Mokytojai Slušniai Sąjūdžio verpetuose

Stagnacijos metais Lietuvos mokykloje sakyti tiesą buvo ne tik uždrausta, bet ir pavojinga. Tačiau tai nesustabdė tų, kurie mokydami vaikus stengėsi būti savimi ir likti ištikimi savo nuostatoms bei vertybėms… Šioje istorijoje pasakojama apie du bendraminčius, Alytaus 1-osios vidurinės mokyklos mokytojus Onutę ir Antaną Slušnius, dirbusius čia beveik 4 dešimtmečius. Abu mokytojai matematikai, bet jautrios ir kūrybiškos sielos, labiau būdingos humanitarams. Onutė – folkloro ansamblio įkūrėja, Antanas – Alytaus 1-osios savivaldos tarybos narys, politikas, propaguojantis Sąjūdžio idėjas Dzūkijoje.

Tautiškumas ir liberalizmas buvo Slušnių šeimos, kurioje augo du vaikai, vertybinis pagrindas. Sūnus Linas, būsimas žinomas Lietuvos psichiatras, dukra Rūta, būsima žurnalistė, aktyviai dalyvavo Sąjūdžio įvykiuose. Vilniuje sausio 13-osios naktį, kada grėsmingai žlegsėjo sovietinių tankų vikšrai, aidėjo šūviai, studentas Linas, iššokęs per išdaužtą autobuso langą, atsipirko vos keliais automatų buožių smūgiais. Slušnių šeimoje buvo mokoma nelikti abejingiems, kada tauta pavojuje… Obuolys nuo obels netoli tenurieda…

Mokytojų Slušnių idėjos ir mintys kūrė tolerantišką atmosferą mokykloje, kurioje Kalantos vardo išraižymas ant mokyklinio suolo arba Stalino portreto nukabinimas, partizaniškų dainų dainavimas, su mokiniais lankantis Prienų senelių namuose, nesulaukdavo tais metais įprastos reakcijos.

Dar sovietiniais metais mūsų mokykloje skleidėsi humanistinės pasaulėjautos žiedeliai. Alytaus 1-ojoje vidurinėje mokykloje 7–8 dešimtmečiais vykdavo literatūriniai vakarai, suburiantys mokinius ir mokytojus iš visos Pietų Lietuvos, į juos būdavo kviečiami garsūs rašytojai, aktoriai, solistai. Vieno literatūrinio renginio svečias buvo poetas Justinas Marcinkevičius. Lietuvių kalbos mokytoja Aušra Nekrašienė, sužavėta šio poeto kūryba ir pačia asmenybe, pastatė spektaklį pagal poemą „Prometėjas“. Prie šios idėjos įgyvendinimo prisidėjo ir kūrybingoji mokytoja Onutė, į scenarijų įpūtusi maištingos dvasios, tarsi tai būtų ne stagnacijos, o Sąjūdžio klestėjimo laikai. Kelios Slušnių nemigos naktys spektaklio sceną papuošė poeto mintimis apie nesitaikymą su sistema, paprasto žmogaus maištą, nenorą būti valdžios sistemos sraigteliu.

Mokytojų Slušnių idėjos ir mintys kūrė tolerantišką atmosferą mokykloje, kurioje Kalantos vardo išraižymas ant mokyklinio suolo arba Stalino portreto nukabinimas, partizaniškų dainų dainavimas, su mokiniais lankantis Prienų senelių namuose, nesulaukdavo tais metais įprastos reakcijos.

Tai buvo 1988 m. – Sąjūdžio pakilimo metai. Žmonės troško veiklos, o Onutės galvoje jau seniai kirbėjo mintis suburti ansamblį, kurio dainos ir šokiai patiktų jaunimui. Lietuvoje tuo metu garsėjo Zitos Kelmickaitės ansamblis „Ratilio“, į kurį veržte verždavosi studentai. Vilniaus Karoliniškių vidurinėje mokykloje mokėsi „Ratilio“ narių draugų ir giminaičių, kurie, įkvėpti Z. Kelmickaitės veiklos, taip pat subūrė folkloro ansamblį. Onutė, ieškodama tinkamos kūrybinės programos, užmezgė ryšį su šios mokyklos folkloro kolektyvu. Taip atsirado graži ansamblių draugystė.

Visgi koncertas įvyko. Buvo tikras antplūdis! Tai renginys, persmelktas Sąjūdžio dvasios, kiekviena daina palydima audringų plojimų. Žmonės po koncerto išsinešė dalelę laisvės…

Mokytojams Slušniams kilo mintis Vasario 16-osios proga pakviesti Karoliniškių ansamblį į bendrą koncertą. Bet tai nebuvo taip paprasta, nes partijos komitetui ir Švietimo skyriui vien mintis apie koncertą Vasario 16-ąją atrodė grubus nacionalistinis išsišokimas. Biurokratinės mašinos sraigteliai Vilniuje ir Alytuje pradėjo suktis, prasidėjo visapusiškas spaudimas, peraugantis į grasinimus: pareigūnai skambino ansamblio narių tėvams, reikalaudami pasakyti, ką per išeigines (Vasario 16-ąją) veiks jų vaikai, skambino ir mokytojams, reikalaudami atšaukti renginį. Tačiau tėvai, jausdami mokytojos palaikymą ir nesitaikymą partinių biurokratų šantažui ir spaudimui, nepasidavė ir atsisakė nurodyti, kuo lemtingąjį savaitgalį užsiims jų vaikai.

Visgi koncertas įvyko. Buvo tikras antplūdis! Tai renginys, persmelktas Sąjūdžio dvasios, kiekviena daina palydima audringų plojimų. Žmonės po koncerto išsinešė dalelę laisvės… Atgarsiai apie šį, valdžios akimis, nacionalistinį išsišokimą plačiai nuskambėjo Alytuje. Paprastai tokiais atvejais mokyklos kolektyve nepaklusniųjų sistemai būdavo viešas svarstymas ir pasmerkimas. Tačiau mokytojų Slušnių sukurta Sąjūdžio atmosfera mokykloje davė vaisių – nebuvo jokio svarstymo, kolektyve tiesiog vyravo entuziastingos diskusijos apie mokytojų, tėvų ir vaikų drąsą, atvirumą, skelbiant Sąjūdžio idėjas. Šie įvykiai parodė, kad Sąjūdžio procesas nesustabdomas ne tik sostinėje, bet ir provincijoje.

Atrodo, prisimename paprastą koncertą Vasario 16-osios proga, bet koks jis buvo svarbus ir reikšmingas tiems žmonėms, dainavusiems 1988 m. žiemą. Dainavusiems – nepaisant visko…

+107

-3