Pradinio ugdymo ypatumai Portugalijoje

Sostinėje lankėsi pradinių klasių ugdymo specialistė Lidia Barros. Vienoje egzotiškųjų Azorų salų gyvenanti moteris nedidelėje mokykloje moko specialiųjų poreikių mokinius. Tačiau, kaip pati įvardijo, jos auklėtiniai – tikrai nuostabūs vaikai ir didelių sunkumų su jais dirbant neiškyla. „Mano auklėtiniai man yra tobuli, tik jie turi tam tikrų su emocine sveikata susijusių problemų. Jie – labai liūdni vaikai, namuose pasigendantys supratimo, dėmesio ir meilės, todėl mano tikslas juos pralinksminti, priversti nusišypsoti. Tokia ir yra mūsų komandos kasdienė misija“, – susirinkusiesiems į paskaitą Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakultete pasakojo ji.

Autorės nuotraukos

„Pradinių klasių mokytojos patirtis. Azorų salos“ paskaitą iš renginių ciklų „Tarptautinė mokymo savaitė“ organizavo Vilniaus kolegijos Pedagogikos fakulteto darbuotojai.

 

Lidia Barros jau 30 metų dirba mokytoja. Jos darbo vieta įsikūrusi Angra do Heroišmo mieste, Terseiros saloje. Tai – seniausias Azorų salų miestas, tiesa, nedidelis, čia gyvena apie 40 000 gyventojų. Infante Dom Henrique pradinę mokyklą šiuo metu lanko apie 300 mokinių.

Lidia pasakojo, kad neseniai mokykloje pradėta taikyti nauja praktika – buriamos labai mažos klasės, kuriose gali būti iki 10 mokinių. Specialiųjų poreikių klasėje susirinkę tie vaikai, kuriems dėl įvairių priežasčių nesisekė mokytis įprastose klasėse arba jie ten nepritapo. Tokios klasės tikslas – integruoti mokinius, jei, praėjus mokslo metams, mokiniai jaučiasi daug geriau, jie savo noru gali grįžti į bendrojo ugdymo klasę.

Rašant testus, leidžiame vaikams atsisėsti šalia ir, jei tik reikia, paprašyti pagalbos geriau dalyką mokančio bendraklasio. Jokiu būdu negalima dalytis atsakymais. Tačiau leidžiame jiems dalytis sprendimo būdais, paaiškinti, patarti, kaip įveikti užduotį.

 

Pabrėžtina, kad mokiniai gali būti skirtingo amžiaus (Lidios klasėje mokosi 9, 10 ir 11 metų vaikai) ir skirtingo lygio įgytų žinių. Tai, pasak jos, yra naudinga, nes sudaromos skirtingų įgūdžių vaikų grupės mokytis kartu. Pavyzdžiui, mergaitė, greitai gebanti įsisavinti portugalų kalbos žinias, dirba grupėje su kitais vaikais, kuriems šis dalykas atrodo sunkiai įkandamas. Ir atvirkščiai, jei mokinei nesiseka spręsti matematikos užduočių, ji mokysis kartu su tais, kurie akimirksniu perpranta matematikos gudrybes.

Panašiai vyksta ir su kontroliniais darbais. Portugalijos mokykloje leidžiama užduoties savarankiškai neįveikiančiam vaikui konsultuotis su kitu mokiniu. „Rašant testus, leidžiame vaikams atsisėsti šalia ir, jei tik reikia, paprašyti pagalbos geriau dalyką mokančio bendraklasio. Jokiu būdu negalima dalytis atsakymais, nes lengvai gautas užduoties atsakymas visiškai neskatina vaiko mąstymo. Tačiau leidžiame jiems dalytis sprendimo būdais, paaiškinti, patarti, kaip įveikti užduotį, ir matome, kad toks būdas, kai vaikas tampa mokytoju kitam vaikui, yra tikrai veiksmingas“, – teigė Lidia Barros.

 

Lyginant Portugalijos pradinių klasių ugdymą su Lietuvos, matyti, kad ten, kaip ir čia, pradinių klasių pedagogas savo auklėtinius moko įvairių dalykų: gimtosios kalbos, matematikos, gamtos mokslų ir kt. Be to, kiekvieną savaitę vyksta atskiri 4 dalykų užsiėmimai, kurie yra privalomi: menų, teatro, šokių ir muzikos. Mažieji lanko tik 2 kitų mokytojų vedamus užsiėmimus: anglų kalbos ir kūno kultūros. Specialiųjų poreikių vaikams ugdymo programa yra pritaikoma, tačiau visų pamokų programos išlieka tokios pačios, pavyzdžiui, ketvirtokai, nors ir turėdami specialiųjų poreikių, mokosi tų pačių matematikos skaičiavimų, kaip ir kitų klasių ketvirtokai. Kaip pažymėjo pranešėja, matematika mokiniams išlieka pati sunkiausia disciplina, todėl, norint ją palengvinti, pasitelkiami Singapūro ar Suomijos mokymo metodai ir pagal juos programa nuolat koreguojama.

Emocijoms skiriama itin daug dėmesio – mokiniai popieriaus lapuose iliustruoja savo nuotaiką – liūdesį, džiugesį, sielvartą, nerimą ir kt. Bendraklasiai raginami vieni kitiems rašyti „laimingas žinutes“, pavyzdžiui: „Simona, tu nuostabi“, „Nebijok, pabandyk dar kartą“, „Šypsokis“.

 

Be įprastų pamokų, mokiniai dar turi du platesnio spektro užsiėmimus – mokyklos filosofiją ir emocinio intelekto projektą pavadinimu „Emocijos“. Šios pamokos vyksta kartą per savaitę, jose kartu su pagrindine klasės mokytoja dalyvauja mokyklos psichologas. Lidia pažymėjo, kad emocijoms skiriama itin daug dėmesio – mokiniai popieriaus lapuose iliustruoja savo nuotaiką – liūdesį, džiugesį, sielvartą, nerimą ir kt., taigi mokoma neslėpti savo jausmų. Bendraklasiai raginami vieni kitiems rašyti „laimingas žinutes“, pavyzdžiui: „Simona, tu nuostabi“, „Nebijok, pabandyk dar kartą“, „Šypsokis“. Kaip įvardijo pedagogė, tokios žinutės gali būti rašomos ir grupėse, ir asmeniškai – vertinama mokinio pasirinkimo laisvė. Per emocinio intelekto projektą vykdomos veiklos ir už mokyklos ribų. Pavyzdžiui, neseniai mokiniai lankėsi Senjorų dienos centre, kur kartu su jais dekoravo tradicinio Portugalijos karnavalo kaukes.

 

Be to, visą savaitę mokiniai dienoraščiuose žymi savo pastebėjimus apie pamokas – kas jiems patiko, kas nepatiko, ką norėtų gerinti, ko trūksta, kas sekėsi sunkiau, o kas – lengviau… Kiekvieną penktadienį tai aptariama su klasės pedagoge, atsižvelgiama į mokinių siūlymus, diskutuojama, ieškomi iškilusių problemų ar sunkumų sprendimai – taip, pasak lektorės, nuolat gerinama ugdymo kokybė.

Kai kurie vaikai nespėja pavalgyti pusryčių arba tėvai tuo tiesiog nepasirūpina. Mūsų mokykloje visada yra pieno, o mano klasėje – dribsnių, todėl galbūt kitoms mokykloms neįprastas vaizdas – dubuo su pienu ir dribsniais ant mokymosi stalo – pas mus jokių taisyklių neperžengia.

 

Pradinių klasių auklėtoja pasidalijo dar vienu, ko gero, didelei daliai viso pasaulio mokyklų neįprastu pavyzdžiu – mokiniai per pamokas gali pusryčiauti: „Kai kurie vaikai nespėja pavalgyti pusryčių arba tėvai tuo tiesiog nepasirūpina. Mūsų mokykloje visada yra pieno, o mano klasėje – dribsnių, todėl galbūt kitoms mokykloms neįprastas vaizdas – dubuo su pienu ir dribsniais ant mokymosi stalo – pas mus jokių taisyklių neperžengia.“

Mokytoja Lidia pasidalijo ir kiek šypseną keliančiu atveju – vienas mokinys visada šalia savęs ant stalo privalo turėti mobilųjį telefoną, nors jo per pamokas nė trupučio nenaudoja, su niekuo telefonu nekalba, tiesiog jis taip saugiau jaučiasi. Ji, kaip klasės vadovė, tai visiškai leidžia – pasak jos, svarbu, kad vaikas nesijaustų per daug suvaržytas.

 

Infante Dom Henrique pradinėje mokykloje vaikai baigia pamokas 15 val., bet jie yra kviečiami lankyti visiškai nemokamus būrelius, kurie vyksta iki pat 18 val. – galima sportuoti, žaisti, o jei tai nedomina, vaikams yra suteikiamos ramios erdvės ruošti namų darbus.

O štai jau pasibaigus mokslo metams L. Barros rengia pramogų savaitę – klausia mokinių, ką norėtų veikti, ir pagal auklėtinių pageidavimus organizuoja įvairias veiklas. Pavyzdžiui, pirmadienį – iškylą gamtoje su užkandžiais, antradienį – muziejaus lankymą, trečiadienį – piešimą ant marškinėlių ir taip visą savaitę. Neribotos fantazijos pedagogė pasakojo, kad į veiklas visada kviečiami jungtis ir mokinių tėveliai.

Didesnė uola – mokytojai, mažesnė – mokiniai ir daug daug vandens tarp mūsų. Ir nors šios uolos – lyg du skirtingi pasauliai, jas skiria ir tuo pat metu jungia trečia terpė – vandenynas. Taigi tam, kad išlaikytume šiuos du skirtingus pasaulius kartu, reikia nebijoti sušlapti ir įbristi į vandenį.

Moteris, pristatydama iliustraciją su dviem atsiskyrusiomis uolomis iš jos gyvenamosios salos Atlanto vandenyne, pasidalijo giliomis įžvalgomis – lygino šias uolas ir švietimo sistemą. „Man tai yra geriausia mokyklos iliustracija. Joje matau mokyklos viziją. Didesnė uola – mokytojai, mažesnė – mokiniai ir daug daug vandens tarp mūsų. Ir nors šios uolos – lyg du skirtingi pasauliai, jas skiria ir tuo pat metu jungia trečia terpė – vandenynas. Taigi tam, kad išlaikytume šiuos du skirtingus pasaulius kartu, reikia nebijoti sušlapti ir įbristi į vandenį. Mes, kiekvienos mokyklos pedagogai, turime dirbti išvien, kad abi šios dalys, tik iš pirmo žvilgsnio atskiros, bet, iš tikrųjų, neatsiejamos, nuolat būtų greta.“

 

Ilgametė pedagogė auditorijai priminė, kad nėra kilnesnės profesijos už mokytojo, galinčio pakeisti mokinių gyvenimą ir nukreipti juos tinkama linkme, bei ragino nepamiršti, kad išmokyti vaikus įmanoma tik juos besąlygiškai mylint…