Pasaulis – daug didesnis nei matome…

Minint Tarptautinę vaikų knygos dieną, Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kasmet skelbia Vaikų literatūros premijos laureatus. Šiemet laureate tapo Neringa Vaitkutė, rašytoja, Trakų rajono Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijos biologijos vyresnioji mokytoja. Neringai Vaitkutei, komisijos sprendimu, šių metų premija skiriama už subtilų ir išmoningą tikrovės perteikimą vaizdžia ir turtinga kalba apysakose „Neišduosiu tavęs“ ir „Klampynių kronikos“.

 

O argi ne smalsu sužinoti, koks žmogus slypi už rašytojos vardo, už jos sukurtų istorijų, už jos pedagoginių patirčių, biologijos pamokų, bendrystės su savo mokiniais ir vaikais? Kviečiame susipažinti su rašytoja, mokytoja, mama, kuriančia, pirmiausia, savo, o po to ir viso pasaulio vaikams – Neringa Vaitkute Borovike, kuri iki šiol sakosi esanti alkana žodžių ir sakinių…

 

Neringa, pirmasis mano klausimas – visiškai tradicinis, ką Jums reiškia Vaikų literatūros premija? Kokių jausmų, minčių ji Jums sukėlė?

Neslėpsiu, kaip ir kiekvienas autorius, noriu sulaukti pripažinimo, ir žinia apie Vaikų literatūros premiją man sukėlė tikrą emocijų audrą. Tiesą sakant, nežinojau kaip reaguoti ir iki šiol nežinau. Ar džiaugiuosi? Be abejonės. Tai reikšmingas įvertinimas. Ar jaučiuosi jo verta? Sunku pasakyti. Giliai širdyje vis dar abejoju savo kūrybinėmis galiomis, po kiekvieno į leidyklą išsiųsto rankraščio sakau sau: „Brangioji, tikrai gali ir geriau…“.

 

Premija skirta už dvi knygas „Neišduosiu tavęs“ ir „Klampynių kronikos“, kaip jos gimė ir ką Jūs, kaip rašytoja, norėjote jomis pasakyti?

„Neišduosiu tavęs“ rašiau ramiai, neskubėdama, su ilgomis pertraukomis, vis grįždama pataisyti to, kas jau parašyta. Kalbėjau apie tai, kad nelengva būti vaiku, šiame suaugusių rimtų žmonių pasaulyje. Apie išties svarbius dalykus: draugystę, liūdesį ir vienatvę. Apie tai, kam gali ryžtis maža mergaitė dėl seno, nušiurusio pliušinio žaislo, saugančio brangių prisiminimų nuotrupas. Apie tai, kaip skirtingai vaikai, ir praktiški suaugę žmonės, žiūri į tuos pačius dalykus. Ir apie tai, kiek daug tie praktiški suaugę žmonės nesugeba pamatyti.

 

„Klampynių kronikos“ gimė visiškai kitaip. Rankraštį pradėjau spontaniškai, apimta keistos rašymo karštligės. Istorijos dygo viena po kitos, tarsi rašant mitinės būtybės kuždėtų man į ausį, ragindamos dirbti greičiau. Gerokai vėliau suvokiau, kad tai buvo bandymas atsiauginti šaknis. Ilgokai gyvenau apimta nemalonaus jausmo, kad mano kasdienybės dėlionėje trūksta mažos, bet labai svarbios detalės. Susivokiau praradusi tikėjimą stebuklais. Tikėjimą, kad pasaulis daug didesnis nei matome. Vaikystėje dešimt kartų perskaičiau Norberto Vėliaus lietuvių mitologinių sakmių rinktinę „Laumių dovanos“. Tada šventai tikėjau kiekvienu knygoje parašytu žodžiu, juk iš jos puslapių pažįstama tarme kalbėjo realūs žmonės. Lygiai tokie pat, kokius sutikdavau kaime, sėdinčius liepų šešėlyje. Mano seneliai, jų draugai ir kaimynai… Pabandžiau susigrąžinti pojūčius ir lašelį magijos perkelti į „Klampynių kronikas“. Tikiuosi, kad man pavyko…

 

Neringa, be galo įdomu išgirsti, koks jūsų santykis su literatūra? Kaip pradėjote rašyti?

Rašyti pradėjau labai anksti, gal būdama aštuonerių. Namuose, ant lentynos iki šiol guli keletas „ankstyvųjų rankraščių“ – rausvi ir gelsvi, kreivomis raidėmis primarginti sąsiuviniai, saugantys naivias ir juokingas (kaskart skaitydama krizenu iš širdies) istorijas. Rašiau eilėraščius, trumpas istorijas įterpdavau tarp matematikos uždavinių. Net žaisdama, lėlėms kalbėjau balsu, riesdama įvairiausius pasakojimus. Tikriausiai todėl, kad labai anksti pradėjau skaityti, o pradėjusi nebegalėjau sustoti. Vieną perskaitytą knygą iškart keisdavo kita – dar neskaityta. Amžinai buvau alkana žodžių ir sakinių. Jei nerasdavau naujos knygos, daugybę kartų iš naujo skaitydavau tas pačias. Nesvajojau būti rašytoja, tačiau žodžiai ir nepapasakotos istorijos pradėjo neišsitekti galvoje, tad stvėriau šratinuką ir…

 

Kokia yra jūsų vaikystės knyga? Ir kokią iš savo parašytų knygų rekomenduotumėte paskaityti kiekvienam vaikui? O suaugusiam?

Aš neturiu ypatingos vaikystės knygos. Išties neturiu. Jų tiek daug, kad negalėčiau išskirti vienos iš tūkstančių. Savo pirmąją savarankiškai perskaitytą knygą puikiai prisimenu – Aleksandro Volkovo „Geltonas rūkas“. Ji buvo stora, solidi. Daug teksto, mažai paveikslėlių. Tačiau ir ji nebuvo ta, ypatingoji. Ji – tik slenkstis, kurį peržengus, atsivėrė į visas puses nusidriekę viliojantys keliai. Vaikiškas knygas su malonumu skaitau ir dabar (perku vaikams, bet perskaitau greičiau nei jie). Iš daugybės knygų galiu paminėti tas, kurios tikrai privertė širdį plakti stipriau ir įsirėžė atmintin tarsi švytintis, iki baltumo įkaitęs, metalas: Astridos Lindgern „Ronja plėšiko duktė“ ir „Mes Varnų saloje“, Ketrina Paterson „Smarkuolė Gilė Hopkins“, Vytautės Žilinskaitės „Kelionė į Tandadriką“ ir „Robotas ir peteliškė“, tarp įsimintiniausių – ir visų tautų pasaulio pasakos, Džono Ronaldo Ruelio Tolkino „Hobitas“ ir „Žiedų valdovo“ trilogija, Klaivo Stepleso Lujiso „Narnijos kronikos“, Norberto Vėliaus sakmių rinktinė „Laumių dovanos“, Kate DiCamillo „Nepaprasta Edvardo Tiuleino kelionė“, kurią skaičiau apsižliumbusi iki ausų. Pirmoji mano dukros perskaityta knyga. Kate DiCamillo „Pasaka apie Desperą“. Galėčiau tęsti ir tęsti. Prirašyčiau dešimtis puslapių ir to būtų negana, todėl tiesiog paliksiu skaitytojams malonumą patiems atrasti savąsias knygas.

 

Trakų r. Lentvario Motiejaus Šimelionio gimnazijoje mokote biologijos, kodėl ne lietuvių kalbos ir literatūros, atrodytų, ši disciplina turėtų būti artimesnė Jums? Kaip biologija atsirado jūsų gyvenime? Tai – pasirinkimas ar atsitiktinumas?

Taip, dėstau biologiją. Šešis metus studijavau biologiją Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete. Tai – sąmoningas pasirinkimas. Aštuntoje klasėje nusprendžiau, kad noriu studijuoti biologiją ir nepakeičiau nuomonės iki mokyklos baigimo. Ir šiandien nesigailiu nė vienos studijų akimirkos bei džiaugiuosi savo pasirinkimu. Man įdomu ne tik skaityti. Man įdomu, kaip veikia šis pasaulis. Manyčiau, lietuvių kalbos studijos nebūtų padėjusios to išsiaiškinti…

 

Viename pokalbyje su Jumis girdėjau, jog esate žmogus, nevengiantis išmėginti daugybės skirtingų dalykų, nors šio interviu tikslas – ne toks, bet šių dienų kontekste, tiesiog negaliu nepaklausti, kaip Jums sekasi dirbti nuotoliniu būdu? Koks Jūsų požiūris į nuotolinį mokymą apskritai? Gal, būnant namuose, jau gimsta nauja knyga apie šiandienos situaciją pasaulyje ir švietime? (provokuoju)

Nuotolinis mokymas vyksta. Sekasi įdomiai. Pasiruošimas pamokoms suryja didesniąją dalį mano laisvalaikio. Jei nusprendžiu, kad reikia pačiai pasidaryti skaidres ir iš įvairių šaltinių susirankioti medžiagą (o aš visada taip nusprendžiu), 5:30 val. ryte su kavos puodeliu sėdu prie kompiuterio ir palieku jį ramybėje tik 21:00 val. vakaro. Su retais lyriniais nukrypimais, nes į „messenger‘į“ vis kapsi mokinių atlikti darbai. Džiaugiuosi, kad mano pačios vaikai mokosi be didesnių nesklandumų. Pasitaiko, ką nors pamiršta ar pražiopso, tada tenka įjungti „piktos mamos“ režimą. Mokiniai elgiasi puikiai, tai išties džiugina. Neteko susidurti su patyčiomis ar nepagarbiu elgesiu. Pasiilgstu gyvo bendravimo, kavos pertraukėlių, mokinių juokelių ir šurmulio. Jaudinuosi, ar pelėsių fermos augintiniai nenumirs badu. Kadangi draugauju su kompiuteriu ir manęs niekada negąsdino ta protinga dėžė, viską mikliai išsiaiškinau. Kai reikėjo pagalbos – prašiau nesikuklindama. Kai kuriuos dalykus įvaldžiau pati. Nujaučiau, kad pirmąją savaitę sistemos strigs, todėl iš anksto pasiruošiau planą B, ir jis suveikė. Kas dar? Labai daug monotonijos ir per mažai judesio. Šito – išties pasigendu. Ar pasitaiko nesklandumų? Tikrai taip, pasitaiko, tačiau jų būna ir per įprastas pamokas.

 

O knygą apie mokyklą parašysiu nebent išėjusi iš jos. Stengiuosi griežtai atskirti abi savo gyvenimo dalis. Mokykloje – aš jokia rašytoja. Greičiau jau – paprasta mokytoja su visais mokytojoms būdingais trūkumais ir privalumais. Šiame darbe nelabai svarbu, ką, kam ir kiek parašiau, ar kokiais titulais esu apdovanota. Daug svarbiau žinoti, kam reikia fotosintezės, kaip ji vyksta ir kaip ją patraukliai išaiškinti mokiniams.

 

Dažnai girdime sakant, jog šiandienos vaikai – technologijų karta. Dar dažniau akcentuojama, jog – tai neskaitanti karta. O kaip Jums atrodo? Ką jūs galite pasakyti apie šių dienų vaikus ir jaunimą? Kaip kuriate santykį su jais (skaitytojais, mokiniais ir savo vaikais)?

Vaikų yra įvairių. Jie tikrai ne tokie vienodi, kaip mes norėtume. Jie tikrai neužmiršta būti vaikais, net įnikę į internetą. Pavyzdžiui, maniškiai laukia nesulaukia vasaros ir karantino pabaigos. Juk pernai jie, ir keletas bičiulių, valandų valandas šėldavo lauke, grįždavo purvini ir laimingi, išlaipioję medžius, išglostę ir pamaitinę visas benames rajono kates. Pareidavo alkani ir išvargę, nubalnotais keliais, saulės išblukintais plaukais ir girdavosi patirtais nuotykiais („maaam, mes matėm žaltį!“).

 

Skaitančių vaikų dabar mažiau nei tada, kai aš lankiau mokyklą, bet gerai pagalvojus – ar mes turėjome kitų alternatyvų? Be to, ir mūsų laikais pasitaikė tokių, kurie nei knygas skaitė, nei ką nors naudinga nuveikdavo.

Į vaikus žiūriu geranoriškai, sakyčiau, netgi meiliai ir su humoru. Esu linkusi traukti save per dantį, nelaikau savęs neklystančia konstanta, myliu internetą ir jo platybes… O jei kyla noras pabambėti, koks netikęs dabar jaunimas – paburbuliuoju. Man keturiasdešimt šešeri – tai lyg ir privaloma…

 

Neišgyvenu, kai matau savo vaikus vėl spoksančius į telefoną ar planšetę. Žinau, kad svarbiausia viską suderinti. Jie išmoko internetą praskiesti tikrove ir jau dabar ilgesingai prisimena „tuos senus gerus laikus“, kai su draugais iki vakaro važinėjosi paspirtukais, kopė į medžius ir kiekvieną dieną atrasdavo, ką nors nauja ir įdomaus.

 

Kaip gimsta Jūsų istorijos? Rašydama knygas galvojate, kam jos skirtos, kas jas skaitys? Kokią vietą užims literatūroje po 5-erių ar 10-ties metų?

Istorijos gimsta įvairiai. Dažniausiai reikia sugalvoti pirmąjį sakinį, paskui siužetas išsivynioja tarsi siūlų kamuolys. Dabar rašydama istorijas labiausiai rūpinuosi ar jos patiks mano vaikams. Mat kurdama pirmąją „Klampynių“ dalį nusprendžiau garsiai skaityti rankraštį. Taip lengviau išgaudyti kvailas spausdinimo klaidas, kurių „nemato“ smegenys ir galima stebėti klausytojų reakciją. Kol kas ir aš, ir klausytojai patenkinti susiklosčiusia padėtimi.

 

Norėčiau, kad mano knygos išliktų aktualios ir skaitomos po 5-erių ar po 10-ties metų (o kas nenorėtų?), tačiau nežinau ar man pavyko taip įtaigiai ir gerai parašyti. Laikas parodys, o iki tol dirbsiu toliau.

 

Kokių tikslų siekiate savais pasakojimais?

Sudominti skaitytojus. Šiek tiek įbauginti. Prajuokinti. Sugraudinti iki ašarų. Jaudintis dėl herojų taip, tarsi jie būtų geriausi bičiuliai. Pasidalyti pasauliais, kurie gyvena mano vaizduotėje. Vogčiomis tikiuosi, kad nors vienas vaikas perskaitęs mano parašytą knygą atėjo pas mamą, spausdamas ją prie krūtinės ir pasakė: „mamyte, tai nerealiai gera knyga!“ Nes kai pas mane atėjo dukra, spausdama prie krūtinės „Nepaprastą Edvardo Tiuleino kelionę“ ir ištarė šiuos žodžius, kai pamačiau jos plačiai atmerktose akyse tą nenusakomą švytėjimą, pajutau, kaip akimirkai sustoja širdis.

 

Ką jaučiate žvelgdama į pačios sukurtas knygas?

Jaučiuosi keistai. Va dabar, užmečiau akį į lentynoje surikiuotų knygų nugarėles, ir vėl apėmė tas jausmas, kai negali patikėti – tai aš jas parašiau. Jas skaito kiti žmonės! Ir taip pagalvojusi, susikuklinau…

 

Kaip gimsta Jūsų knygų veikėjai, ar realybėje egzistuoja jų prototipai?

Tiesą sakant (ir man kažkodėl gėda tai prisipažinti), veikėjai neturi realių prototipų. Aš viską išsigalvoju, lengvai ir greitai. Tarsi žmonės, vietovės ir įvykiai jau egzistuotų. Man tereikia pamatyti istoriją tarsi spalvotą filmą, besisukantį mintyse ir mikliai aprašyti.

 

Su kokiais iššūkiais susiduriate kurdama istoriją, ar būna taip, kad tiesiog pritrūkstate idėjų? O mokytojavimas – kokie iššūkiai jus lydi profesinėje srityje?

Būna taip, kad tiesiog pavargstu. Idėjų nepritrūkstu. Net skusdama bulves, vairuodama, vedžiodama šunį, šluodama grindis ar slampinėdama po mišką, mintyse rėžiu nesibaigiančius monologus. Vienus siužetus keičia kiti. Jei kažkuris užkabina taip, kad nebepaleidžia – pradedu rašyti. Ne visos idėjos virsta knygomis. Mano dokumentų aplanke graudžiai guli daugybė pradėtų rankraščių. Tikras neišpildytų idėjų kapinynas…

Kas kita – nuovargis. Paprastas, sunkus ir tąsus kasdienis nuovargis, kai po darbo dienos mokykloje ir buities darbų, vos sugebi nušliaužti iki lovos.

 

Kas dėl man, kaip mokytojai tenkančių iššūkių – tai parašysiu ne tai, ko tikėjotės… Tai tikrai ne šiuolaikiniai, technologijų pinklėse įstrigę, mokiniai. Kai manęs paklausia apie darbą mokykloje, visada atsakau: mokiniai yra MAŽIAUSIA problema. O tų, kurias laikau didžiausiomis, aš nepajėgi išspręsti. Jūs suprastumėte, apie ką kalbu, jei žinotumėte, kaip ir kuo gyvena šiuolaikinės Lietuvos mokyklos, jei tik matytumėte jas tikras. Gyvas. Ne ataskaitose, o alsuojančias ir veikiančias…

 

Esate pastebima už itin raiškią kalbą, iš kur toks sodrus, su tokia daugybe atspalvių žodynas?

Aš vis dar labai daug skaitau. Pradėjau šešerių ir neketinu sustoti. Aš vis dar alkana raidžių ir sakinių, kuriuose galėčiau susisukti lizdus ir gyventi. Vis dar jaučiu nepasotinamą skaitymo alkį…

 

O Jūsų literatūroje galima rasti biologijos? Koks šių sričių ryšys kuriant? Ir atvirkščiai, ar biologijos pamokoje praverčia rašytojos plunksna?

Biologijos mano knygose – sočiai. Rašant labai praverčia suvokti pasekmės ir priežasties ryšius, sudėlioti logišką siužetą ir įžvelgti grožį pačiose smulkiausiose detalėse, ar bjauriuose dalykuose. Tai leidžia man kurti savitus, tačiau dėsningus, pasaulius. Labai gerai žinoti, kad musė turi šešias kojas, o žmogus tik dvi. O dar geriau – žinoti kodėl…

Šiuo metu rašytojos plunksna man itin praverčia, nes reikia labai daug spausdinti, nuolatos filtruoti ir sisteminti informaciją, tad gebėjimas greitai ir sklandžiai dėlioti mintis – tikra dovana.

 

Ir, žinoma, nereikėtų užmiršti pedagogikos – kokią vietą ji užima tarp profesinių biologijos žinių ir rašytojos veiklos?

Tai – darbas, kurį dirbu kasdien. Jau esu minėjusi, mokykloje aš tik paprasta mokytoja. Esu griežtai atskyrusi šias gyvenimo puses. Ir stengiuosi, kad jos persidengtų tik ten, kur neįmanoma šito išvengti. Tada galiu pabėgti nuo mokyklos į rankraščius, o iš rankraščių – į mokyklą.

 

Kokiai veiklai Jums niekuomet negaila laiko?

Skaityti. Gerai knygai man niekada negaila laiko. Taip pat – pasibūti su šeima ir artimaisiais.

 

Kuo šiuo metu gyvenate? Kokių ateities planų ir svajonių turite, susijusių su rašymu ar profesine veikla?

Šiuo metu esu savotiškame sąstingyje, įkalinta karantine, it kokia musė įklimpusi į gintarą. Visi mano planai ir svajonės, dar prieš mėnesį buvę realūs ir, regis, ranka pasiekiami, subyrėjo į šipulius. Svajoju apie mažus kuklius dalykus: išeiti iš namų be kaukės, išvežti šeimyną, kur nors pasižmonėti, aplankyti mamą ir tėtį, sesers šeimą. Gyvai pabendrauti su draugais. Apie tai, kas buvo taip svarbu, bet užsilaksčiusi to nepastebėjau. Svajoju rašyti toliau, minčių turiu, bet visą mano laiką suryja nuotolinis mokymas, arba ruošimasis. Kadangi tenka tausoti regą ir nugarą, tenka riboti ir laiką, praleistą prie kompiuterio. Deja… rašymui jo nebelieka. Tačiau neketinu sustoti. Vos tik ateis tinkamas momentas, mikliai baigsiu pradėtą rankraštį ir imsiuosi kito. Susivokiau, kad nieko neparašiau apie nuostabias ir įdomias lietuvių dievybes. Bites ir šeimą globojanti Deivė Austėja lanko mane sapnuose. Tikriausiai teks ją pasikviesti į Mažąsias Klampynes.

 

Ir pabaigai, kokia citata iš knygos Jus lydi gyvenime…

Aš tokios neturiu. Teko susigalvoti: Net jei bandome sau įteigti, kad pasaulis yra paprastas, kiekvieno širdies kertelėje rusena žinojimas – viskas yra daug nuostabiau ir sudėtingiau nei galime įsivaizduoti.

 

***

Ačiū, miela Neringa, už įdomią, vaikiškai nevaikišką žinią apie save. Ir aš, ir skaitytojai siunčiame linkėjimų, kad visi jūsų „rankraščių kapinynai“ dar netolimoje ateityje virstų įtraukiančiais, viliojančiais pasakojimais viso pasaulio vaikams.