliktų veiklą.

Mano mokiniai yra labai jautrūs, empatiški, per pamokas skiriame daug dėmesio emocijoms, mokomės analizuoti savo jausmus. Jie nebijo reikšti emocijų, kalbame, kad normalu pykti, džiaugtis, liūdėti, tai labai svarbu parodyti. Net matau, kai bendraudami jie vienas kitam sako: „Truputėlį palauk, aš dabar piktas, noriu pabūti vienas.“ Mane labai džiugina toks vaikų atvirumas ir nuoširdumas, drąsa išsilaisvinti.

 

Mokyklose, ypač užsienio, populiarėja integruotas kalbos mokymas, kai gimtoji ar užsienio kalba yra įtraukiama į visų pamokų – matematikos, gamtos mokslų ir kt. – ugdymą. Pavyzdžiui, vaikai balsu skaito matematikos formules, rengia pasakojimus apie gamtos reiškinius, žodžiu aptaria istorinius reiškinius, argumentuodami savo nuomonę. Ar taikote pamokose integruotą kalbos mokymo metodą?

Taip, taikome. Pavyzdžiui, pasaulio pažinimo pamokose mokiniai mokosi pristatyti tam tikrą temą. Namuose pasiruošia pasakoti kažkokia tema. Metų pradžioje jiems buvo labai sunku išmokti pasakojimą, nors tai būdavo vos keli sakiniai. Pavyzdžiui, apie druską – kas tai yra, iš ko gaunama, kur ją galima naudoti. Ir dabar, praėjus pusmečiui, vaikai man jau sako, kad jie labai greitai atlieka tokią užduotį. O ir pasakojimas tapo daug rišlesnis – jų mintys išsakomos aiškiau, jie kalba plačiau, prideda savo minčių, stengiasi savais žodžiais papasakoti ir daugiau, ne tik tai, kas yra vadovėlyje, mokosi susidaryti pasakojimo planą. Taigi vienu metu ugdome ir lietuvių kalbos, ir pasaulio pažinimo gebėjimus.

Tokį metodą pritaikyti vėlesnėse klasėse gali būti sunkiau, nes labai atsiskiria pamokos, dirba daug pedagogų, o kiekvienas jų, žinoma, turi sau artimą būdą, kaip pateikti medžiagą. Taigi tokio metodo platesnis taikymas turėtų būti visos mokyklos vadovybės sprendimas.

 

Per matematikos pamokas mokomės kurti tekstinius uždavinius ir juos užrašyti. Iš esmės, kiekvienoje pamokoje galima pritaikyti integruotą kalbos mokymą. Kai integruojamos kitos pamokos, kartu aktualizuojamos tos temos, kurių mokomės. Jeigu matematika berniukams atrodo daug svarbesnė, tuomet lietuvių kalba priartinama tokiu būdu, ko gero, jiems tada lengviau, po truputį keičiasi ir jų požiūris į kalbos pamokas ir kalbinę raišką. Ypač tai reikėtų taikyti pradinėse klasėse, nes mokytojas žino, ką mokinys veikia per kiekvieną pamoką. Integruotas kalbos ugdymo metodas skatinamas ir mūsų mokomojoje medžiagoje, pavyzdžiui, „Pupos“ (serijos „Šok“) vadovėliuose, skirtuose pradinių klasių mokiniams – čia temos dažnai persipina.

Tiesa, tokį metodą pritaikyti vėlesnėse klasėse gali būti sunkiau, nes labai atsiskiria pamokos, dirba daug pedagogų, o kiekvienas jų, žinoma, turi sau artimą būdą, kaip pateikti medžiagą. Taigi tokio metodo platesnis taikymas turėtų būti visos mokyklos vadovybės sprendimas.

 

Gal galite pateikti konkrečių pavyzdžių, kur buvo pritaikytas integruotas kalbos mokymo metodas?

Nuo rudens įsitraukėme į kino teatro „Skalvija“ vykdomą projektą „Mokausi iš kino“ – ten jau lankėmės 3 kartus ir kaskart likome labai patenkinti. „Mokausi iš kino“ projektas – vienas iš integruoto mokymo pavyzdžių. Pavyzdžiui, žiūrėjome filmą „Sengirė“, o po filmo pamokose diskutavome apie gyvūnus, empatiškumą, taigi palietėme ir socialinį ugdymą. Kitąkart su auklėtiniais žiūrėjome prancūzišką filmą, per kurį rodoma, kaip mergaitė augina ančiuką. Tai paskatino diskutuoti apie globėjiškumą, atsakomybę. Maloniai nustebino, kad kino teatro projekto vykdytojai paruošė mokiniams užduotis, skirtas integruotam ugdymui. Man itin patiko tai, kad gavome užduotis apie pasaulio pažinimą, draugystę, taip pat užduotis, kur reikėjo skaityti ir rašyti. Visa tai sėkmingai panaudojome per užsiėmimus mokykloje.

 

O štai per kūno kultūrą surengiau pamoką sveikatingumo tema, orientavausi į sveiką mitybą. Per renginį pirmokai ir antrokai mokėsi rūšiuoti maisto produktus į maisto grupes. Be to, jiems reikėjo spręsti matematinius uždavinius – apskaičiuoti patiekalo kainą, maisto produktų krepšelio kainą… Galiausiai jie dalyvavo estafetėse – taigi per vieną renginį vaikai pritaikė daug skirtingų žinių ir gebėjimų. Manau, tai yra puikus pavyzdys, kaip galima integruoti skirtingus dalykus, pasirenkant tam tikrą temą.

Kadangi labai palaikau integruotą mokymo metodą, šiuo metu tariuosi dėl auklėtinių susitikimo su Lietuvos šaulių sąjungos atstovais, taip pat organizuoju susitikimą su priešgaisrinės tarnybos darbuotojais. Taigi planų – tikrai daug, o naujų idėjų, kaip pamokas padaryti patrauklesnes, kyla nuolatos.

 

O ar integruotą kalbos mokymo metodą taiko Jūsų kolegos?

Manau, kad kone visi pradinių klasių mokytojai tai taiko, bet dažnai – nesąmoningai. Ne visada tai vadiname integruotomis pamokomis, bet tikrai natūraliai įtraukiame, pavyzdžiui, vykdydami projektus. Vienas mūsų veiklos pavyzdžių – neseniai į mokyklą pasikvietėme gamtininką Selemoną Paltanavičių papasakoti apie savo veiklą. Per tokį edukacinį susitikimą su gamtininku ir rašytoju, žurnalistu prisilietėme ir prie pasaulio pažinimo, ir prie lietuvių kalbos ugdymo.

 

Ar auklėtiniams rengiate kitą šiuolaikinių pedagogikos specialistų siūlomą ugdymo metodą – debatus?

Studijuodama sužinojau, kad būna vaikų ir tėvų debatai – tai irgi būtų labai įdomu išbandyti. Būtų galima diskutuoti apie tokias temas, kurios yra artimos mokiniams, pavyzdžiui, apie namų darbus, pamokas, kompiuterinius žaidimus, knygų skaitymą ir panašiai.

Girdėjau, kad mūsų mokykloje šį metodą savo auklėtiniams ketvirtokams taiko mano kolegė, o ir šis metodas yra rekomenduojamas nuo trečios, ketvirtos ar penktos klasės. Kadangi mano auklėtiniai kol kas tik antrokai, dar tik mokomės diskutuoti, reikšti savo nuomonę ir po truputį ją argumentuoti. Studijuodama sužinojau, kad būna vaikų ir tėvų debatai – tai irgi būtų labai įdomu išbandyti. Būtų galima diskutuoti apie tokias temas, kurios yra artimos mokiniams, pavyzdžiui, apie namų darbus, pamokas, kompiuterinius žaidimus, knygų skaitymą ir panašiai.

Esu įsitikinusi, kad bet kokiu atveju vaikams reikia mokytis kalbėti, argumentuoti, diskutuoti – kritinio mąstymo ugdymas ir komunikacijos gebėjimai labai praverčia ir vyresnėse klasėse, ir vėliau, mokantis universitete, įsidarbinant.

 

O ar taikote inovatyvų metodą, kai patys mokiniai rengia interviu?

Pasaulio pažinimo vadovėliuose yra tokios užduotys „Pasiklausk tėčio, pasiklausk mamos“, skirtos šeimos narių nuomonėms tam tikru klausimu išsiaiškinti arba pasiklausyti jų patirties – tai mini interviu formatas. Rekomenduojama vaikams už tokias užduotis skirti papildomų taškų. Mano auklėtiniai to mokosi po truputėlį, o tokį metodą, tikiuosi, visiškai pritaikysime jau greitai.

 

Kokią šiuolaikinę techniką naudojate per pamokas?

Kasdien naudoju multimedijos projektorių. Ši priemonė tikrai labai praverčia – mažiau nei per minutę galiu jiems surasti ir parodyti bet kokios temos iliustracijas, vaizdo įrašus, galime klausytis garso įrašų.

 

Teko girdėti, kad vaikai jau pradinėse klasėse patys kuria ir montuoja vaizdo įrašus. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?

Labai norėčiau su savo mokiniais tą daryti ir aš. Vis pakalbame, pasvajojame… Bet iškyla problema – tam reikia daugiau kompiuterių. Vis dėlto šiais laikais yra daug programėlių ir išmaniuosiuose telefonuose – galima greitai ir lengvai kurti bei montuoti filmukus. Tokį pavyzdį mačiau ir Briuselio II mokykloje, kai atlikau praktiką. Ten ketvirtokai be sunkumų kuria vaizdo įrašus. Ir savo vaikams sakau, kad tikrai artimoje ateityje per pamokas galėsime naudotis telefonais tokiai medžiagai kurti.

 

Ar per pamokas mokote savo auklėtinius rašyti trumpąsias žinutes ir el. laiškus?

Prof. D. Jakovonytės-Staškuvienės vadovėlyje buvo minėta, kad vienas iš ugdymo metodų gali būti, kai tekstas pateikiamas žinutės forma – labai smagu, jog pabrėžiama, kad tai yra toks pat tekstas ir mes turime jį pateikti taisyklinga lietuvių kalba. Juk dabar mūsų visas rašymas persikėlė į elektroninę erdvę, todėl labai svarbu ir čia išlaikyti kalbos taisyklingumą. Pati įpratau rašyti trumpąsias žinutes taisyklinga lietuvių kalba, tokį pavyzdį rodau ir apie to svarbą šnekuosi su savo ugdytiniais.

 

Galbūt dar galėtumėte įvardinti inovatyvių metodų, taikomų Jūsų vedamose pamokose?

Per papildomas vaikų žiemos atostogas tėvams nusiunčiau laiškus ir paprašiau, kad jie fiksuotų atostogų įspūdžius. Tėveliai man atsiuntė nuotraukų, kurias vėliau kartu su mokiniais žiūrėjome per projektorių ir aptarėme. Sugrįžę po atostogų mokiniai noriai ir entuziastingai pasakojo apie savo įspūdžius. Atkreipiau dėmesį į per pusmetį pasiektą vaikų pažangą – jų įgūdis perteikti mintis tobulėja, pasakojimas įgauna tam tikrą sandarą – yra ir įžanga, ir dėstymas, ir apibendrinimas. Pasakojimo pabaigoje aptarėme, kaip jie apskritai vertina savo atostogas – vaikai turėjo argumentuoti, kas ir kodėl jiems labiausiai patiko, ko tikisi, ką norėtų veikti per kitas atostogas. Pastebėjau, kad mokinius suartina bendra patirtis. Pavyzdžiui, daug jų lankėsi robotų parodoje, bet klasėje papasakojo skirtingus dalykus – papildė vienas kitą ir uždavinėjo klausimus. Po šio eksperimento supratau, kad labai naudinga pasitelkti nuotraukas, o vaikai, remdamiesi jomis, patys kuria išsamius ir vaizdingus pasakojimus.

Deja, dažnai tenka šiuolaikinėse pratybose matyti užduotis, kur vaikams tiesiog reikia įrašyti žodžio pabaigos raidę, bet to nepakanka.

 

O kokius tradicinius ugdymo būdus taikote savo darbe?

Kalbant apie lietuvių kalbos ugdymą, labai svarbu kuo daugiau rašyti. Deja, dažnai tenka šiuolaikinėse pratybose matyti užduotis, kur vaikams tiesiog reikia įrašyti žodžio pabaigos raidę, bet to nepakanka. Čia patarimą perėmiau iš mokytojos, dirbančios Briuselio II mokykloje – vaikams reikia skirti perrašyti visą tekstą, įterpiant tas raides, kad jie įgytų kuo daugiau rašymo praktikos. Tariuosi ir su tėvais. Būna, jie patys prašo – skirkite vaikams kuo daugiau užduočių perrašyti tekstus. To ypač pageidauja dvikalbių šeimų tėvai, nes vaikams labai sunku derinti linksnių galūnes, o tik paskubomis įrašydami raides, jie mintyse netaria to žodžio, prasčiau įsimena. Todėl esu įsitikinusi, kad rašyti mes išmoksime tik rašydami.

 

Ir, be abejonės, negalima išsižadėti skaitymo. Kiekvieną dieną per lietuvių kalbos pamoką mokiniai mano sudarytoje lentelėje pažymi, kiek puslapių perskaitė namuose. Matau, kaip jie per pertraukas prieina, skaičiuoja, lygina. Kalbėdama su jais, akcentuoju, kad negalime kontroliuoti, ar jie pažymėjo teisingą puslapių skaičių ar ne, bet visada pabrėžiu, kad svarbu, jog kiekvienas sektų savo pažangą ir ją kontroliuotų. Jeigu vakar perskaitei nors ir du puslapius – yra ir tokių vaikų, kurie daugiau negali, tai rytoj pasistenk perskaityti tris puslapius. Ir nesilygink į kitus, nes kiti galbūt gali perskaityti ir šimtą puslapių. Svarbiausia – siekti savo tobulėjimo ir išlaikyti motyvaciją. Matau, kad taip ir vyksta, reiškia, jog toks metodas tikrai veikia.

Prieš pradėdami pamoką, visada išsikeliame pamokos tikslą, o pamokos pabaigoje arba kitą dieną, prisimindami ką veikėme, diskutuojame ir kalbamės, kodėl mes tai darome ir ką darome. Vaikams, kuriems sekasi sunkiau ar stinga motyvacijos mokytis, toks dalykas, tikiu, padeda labiau stengtis ir įžvelgti mokymosi prasmę.

 

Papasakokite, ar taikote refleksyvųjį ugdymo metodą, kai vaikas žino, kodėl jis ateina į pamokas ir yra informuojamas, ką gaus pamokoje?

Prieš pradėdami pamoką, visada išsikeliame pamokos tikslą, o pamokos pabaigoje arba kitą dieną, prisimindami ką veikėme, diskutuojame ir kalbamės, kodėl mes tai darome ir ką darome. Vaikams, kuriems sekasi sunkiau ar stinga motyvacijos mokytis, toks dalykas, tikiu, padeda labiau stengtis ir įžvelgti mokymosi prasmę. Tai ypač svarbu šiais laikais, nes mokinių aplinkoje gausu jų dėmesį blaškančių veiksnių. Dalis mokinių patys sau išsikelia aukštesnius tikslus ir to noriai siekia, o štai kitiems reikia nuodugniai paaiškinti pamokų prasmę ir reikšmę, juos paskatinti, padrąsinti. Jei visi drauge išsikeliame bendrą tikslą, ir jie gali išsikelti kokį nors vidinį tikslą. Todėl, mano nuomone, tikrai labai svarbu taikyti šį metodą.

 

Ar yra pokyčių, apie kuriuos svajojate?

Labai tikiuosi, kad ateityje mokykla atras galimybių išmaniajai lentai įsigyti – ji labai praverstų pamokose. Taip pat norėčiau, kad mano mokymo aplinkoje atsirastų daugiau interaktyvių būdų dirbti, pavyzdžiui, planšetiniai kompiuteriai. Aktyvi veikla ir ją skatinančios priemonės, pavyzdžiui, neseniai daugeliui mokyklų padovanotas gamtininko-mokslininko tyrimų lagaminas, įgalina vaikus dirbti, jie nedūsauja, kad kažką reikia daryti, bet tiesiog pasineria į užduotis ir neskaičiuoja laiko. O sau pačiai linkiu drąsos kurti daugiau teminių pamokų. Pastebėta, kad tokios žaismingos pamokos labai įtraukia ir žavi vaikus bei pagerina jų požiūrį į pačią mokyklą.

Kai pradėjau studijuoti, pajutau tikrąją mokytojo galią – kiek daug galima sugalvoti vaikams veiklų, kiek galima jiems papasakoti! Šio darbo vertės net negaliu nupasakoti – bendraudama su vaikais, galiu jiems tiek daug duoti, bet ir jie man labai daug ko suteikia.

 

Kuo Jums brangus šis darbas?

Apie pradinį ugdymą pradėjau galvoti jau būdama mokyklinio amžiaus. Pajaučiau, kad tokia veikla man yra gana artima, stiprus noras perteikti vaikams savo žinias, patirtį, požiūrį labai motyvavo. O kai pradėjau studijuoti, pajutau tikrąją mokytojo galią – kiek daug galima sugalvoti vaikams veiklų, kiek galima jiems papasakoti! Šio darbo vertės net negaliu nupasakoti – bendraudama su vaikais, galiu jiems tiek daug duoti, bet ir jie man labai daug ko suteikia. Kad ir kaip kartais tai banaliai nuskambėtų, bet šiame darbe nuolat mokausi ir tobulėju.

 

Tiesa, kai pradėjau dirbti, iškilo labai daug klausimų, neatėjusių nei per studijas, nei per praktiką. Jie iškyla tik dirbant, pavyzdžiui, administraciniai procesai, pareikalaujantys tikrai daug dėmesio. Džiaugiuosi, kad nebijau klausti ir tartis su kolegėmis, kurios labai padeda šiais klausimais. Taip pat, prieš pradedant pedagogo kelią, reikia suprasti, kad čia nėra vien tiesioginis bendravimas su vaikais, yra ir dokumentų pildymas, ir bendravimas su tėvais. Ypač su pastaruoju dalyku – mokytojo bendravimu su tėvais – reikėtų supažindinti dar studijų metu. Deja, tokio kurso nebuvo. Mes nuolat mokomės, kaip įvertinti vaikus, bet kaip pateikti tėvams šį įvertinimą? Bent jau man, jaunai mokytojai, tai yra vienas didžiausių iššūkių karjeros pradžioje. Be to, savo kelią pradedančiam pedagogui reikia daugiau laiko užsitarnauti tėvų pasitikėjimą ir pagarbą nei jau patyrusiems kolegoms.

 

Labai ačiū už nuoširdžius ir praturtinančius atsakymus!