Mokytojas turi būti pavyzdys mokiniams ir jų tėvams

Pradinių klasių mokytojo vaidmuo šiek tiek skiriasi nuo kitų – jis pirmasis mokytojas, su vaikais praleidžia kur kas daugiau laiko, nes turi daugiau pamokų, juos „užaugina“ iki penktos klasės, padeda jiems priprasti prie mokyklos aplinkos, darbo ritmo, išmokti mokytis. Ir tėvai, ir mokiniai nori mokytojų, kurie įkvėptų, rodytų pavyzdį, mylėtų vaikus. Šiaulių Dainų progimnazijos 2d klasei pasisekė – juos moko pradinių klasių mokytoja Jūratė IVAŠKIENĖ, kurios darbą mokinių tėvai puikiai įvertino iniciatyvos „Ačiū už pamokas“ metu – pedagogė tapo viena iš nugalėtojų. „Mokytoja, ačiū už Jūsų profesionalumą, kūrybiškumą, už Jūsų požiūrį į vaikus, už įdomias pamokas“, – „Ačiū už pamokas“ interneto puslapyje rašė vaikų tėvai. Pasiteiravome mokytojos, kokios emocijos ją aplankė, kai sužinojo apie laimėjimą, ką pedagogė mano pradiniam ugdymui aktualiais klausimais.

 

Kaip jautėtės, kai sužinojote, kad projekto „Ačiū už pamokas“ interneto svetainėje už jus aktyviai balsuojama, kad tapote viena iš laimėtojų?

Šis laimėjimas man buvo staigmena. Tik paskambinus organizatoriams ir pranešus apie laimėjimą, sužinojau, kad dalyvavau šiame projekte. Po kiek laiko supratau, kad mano mokinių tėveliai užregistravo mane kaip projekto dalyvę. Keista, pakankamai artimai bendraujant su jais, niekas net neprasitarė, kad mėnesį laiko vyko balsavimas. O jam pasibaigus – prabilo dauguma. Pasirodo, kad ir kai kurie mokiniai apie tai žinojo ir sugebėjo padaryti man tokią staigmeną. Ačiū jiems.

 

Pradinukas ir šiuolaikinės technologijos – stabdyti šį poreikį ar nukreipti tinkama linkme? 

Man atrodo, kad reikia nukreipti tinkama linkme. Norime to ar ne, technologijos mūsų gyvenime jau yra. Klausimas, kiek mes jas į savo gyvenimą įsileisime. Vaikas turi žinoti, kaip naudotis telefonu, planšete, kompiuteriu. O mokytojas turėtų parodyti teisingą pasirinkimą. Tinkamai naudodami šiuolaikines technologijas galime paįvairinti pamoką, motyvuoti vaikus. Nereiktų pamiršti parkerio ir knygos bei nuoširdaus tarpusavio bendravimo. Manau, turi būti balansas – kaip ir visur.

 

Kokius tikslus keliate sau kaip pedagogė?

Man, kaip mokytojai, yra svarbi gera mokinių savijauta mokykloje, klasėje. Vaikas turi gerai jaustis bendraudamas su mokytoja, klasės draugais. Suprantama, kad mes visi esme labai skirtingi. Mokytojai yra svarbu mokėti išlaukti kiekvieno vaiko atsakymo į užduotą klausimą. Tada galime kalbėti ir apie mokslo pasiekimus. Svarbu, kad kiekvienas pajustų mokymosi sėkmę ir džiaugsmą.

Mokytojas, kaip ir mokinys, turi nuolat mokytis. Jis visada turi būti atviras naujovėms, nebijoti jas taikyti savo kasdieniame darbe. Dabar yra gana didelė mokymų, seminarų pasiūla. Svarbiausia, nebijoti ir pasitikėti savo jėgomis. Tai, ko mokome vaikus, taikyti ir sau. Tad šiuo metu ir aš mokausi – studijuoju Šiaulių universitete, magistrantūros studijose.

 

Yra mokytojų, kurie atsisako vadovėlių, pasirenka kitokias priemones ir metodus. Kaip dirbate jūs?

Šiemet pasirinkome lietuvių kalbos mokytis be vadovėlio. Atrodytų, ką galima nuveikti kasdien neturint šios mokiniui įprastos knygos? Su mokiniais pasirinkome skaityti grožinę literatūrą. Visi klasės mokiniai turi knygas, kurias skaitome kartu. Kiek tada mes daug turime, apie ką pasikalbėti ir padiskutuoti! Pasiaiškinti, kaip skirtingai visi suprantame tą patį perskaitytą kūrinį. Pasiėmę naują knygą, paprastai pradedame nuo jos viršelio. Kiek daug skirtingų nuomonių išsako mokiniai matydami tą patį. O skaitant visada įdomu, kas bus toliau. Taip ir nepastebime, kaip perskaitome visą knygą. Taip pat šiemet užsimezgė nuoširdi ir, tikiuosi, ilgalaikė draugystė su literatūros žurnalu, skirtu pradinių klasių mokiniams. Jį taip pat skaitome visi kartu.

Pastebėjau, kad vaikams patinka, kai jie padeda vieni kitiems. Tad susitarėme, kad kiekvienas klasės mokinys turi draugą, į kurį bet kada gali kreiptis pagalbos, jei kas neaišku. Nedrąsiems vaikams tai yra svarbu. Jiems paprasčiau prašyti pagalbos savo klasės draugo, nei mokytojos. O ir padėjėjai jaučiasi puikiai, nes padėjo kitam vaikui. Tad šios pagalbos vienas kitam nauda – abipusė, nes laimi visi.

Daug kalbama apie švietimo sistemos pokyčius – kaip juos vertinate? Kokius pokyčius siūlytumėte?

Kaip ir visur, žmonės priešinasi naujovėms, apie kurias mažai girdėjo ar kai jos nuleidžiamos „iš viršaus“. Manau, kad pokyčius reikėtų pradėti nuo mokytojų rengimo aukštosiose mokyklose. Skatinti, kad daugiau jaunų mokytojų ateitų dirbti į mokyklas. Žinoma, jauniems mokytojams reikia pasiūlyti ir patrauklų atlygį, ir tinkamas darbo sąlygas. Dabar mokytojai yra pavargę nuo pažadų. Realus mokytojo darbas labai skiriasi nuo to, kas rašoma dokumentuose. Sunku ir suvokti pasiūlymą, kad pradinės klasės būtų iki šeštos klasės. Pasiūlyti galima, o ar pedagogai, dirbantys šiandien, tinkamai pasiruošę tokioms naujovėms? Manau, kaip ir visur, reikalingas laikas ir nuoseklumas.

 

Kaip vertinate planus leisti 5 metų vaikus į priešmokyklinę grupę, o šešiamečius į pirmą klasę?

Įvedus privalomą priešmokyklinį ugdymą galima tikėtis, kad dauguma vaikų taps savarankiškesni, išmoks bendrauti su savo bendraamžiais, dirbti ir mokytis kolektyve. Pokyčių dar nėra, nes tikriausiai per mažai laiko praėjo nuo šios naujovės įvedimo. Jei šešiametis bus pirmokas, o ugdymo turinys liks nepasikeitęs, manau, kad vaikui bus sunku. Jau dabar pirmokėliai turi didelį krūvį mokykloje. Rudenį, kai jie tik pradeda lankyti pirmą klasę, viskas labai gražu ir piešiama ryškiomis spalvomis. Tėvelių lūkesčiai vaikui – labai dideli. Bet, bėgant laikui, įsiliejus į mokyklinio gyvenimo ritmą, daugumai pirmokų krūvis tampa per didelis. Vien jau tai, kad pamokoje vaikas turi daug laiko praleisti suole, daug kam yra iššūkis. Šiam žingsniui vaikas turi būti ruošiamas.

 

Į ką tėvai ir ikimokyklinio, priešmokyklinio ugdymo pedagogai turi atkreipti dėmesį, kokius gebėjimus išugdyti, kad atėjus į mokyklą vaikams būtų lengva ir gera mokytis?

Manau, kad visų pirma tiek tėvai, tiek priešmokyklinio ugdymo pedagogai turi teisingai paaiškinti vaikui, kodėl jis pradės lankyti mokyklą. Ką mokiniai mokykloje veikia, kodėl reikia mokytis. Niekada negąsdinti vaiko mokykla, mokytoja. Būti mokiniu yra smagu, o ne bausmė. O ruošiantis vaikui į pirmą klasę, manau, daug svarbiau išmokti pabūti kurį laiką be mamos ar močiutės, savarankiškai susitvarkyti savo daiktus, mokėti užsirišti batus ar užsisegti striukę. Dabar dauguma tėvelių mano, kad jei vaikas moka skaityti ar suskaičiuoti iki 10, jis yra pasiruošęs lankyti mokyklą. Motyvuokime vaiką siekti išsikeltų tikslų, džiaukimės jo stiprybėmis, akcentuokime jas, sukurkime draugišką aplinką ugdymuisi. Kokie yra lūkesčiai, vaikui pradėjus lankyti mokyklą, reiktų aptarti visiems kartu šeimoje. Jie turi būti dideli, bet jokiu būdu ne pernelyg.

 

Kaip manote, ką reikia daryti, kad mokytojus taip mylėtų mokiniai ir jų tėvai?

Manau, kad gyvenime daug kur svarbus yra pavyzdys. Viskas prasideda šeimoje: jei vaikas joje jaučia pagarbą, supratingumą, meilę – visa tai atsineša ir į mokyklą. Tada toks mokinys gerbs savo klasės draugus ir mokytojus, supras juos ir mylės. Taip ir mokytojas. Vien tik žodžiai dar nieko nereiškia. Mokytojas visada ir visur savo mokiniams ir jų tėveliams turi būti pavyzdžiu. Tai nėra lengva ir paprasta, bet to būtina siekti.