Mintys nuotolinio ugdymo metu – ne vien apie nuotolinį ugdymą…

Aušra Indrišiūnienė
,
Baltosios Vokės „Šilo“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė

Iš senų žmonių pasakojimų bei literatūros kūrinių žinome, kad smetoninės Lietuvos provincijoje labiausiai gerbiami žmonės buvo klebonas, gydytojas (pagarbiai vadintas daktaru), policijos viršininkas ir… mokytojas. Taip, mokytojas, dažnai – vienintelis mažame miestelyje su viena pradine mokykla. Kaip jūs manote, kodėl? Gal todėl, kad šie žmonės – labiausiai išsilavinę, jie žino daugiau negu kiti? Bet juk buvo ir kitų profesijų – teisininko, matininko, buhalterio, kurių atstovai turėjo būti baigę mokslus, tačiau jos nesulaukdavo tokios ypatingos pagarbos… Ir karantino (šis laikas privertė truputį giliau pažvelgti į daugelį iki tol, rodos, įprastų ir aiškių nuostatų) metu aš supratau, kas jungia dvasininką, gydytoją, policininką ir mokytoją – ogi visoms šioms profesijoms reikia pašaukimo. Vien tik žinių nepakanka. Visi jie žmonių akyse atrodė, kaip dabar paaugliai sakytų, tarsi superherojai. Kunigas, kuris suteikia paskutinį patepimą nuo užkrečiamos („limpamos“, kaip sakydavo seniau) ligos mirštančiam žmogui… Policininkas, be baimės stojantis į kovą su ginkluotu banko plėšiku, gydytojas, naktį skubantis pas sergantį vaiką ar atliekantis sudėtingas operacijas namų sąlygomis, jei tai gali išgelbėti gyvybę… Ir mokytojas, mokantis vaiką žibalinės lempos šviesoje spaudos draudimo laikotarpiu… Tai – žmonės, neišsižadėję savo pašaukimo, anot Vinco Kudirkos, „dėl trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“. Žinoma, vėliau, atėjus geresniems laikams, būdavo visaip: ir iš tarpukario Lietuvos mus pasiekia storapilvių klebonų, kuriems rūpi ne parapijiečių, bet jų pačių gerovė, ir abejingų vargo žmogaus skausmui daktarų, kurie nė piršto nepajudina, jei žmogus neturi kuo užmokėti… Bet Mokytojas visuomet išlieka tas, kuris ištikimai stovi pasiaukojimo ir sąžiningumo pusėje…

 

Kaip yra dabar? Gydytojas, mokytojas, kunigas, policininkas – žmonės, kurių profesinę veiklą labiausiai paveikė ši netikėtai atėjusi, bet gyvenimą labai greitai pakeitusi pandemija. Kaip jie visi pasirodė? Apie pasiaukojančius gydytojus, dirbančius su šio baisaus viruso paveiktais pacientais, matome reportažuose iš Lietuvos ir kitų šalių. Dėl jų pasiaukojimo jų profesijos prestižas karantino metu tik kyla: jiems rašomos padėkos, rengiami koncertai, skiriami priedai prie atlyginimų. Turime dėl ko didžiuotis ir Lietuvos policininkais: jie budi keliuose, rūpinasi, kad nebūtų pažeisti saviizoliacijos ir karantino reikalavimai (kai kas, aišku, dėl to pyksta, bet didžioji dalis gyventojų supranta, kad tvarką ir įstatymų laikymąsi būtina užtikrinti, ir dėkoja policininkams, ateinantiems į pagalbą sunkiausiais momentais). Dvasininkai irgi pasirodė neblogai: užuot dejavę, kad sumažėjo piniginių aukų kiekis, laiko virtualias pamaldas, rengia maldų, giesmių popietes „online“… Negirdėjau, ar klauso nuo Covid-19 mirštančiojo išpažinties, bet taip pat neteko girdėti ir dvasininkų skundų dėl pablogėjusių darbo sąlygų… Kai dirbi darbą, kuriam turi pašaukimą, – nesiskundi…

 

Šį straipsnį parašyti paskatino spaudoje skaityti švietimo profsąjungų ir kai kurių pedagogų komentarai apie Savivaldybių asociacijos pateiktus siūlymus vaikų darželio pedagogams išeiti kasmetinių apmokamų atostogų ir mokytojų skundai virtualioje erdvėje: kaip sunku tapo dirbti, kada ir kaip atostogausime (dėl nukeltos brandos egzaminų sesijos), kaip bjauriai mokiniai elgiasi nuotolinių pamokų metu, kokie nedėkingi tėvai ir t. t. Užkabino žodžiai, kad, neva, valstybė nori pasipelnyti mokytojų sąskaita (ar kažkaip panašiai). Mokytojai piktinasi, kad dėl nukeltos egzaminų sesijos jie negalės turėti vientisų atostogų, jas teks skaidyti dalimis, o juk atostogos yra darbuotojo ir darbdavio susitarimo objektas, kuriam niekas negali daryti įtakos. Ir, žinoma, jie jaučiasi teisūs. Ir yra – žiūrint juridiškai, pagal įstatymą. O kaipgi pašaukimas? Tas pašaukimas, dėl kurio mokytojo profesija laikyta viena iš tų – svarbiausiųjų? Pašaukimas, įgalinantis žmogų eiti ten, kur jis labiausiai reikalingas ir daryti tai, ko šiuo metu labiausiai reikia žmonėms, tautiečiams, mano valstybės piliečiams. Taigi, – tai pačiai valstybei, kurios nariais esame… Norom nenorom prieš akis iškyla kaimo daraktorius, mokantis vaiką prie žibalinės lempos, dažnai ne tik kad negaudamas deramo atlygio, bet dar ir jausdamas nuolatinį pavojų dėl savo saugumo (bet kada pro duris galėjo įsiveržti žandarai, ir pamoka baigtis areštu)… Ką turėjo kaltinti jis? Kokią valstybę, kokią vyriausybę? Žinoma, dabar kiti laikai. Jokiu būdu nemanau, kad reikėtų grįžti į tamsius priespaudos laikus – Lietuva nuėjo ilgą ir sunkų kelią į laisvę ir nusipelnėme gyventi oriai, turėti teises ir laisves. Bet ar esame orūs, kai prašome ypatingų privilegijų dabar, visai valstybei ir pasauliui sunkiu metu? Mano kurso draugė, taip pat lituanistė, netapo mokytoja – kaip pati sako, neturi tam pašaukimo. Ji dirba didelėje kompanijoje techninės kalbos redaktore. Kartais jai pavydžiu, kad darbas, nors įtemptas, bet ramus (teko pas juos padirbėti vasaros mėnesiuką – vos neišprotėjau nuo tos ramybės, kuri po kelių darbo dienų virto rutina ir nuoboduliu). Ir ji ne visada gali išeiti atostogų vasarą. O jei ir gali, tai tik dviem savaitėm. Ir taip yra, ko gero, visur… Mes, mokytojai, turime ilgiausias atostogas. Ir, aišku, dėl darbe patiriamos ilgalaikės psichologinės įtampos tikrai esame jų nusipelnę… Bet negi šiuo sunkiu metu negalime drauge su gydytojais, policininkais, dvasininkais nors kažką paaukoti? (aš jau nekalbu apie žmones, kurie išvis prarado darbus ir pajamas dėl karantino). Pavyzdžiui, dalį atostogų palikti rudeniui, žiemai – juk bus mokinių atostogos, galėsime tuomet pailsėti… Taip, paaukoti tai pačiai valstybei, nes valstybė – tai mes… Ar ne?… Juk taip sakome savo mokiniams?

 

Ši – karantininė – situacija sugriovė ir dar keletą mitų apie mokytojus ir švietimą. Visų pirma, kad kaimo mokyklos yra prastesnės už miesto. Dar neprasidėjus nuotoliniam ugdymui, kalbant apie mokyklų pasiruošimą, pasigirdo balsai, esą sunkiausia bus kaimo mokykloms, jų mokytojai nepasirengę, jiems trūksta informacinio raštingumo gebėjimų, kaimo vaikai neaprūpinti reikalingomis techninėmis priemonėmis… Be to, jos reitingų (juos sugalvojo tie, kas nori ugdymą paversti paprastų paslaugų teikimo verslu, komercija – tokia samprata visiškai eliminuoja pašaukimą iš reikalavimų, keliamų mokytojui) lentelėse dažnai užima toli gražu ne aukščiausias vietas. Bet pagal ką tie reitingai sudaromi? Pagal brandos egzaminų rezultatus, pagal įstojusių į aukštąsias mokykla skaičių… Ar visiems to reikia? Juk Lietuvai labai reikia elektrikų, santechnikų, mechanikų, karių… Paklausios – grožio specialisčių paslaugos… Ir mūsų mokiniai sėkmingai įgyja šias ir kitas profesijas, kurioms nereikia aukštų akademinių pasiekimų. Mažuose miesteliuose šeimos gyvena visai kitoje sociokultūrinėje aplinkoje, jie mąsto paprastai ir praktiškai, kelia visai kitus lūkesčius vaikų ateičiai (žinoma, kaip ir visais atvejais, būna išimčių). Ir turintis pašaukimą Mokytojas atsižvelgia į socialinės aplinkos diktuojamas galimybes bei šeimų lūkesčius. Mūsų vaikai dažnai nė po Lietuvą nėra keliavę – ką jau kalbėti apie užsienio šalis… Jų namuose nėra knygų, Vilniuje jie žino Gariūnus ir Akropolį… Mes, mokytojai, esame tie, kurie atveria jiems kultūros – teatro, muziejų – pasaulį, padeda pažinti savo asmenines savybes ir profesines galimybes… Jiems niekas nesamdo korepetitorių – vieninteliai mokytojai, ruošiantys egzaminams (ir gyvenimui) dažnai esame mes, mažos mokyklos mokytojai… Ir, jei esi Mokytojas, svarbu ne reitingų vaikytis (o nuo jų gali priklausyti mažos mokyklos išlikimas), o ugdyti vaiką pagal jo poreikius ir galimybes (rodos, tai ir vadinama personalizuotu ugdymu). Mūsų mokytojų išsilavinimas ir kvalifikacija niekuo nesiskiria nuo prestižinių didmiesčių mokyklų mokytojų: sakykime, aš turiu vieną bakalauro ir du magistro diplomus, esu ir lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja metodininkė, ir teatro mokytoja… Tikrai nesipuikuodama sakau: jeigu Vilniaus licėjus sutiktų pusmečiui pasikeisti lietuvių kalbos ir literatūros mokytojais ir priimtų mane padirbėti, esu tikra, nenukentėtų mokinių rezultatai… Profesinių lietuvių kalbos ir literatūros žinių man užtektų… O kaip sektųsi mokyti dažnai nemotyvuotą, namuose rusų ar lenkų kalbą vartojantį mokinį, prestižinės mokyklos mokytojui? Jeigu tai Mokytojas, tuomet jis greičiausiai pajustų kontekstą ir pakeistų savo lūkesčius mokinių pasiekimams bei savo darbo metodus… Dirbu nedidelėje mažo miestelio, esančio, probleminiu vadinamame, Šalčininkų rajone, mokykloje – Baltosios Vokės „Šilo“ gimnazijoje (tai ilgoji gimnazija, joje yra visos 12 klasių). Aukštos kvalifikacijos, dvi profesijas (lietuvių kalba ir literatūra bei filosofija, fizika, informacinės technologijos ir matematika, biologija ir socialinė pedagogika…) bei magistro laipsnius turinčių mokytojų yra keletas, o ir visi kiti yra puikūs savo srities aukštąjį išsilavinimą turintys specialistai. Vos paskelbus karantiną, pradėjome ruoštis nuotoliniam ugdymui. Įsidiegėme virtualaus mokytojų bendravimo „Skype“ grupę ir sutarėme: dirbsime taip, kad tiek mokytojai, tiek tėvai ir vaikai patirtų kuo mažiau streso. Kas paprastai kelia stresą? Ogi drastiški pokyčiai, priverčiantys išeiti iš komforto zonos. Šiuo atveju nuotolinis ugdymas kelia stresą jau vien tuo, kad reikės mokytis namuose, nebus tiesioginio mokytojo ir mokinio kontakto, mokiniai bus atskirti nuo draugų… Kad streso nebūtų dar daugiau, nutarėme palikti tą patį, visiems įprastą, tvarkaraštį, koncentruoti dėmesį ne į pačias pažangiausias technologines naujoves, bet į tinkamą ir profesionalią pagalbą kiekvienam vaikui, kad neatsitiktų kaip toje patarlėje – drauge su nešvariu vandeniu (įprastu mokymo būdu) neišpiltume ir kūdikio, t. y., visapusiško, individualaus dėmesio mokinio asmenybei. Tai yra, dėl pasipuikavimo pažangiomis naujovėmis dingtų supratimas, kam jos skirtos: jos reikalingos tik tiek, kiek iš tiesų padeda mūsų vaikams… Ir labai greitai pastebėjome – kai mokytojai yra ramūs, ir mokiniai patiria mažesnį psichologinį stresą: mūsų abiturientai kažkaip visai ramiai priima ir lietuvių kalbos įskaitos, ir egzaminų sesijos pokyčius. Juk Mokytojo pašaukimas – nešti ramybę, ne sumaištį. Ieškodami sielos ramybės, ir suaugę žmonės ieško Mokytojų, vedančių įvairiais dvasinio tobulėjimo keliais. Ir mes esame tam, kad mokiniams padėtume ne tik mokytis, bet ir dvasiškai bręsti. O vienas iš brandaus žmogaus požymių – blaiviai priimti dalykus, kurių negalime pakeisti ir iš jų pasimokyti… Gyventi galvojant ne tik apie save, bet ir apie kitus – šiuo atveju, apie tą pačią valstybę, kurios dalimi esame. Savo dvyliktokams pateikiu įvairių pavyzdžių iš istorijos: vienas paveikiausių – partizaninis karas, kai į miškus išėjo jų amžiaus ar dar jaunesni žmonės. Palyginkite nuolatinės grėsmės kupiną gyvenimą miške, šaltoje žeminėje, ir dabartinę situaciją – na, teks egzaminus laikyti vėliau, bet lygiai taip pat patogiai, sėdint mokinio poreikiams pritaikytoje patalpoje, prireikus, gaunant reikalingą pagalbą… O ir mokytis bei ruoštis egzaminams abiturientai jau tikrai turėjo būti išmokę… Jei turėjo Mokytojus iš pašaukimo…

 

Dar vienas mažos gimnazijos privalumas: mums išties lengviau pasiekti kiekvieną mokinį: jų klasėse – mažiau, o klasės auklėtojai juos visus puikiai pažįsta. Todėl labai greitai, prieš prasidedant nuotoliniam ugdymui, buvo surinkti duomenys, kokių nuotoliniam ugdymui reikalingų priemonių trūksta kiekvienai šeimai. Gimnazija paskolino kompiuterius ir kitas reikalingas priemones, informacinių technologijų mokytojai padėjo suinstaliuoti reikalingas programas, vaikus ir tėvus apmokė dirbti su mokyme naudojamomis platformomis… Dabar jau visi apsipratome su nuotoliniu ugdymu: pradėję nuo „Skype“, „Edukos“ ir Mano dienyno, mokytojai pamažu įsisavina ir naujas technologijas, naujas platformas („MicrosoftTeams“), ramiai veda pamokas pagal tvarkaraštį (žinoma, stengiamės, kad vaikai nesėdėtų prie kompiuterio 45 minutes – skiriame daug kūrybinių, aktyvių užduočių), vyksta ir neformalusis ugdymas (vėlgi truputį kitaip: skelbiamos įvairios akcijos, mokiniai filmuoja savo veiklas, jas dedame į gimnazijos „Facebook“ erdvę, kuri tapo itin gyva (žr. „Facebook“ Baltosios Vokės „Šilo“ gimnazija). Vyksta netgi akcija „Darom 2020“, kurios metu, nors savo gyvenamąją aplinką tvarkome atskirai, dalijamės nuotraukomis, motyvuojame vieni kitus… Kaip ir žingsnių (walk15) akcijoje, ir visose kitose gražiose iniciatyvose, prie kurių prisijungiame… Labai gražiai išsprendėme ir netinkamo elgesio pamokų metu problemą: dar neprasidėjus nuotoliniam ugdymui, susikūrėme elgesio nuotolinių pamokų metu tvarką, su ja supažindinome mokinius bei tėvus, stengiamės nuosekliai taikyti drausminimo priemones, pagal aiškius ir objektyvius, pamokos pradžioje paskelbiamus, kriterijus, vertinti mokinius… Aišku, iššūkių neišvengiame – ieškome bendro sprendimo (kasdien, pasibaigus pamokoms, susirenkame į trumpą dienos refleksiją, kurios metu pasidžiaugiame pasiekimais ir pasidalijame rūpesčiais, sulaukdami kolegų patarimų ir pagalbos). Aktyviai bendradarbiaujame su tėvais, bet neužkrauname jiems pareigos mokyti vaiką – jie tam neturi nei reikalingo išsilavinimo, nei kompetencijų, nei pašaukimo… Pašaukimas būti mama (tėčiu), sutikite, skiriasi nuo pašaukimo būti Mokytoju… Ir, vėlgi, pašaukimą turintis mokytojas nepataikauja nei vaikams, nei tėvams – esame visada pasirengę bendrauti su kiekvienu tėvu vaiko ugdymo klausimais, bet primename jiems ir jų pareigas – tėvų pareiga pasirūpinti vaiko darbo ir poilsio režimu, skatinti vaiką pajudėti, priminti laiku nueiti miegoti, užtikrinti, kad sveikai maitintųsi… Tėvai skundžiasi, kad nuotolinis ugdymas verčia vaiką pernelyg ilgai sėdėti prie kompiuterio, bet nustemba sužinoję, kad patys mokiniai, dalyvaudami kompiuterinėje pamokoje, dar įsigudrina žaisti kompiuterinius žaidimus… Mokytojo pareiga šviesti tėvus, o tėvų pareiga užtikrinti tinkamą, drausmingą vaiko elgesį (bet ne ruošti pamokas su vaikus (ar net už vaiką). Meilė nėra nuolaidžiavimas mokinio silpnybėms (tai visada slepia mokytojo puikybę, norą atrodyti geru mokinių ir tėvų akyse), meilė – tai tarnystė, galvojant apie tai, kas gera vaikui, net jei jis pats to dar nesupranta… Va čia ir prireikia mūsų profesinių žinių, kurias įgijome pedagogikos, psichologijos paskaitų metu, įtraukiojo ugdymo ir kitokiuose seminaruose. Jeigu dalyvavome juose ne vien dėl pažymėjimo… Rašau apie savo mokyklą ir savo darbo patirtį joje ne todėl, kad noriu pasigirti, o todėl, kad turiu draugų, kurių vaikai lanko kitas, dažnai prestižinėmis vadinamas, mokyklas ir iš jų sulaukia tik užduočių, kurias vaikas privalo atlikti ir iki nurodytos datos atsiųsti mokytojui. Jei vaikas jaunesnis ar silpnesnių gebėjimų, žinoma, savarankiškai tų užduočių neatliks… Taip ir mokosi ne vaikai, bet tėvai… O mokytojai dejuoja, koks dabar sunkus yra jų darbas, kiek pastangų jie įdeda ruošdamiesi pamokoms… Taip, iš pradžių buvo sunku. Kol supratome, kokia turi būti nuotolinė pamoka, kad ji būtų veiksminga. Dabar nebėra taip sunku. Ir ne todėl, kad pamokoms nesiruošiame: tiesiog atradome savo būdus planuoti pamokas, sau patogius ir veiksmingus mokymosi šaltinius, sugalvojome (tardamiesi ir dalydamiesi vieni su kitais) mokinių kūrybiškumą ir aktyvią veiklą žadinančių užduočių, pažinome visų mokinių galimybes mokantis nuotoliniu būdu, pakoregavome ir pritaikėme kiekvienoje pamokoje taikomą mokinio pažangos vertinimą. Dabar belieka, pasiruošus mokomąją medžiagą interaktyvioje lentoje (ją galima demonstruoti ir per „Skype“, ir per „Zoom“), tiesiog būti dėmesingiems ir pasirengusiems padėti kiekvienam mokiniui…

 

Šiandien drįstu sakyti, kad esu gera mokytoja, kaip ir dauguma mano gimnazijos kolegų. Nes jaučiame profesinę atsakomybę ir mylime savo vaikus… Ir mokytoja dirbu ne todėl, kad daugiau nieko nesugebu (galėčiau dirbti kalbos redaktore, o gal ir žurnaliste), bet kad jaučiu pašaukimą… Ir tikrai nesu Dievo, likimo ar visuomenės nuskriaustoji, aplinkybių auka: visus gyvenimo pasirinkimus dariau ir darau pati. Jeigu kada pajusiu, kad praradau pašaukimą dirbti Mokytoja, tikrai atrasiu save kitoje veikloje…

 

Grįžtu prie minties, nuo kurios pradėjau: už ką mokytojas vertas ypatingos pagarbos? Už tai, kad oriai, su meile vaikams ir pagarba savo Tėvynei bei jos žmonėms dirba sunkų, ne kiekvienam įkandamą darbą. Iš tiesų būti Mokytoju – tai ne vien darbas. Tai – tarnystė. Kaip gydytojo. Kunigo. Teisingumo sargo… Jei būsime nuolat besiskundžiančiais, verkšlenančiais privilegijų prašytojais, nuolat keikiančiais savo valstybę, savo paties gyvenimą, nepatenkinti savo darbu, mokiniais, atlyginimu, visuomenės akyse ir toliau atrodysime kaip aukos, kurioms norėsis pasakyti: tai gal vertėjo rinktis kitą profesiją, pavyzdžiui, pardavėjo kasininko? Ir tik tuomet, kai oriai dirbsime savo darbą, kai tarnausime mokiniams ir Tėvynei, nes jaučiame tokį pašaukimą, nes esame laimingi, būdami Mokytojais, galėsime tikėtis, kad ši profesija, kaip ir gydytojo, vėl bus įrašytas į prestižinių profesijų sąrašą. Tada galėsime ir apie atlygį kalbėti oriai, o ne iš aukos pozicijos… Juk auka niekada nebūna nei gerbiama, nei vertinama – dažnai iš jos šaipomasi, o geriausiu atveju – gailimasi…

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *