Mokytojas – ugdytojas. Grąžinkime mokytojo akims spindesį

Dr. Maly Danino kartu su NITZAN vyr. psichologe Anat Katznelson ir mokymų programų plėtros direktore Tova Gur Arieh emocinio kognityvinio ugdomojo konsultavimo metodą (EKK) pristatė Lietuvos specialistams 2015 m., o vėliau bendradarbiaujant šiai asociacijai, Izraelio ambasadai Lietuvoje ir Lietuvos Respublikos švietimo, mokslo ir sporto ministerijai buvo parengta per 20 pagalbos mokiniui specialistų, kurie, baigę 80 val. mokymų programą „Vesk savo vaiką į sėkmę“ ir atlikę praktiką bei konsultuojami eksperčių, įgijo teisę ne tik EKK taikyti, bet ir mokyti kitus pagalbos mokiniui specialistus. 2018 m. įgyvendinant projektą „Pedagogų ir švietimo pagalbos specialistų kvalifikacijos tobulinimas“ įvairiuose šalies regionuose taikyti EKK metodą mokėsi 250 socialinių pedagogų, psichologų. Šių metų rugsėjį ekspertės, atvykusios į Lietuvą, pristatė savo naują mokymų programą „Mokytojas – ugdytojas“, kuri jau pradėta įgyvendinti ir gerai vertinama Izraelyje.

Parengta pagal dr. Maly Danino straipsnį, publikuotą „Haaretz“,
2019 m. rugsėjo 20 d.

 

Straipsnio autorė yra Izraelio vaikų ir suaugusiųjų, turinčių mokymosi, aktyvumo ir dėmesio sutrikimų, asociacijos (angl. The Israeli Association for Children and Adults with Lerning Disabilities and ADHD, NITZAN) direktorė, emocinio kognityvinio tėvų ugdomojo konsultavimo (angl. Emotional Cognitive Coaching, EKK) programos kūrėja ir ekspertė, parašiusi knygas: „Tėvai – ugdytojai“, „Vesk savo vaiką į sėkmę“ ir „Leiskime meilei skleistis“.

 

Kai kalbama apie itin gabius ir talentingus mokinius, teigiama, kad mokytojai, užuot šiuos vaikus mokę, patys turėtų iš jų mokytis. Štai ką manė Paula White, pradinių klasių mokytoja, dirbanti Virginijos valstijoje (JAV). Paulai nedavė ramybės klausimas: „O kas atsitiktų, jeigu mes visus be išimties mokinius laikytume gabiais?“

Tada mūsų prielaida būtų tokia – kiekvienas mokinys gabus, o mūsų, mokytojų, pareiga sudaryti galimybes jiems pasireikšti ir veikti remiantis šiomis galiomis. Vadinasi, privalėtume išeiti iš komforto zonos, nebežvelgti į save kaip į „visažinį autoritetą“ ir, visą dėmesį nukreipę į mokinius, mokytis iš jų, taip išplėsdami savo sampratų ribas. Pasirinkę tokią kryptį, turėtume skatinti mokinius tyrinėti ir mąstyti, padėdami jiems formuluoti problemas, ieškoti sprendimo strategijų ir nukreipti juos prisiimti atsakomybę už rezultatus. Tokia filosofija keičia požiūrį į mokytojo vaidmenį ir paskatina naujos ugdymo programos poreikį.

Tyrimai rodo, kad mokytojas užima labai reikšmingą vietą kiekvieno mokinio gyvenime. Kartais pedagogas tampa asmeniu, kuris tam tikra linkme pakreipia ugdytinio gyvenimą ir ateitį. Mokiniams patinka mokytis dalykų, kurių moko jų mylimas, gerbiamas ir besirūpinantis pedagogas. Kita vertus, mokiniams sunku mokytis dalyko, jeigu jie nejaučia sąveikos su mokytoju. Mokymasis susijęs su emocijomis. Mokytojo jautrumas ir empatija, kurią jaučia mokiniai, sukelia pozityvias emocijas ir paskatina mokytis ir tobulėti.

 

Dauguma mokytojų šią profesiją pasirinko neatsitiktinai. Jie pasirinko ją dėl tam tikros priežasties.

Kartą mano rengtuose mokymuose viena mokytoja atviravo: „Mokydamasi šeštoje klasėje aš buvau mergaitė, turinti viršsvorio. Kūno kultūros pamokose iš visų jėgų stengdavausi nuo kitų neatsilikti… Kai sužinojome įvertinimo balus, vienas mano bendraklasių suriko: „Ką? Šita storulė gauna 100 balų, o aš tik 70?“ Mokytoja jam atsakė: „Aš vertinu ne tik rezultatus. Aš taip pat vertinu ir mokinio pastangas.“ Ligi šiol tai prisimenu. Kaip mokytoja visada atsižvelgiu į mokinio pastangas.

Kita mokytoja prisiminė patirtų pašaipų ir nesėkmių skonį, paskatinusį ją rinktis mokytojos kelią ir sukurti mokiniams kitokių, daug geresnių, mokymosi patirčių: „Vienuoliktoje klasėje turėjau gerus visų gamtos mokslų dalykų pažymius. Tačiau dėl trijų nepatenkinamų pažymių mokykloje buvo nuspręsta, kad privalau pakartoti vienuoliktos klasės kursą. Atrodė, kad visas mano pasaulis sugriuvo, mane tai stipriai sukrėtė. Direktorius pasiūlė pasikalbėti su mokytoja, kuri mano žinias įvertino prastai. Ta mokytoja nesiteikė netgi manęs išklausyti. Sėdėjau išsigandusi, o ji, piktdžiugiškai pažvelgusi man į akis, teištarė: „Ne!“ Ligi šiol prisimenu šį pažeminimo jausmą, jis mane tebelydi…“

Mokymų programos „Mokytojas – ugdytojas“, kurią parengiau dirbdama NITZAN, pagrindą sudaro tėvams skirta mokymų programa, pagrįsta emocinio kognityvinio ugdomojo konsultavimo metodu. Mes, pakvietę mokytojus į kelionę, per kurią stebi ir tyrinėja emocijas, įgaliname juos patirti naujų įžvalgų ir paskui jas susieti su tuo pašaukimu, kuris ir atvedė kiekvieną į švietimą, kitaip tariant, dėl ko jie ir tapo mokytojais. Mokymų programoje numatyta, kad kiekvienas mokymų dalyvis kelis kartus turi atlikti tam tikrus namų darbus – susitikti su pasirinktu mokiniu ir užmegzti su juo veiksmingą kitokį dialogą.

Daugeliui mokytojų sunku užmegzti pokalbį su mokiniu, jeigu tema nesusijusi su dėstomu dalyku. Jie baiminasi, kad mokinys tiesiog į pokalbį neįsitrauks. Mokytojai klausia, kaip elgtis, kad taip neįvyktų, kaip paskatinti mokinį atsiverti ir nuoširdžiai atskleisti patiriamus sunkumus.

Antai vienas mokymų dalyvis mokytojas papasakojo: „Mes, mokytojai, visada galvojame, ką privalome pasakyti, ar kaip turime elgtis, ir dažnai tiesiog nesutelkiame dėmesio į klausymąsi. Mūsų galvos pilnos konkrečių klausimų apie ugdymo procesą (ką veiksime, kokių priemonių reikės, apie ką kalbėsimės), o juk svarbiausia – išklausyti mokinį ir jį išgirsti. Šį įgūdį privalome tobulinti ir taikyti praktikoje.“

 

Mokymų programos „Mokytojas – ugdytojas“ dalyviai mokosi praktiškai patirti klausymosi galią ir kurti veiksmingą dialogą su savo mokiniais. Jie įvaldo jautrios komunikacijos būdus, išmoksta užmegzti ir palaikyti pokalbį esant akių kontaktui, „pabūti mokinio kailyje“, dalytis patirtimi, suprasti sunkumus ir reaguoti neteisdami, nekritikuodami, bet santūriai ir supratingai. Mokytojas, kuris aktyviai klausosi, nekvaršina sau galvos mintimis „Ir ką gi aš pasakysiu šitam mokiniui?“, priešingai – jis stengiasi išgirsti, ką jam mokinys nori pasakyti, kuo pasidalyti.

Mokytojai, dalyvavę mokymuose, įgyja juos pačius keičiančios ir įgalinančios patirties, kuri pakeičia požiūrį ir į mokinius, ir į savo profesiją. Vienas mokymų dalyvis štai ką pasakė apibendrindamas mokymuose įgytas kompetencijas: „Aš gimiau iš naujo… Prisiminiau, kodėl pasirinkau būtent mokytojo profesiją.“ Kitas pedagogas atviravo: „Dabar, bendraudamas su mokiniu, aš stengiuosi suprasti jam kylančius sunkumus, kaip galėčiau jam padėti. Anksčiau buvo kitaip. Tapau tolerantiškesnis, rūpestingesnis.“

 

Bedirbdami ir daugybę laiko tobulindami savo kompetencijas, mokytojai įgyja daug žinių apie mokymosi sunkumų turinčių mokinių ugdymą. Tačiau esminis klausimas štai koks: kas motyvuoja mokytojus užmegzti glaudžius ryšius su šiais mokiniais ir jais rūpintis, juos palaikyti? Atspirties taškas: jei norime, kad mokytojas turėtų motyvacijos priimti ir palaikyti mokinį, jis pats turi patirti, kad yra priimamas ir palaikomas, juo rūpinamasi. Jausdamas palaikymą, mokytojas išdrįs atsiverti ir išreikšti savo mintis, nebijodamas kolegų kritiško vertinimo. Jeigu mes nepalaikysime mokytojo, jis negebės palaikyti ir savo mokinių.

Artimiausiu metu Izraelyje numatyta specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius, kurie ligi šiol mokėsi specialiosiose mokyklose, integruoti į įprastas klases. Rūpinimasis jais ir kasdienis palaikymas tampa esminis ir be galo reikšmingas. Nerimaujama, kad mokytojams kils sunkumų, jeigu laiku nesulauks reikiamos pagalbos ir konsultacijų, paramos, kuri sustiprintų gebėjimus palaikyti mokinius ir padėtų su jais užmegzti šiltus ryšius.

 

Mokiniai vertina tuos mokytojus, kurie nuoširdžiai jais domisi, kuriems jie iš tiesų rūpi. Tai paskatina įdėti daugiau pastangų ir siekti sėkmės bei gerų rezultatų mokykloje. Būtent šitokia sąveika sugrąžina mokytojo akims spindesį, o spindinčiomis akimis mokytojai visais laikais gerbiami ir vertinami.

 

Iš anglų kalbos vertė Teresa Aidukienė