Laužanti stereotipus M. Serbintaitė: „Ateityje mokykla taps asmenybių mokykla“

Šiandien mokytojas neapsiriboja vien mokyklos sienomis. Dauguma mokytojų žengia koja kojon su technologijomis ir globalaus pasaulio iššūkiais. Penkerius metus gimnazijoje dirbusi istorijos mokytoja, Marija Serbintaitė praėjusiais metais socialiniame tinkle pradėjo rašyti tinklaraštį „Fema“. Netrukus, Femos slapyvardžiu rašydama straipsnius lyčių stereotipų temomis, mergina išpopuliarėjo, o tai tapo paspirtimi prieš kelias savaites pakeisti darbą. Marija iš karto užbėga už akių piktiems komentarams: „Supratau, jog noriu augti kaip asmenybė, penkeri metai – nemažai dirbant mokykloje. Tikiu mokytojo profesija ir niekur nebėgu nuo mokyklos, pedagogikos ir švietimo“, – tikina Marija.

 

Mergina viliasi, jog vieną dieną mokymosi įstaiga taps asmenybių mokykla. Pasak švietimo projektų vadovės, visuomenė turi suprasti, kad mokykla yra kur kas daugiau nei žinios. „Mes, mokytojai, turime tokią neįtikėtiną galią – kurti jaunuosius Lietuvos piliečius ir tai reikia suprasti: kurti, o ne griauti ar traumuoti. Į mokyklą kiekvieną dieną ateina tiek daug įvairių asmenybių, o norime juos suvienodinti tam, kad būtų vienodo temperamento, vienodai mokytųsi, dar pabrėždami, kas tinka mergaitėms, kas berniukams. Leiskime sau ir kitiems būti savimi“, – tikina M. Serbintaitė.

 

Prieš kelerius metus pasirinkote mokytojo profesiją ir istorijos bakalauro studijas, trukusias ketverius metus. Ką Jums davė šios studijos?

Išmokimą mokytis. Mokykloje šito nemokėjau, studijuodama pirmame kurse – taip pat, ir tik vėliau labai šoktelėjo mano pasiekimai, nes pagaliau atėjo suvokimas! Šis įgūdis – mokėjimas mokytis – lydi iki pat dabar ir tikiu, jog lydės visą gyvenimą. Kai smalsumas bent vieną kartą sužadinamas, vėliau jis niekur nedingsta.

 

Studijų metais labiausiai įsiminė praktika. Džiaugiuosi, kad tuomečiame Lietuvos edukologijos universitete (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademija) galėjau rinktis daug praktikų – tai, manau, buvo mūsų studijų stiprybė. Būtent po antro kurso praktikos supratau, jog mano kelias – mokytojauti. Atlikdama ketvirto kurso praktiką, gavau savo srities profesionalą, gerą mentorių – VDU Švietimo akademijos dėstytoją, istorijos mokytoją dr. Mindaugą Nefą. Tuomet supratau, kad mano įsivaizdavimas apie tai, kaip reikia vesti pamokas – nieko vertas. Tačiau tai buvo geras postūmis stengtis, mokytis ir svarbiausia – mokytis iš geriausių, todėl visą ketvirto kurso praktiką atlikau tik pas dr. Mindaugą, nekeičiau praktikos mentoriaus. Žinojau, kad bus sunku, nes Mindaugas Nefas – reiklus mokytojas, tačiau, atėjus dirbti į mokyklą, jau turėjau nemažą žinių bagažą, jį panaudojusi galėjau atsispirti vesdama pirmąsias ir vėlesnes savo pamokas.

 

Šiandien prisistatote ne tik mokytoja, švietimo projektų vadove, bet ir kūrėja. Prieš kelerius metus ėmėte rašyti tinklaraštį „Fema“. Dirbdama mokykloje, istorijomis dalinotės socialiniuose tinkluose, kūrėte tinklalaides. Socialinius tinklus išnaudojote kaip mokymosi priemonę. Kodėl kilo mintis mokinius pasiekti per socialinių tinklų paskyras?

Šių dienų būviui tiesiog nebetinka vien vadovėlinis mokymas, nori ar nenori, turi prisitaikyti prie šiuolaikinių tendencijų, tad tinklalaidės ir socialiniai tinklai, tapę mūsų kasdienybe, turi tapti ir mokymosi kasdienybe. Man apmaudu, jog mokykla vis dar atsilieka kokiais penkiais stipriais žingsniais nuo viso mus supančio pasaulio. Aš kokius porą metų galvojau, jog istorija – dalykas, pats savaime yra įdomus. Žinoma, mano pamokose naudojamas vadovėlis, bet tai nėra pagrindas, tai tik pagalbinė priemonė informacijai įgyti. Visa kita perteikiama kitais metodais, tokiais kaip socialiniai tinklai, tinklalaidės, darbas grupėmis, propagandinių filmukų kūrimas (kai mokomės apie propagandą), reklamų kūrimas ir kt.

 

Kalbate ne tik apie istoriją, bet ir lyčių lygybę. Kaip į istorijos pamokas pavyko integruoti lyčių lygybės teoriją?

Taip, socialiniame tinkle „Instagram“ esu sukūrusi profilį „Fema“, kalbu apie lyčių lygybę, seksizmą, smurtą lyties pagrindu, feminizmą, natūralu, jog ėmiau kalbėti apie tai ir klasėse. Tačiau savo idėjų nebruku mokiniams. Vedžiau pilietiškumo pagrindų pamokas, tad klasėje, žiūrėdami reklamas, nagrinėjome, kiek stipriai seksualizuoti vyrų ir moterų kūnai, kalbėjomės apie smurto artimoje aplinkoje priežastis bei šnekėjomės apie tai, ką reikėtų daryti, kai patiri smurtą, kaip atskirti psichologinį smurtą nuo fizinio, aiškinau, kuo skiriasi seksualinis priekabiavimas nuo flirto.

 

Istorijos pamokose tiesiog rodžiau pavyzdžių, įrodančių, jog istoriją kūrė ne tik vyrai, bet ir moterys, dažnai pabrėždavau, jog valstybės naratyvą kūrė ir kuria pirmų pirmiausiai žmonės. Tačiau mūsų programos bei istorijos vadovėliai praktiškai kalba vien apie vyrus, tad esu priversta pabrėžti, jog istoriją kūrė ir moterys. Kai tik sukūriau „Fema“, į istoriją ėmiau žvelgti kita perspektyva, tai nuostabu. Ėmiau vis daugiau rašyti apie moteris: Boną Sforzą (d‘Aragoną), Marcelę Kubiliūtę, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Sofiją Kymantaitę-Čiurlionienę, jos kūrė ir sunkiai dirbo dėl to, kad Lietuva taptų geresnė. Daugiau ėmiau domėtis mūsų partizaniniu karu, tačiau moteriškąja jo puse. Ir visa tai kėliau į tinklaraštį bei socialinį tinklą „Instagram“, nes žinau, kad tarp skaitytojų – nemažai mano mokinių, tad norisi, kad perskaitę pamatytų, jog istoriją kuriame visi mes.

 

Socialiniuose tinkluose kalbate apie moksleivių patyčias, seksizmo atvejus mokykloje. Kokie lyčių stereotipai vyrauja mokykloje? Ką reikėtų daryti, jog išvengtume tokių atvejų?

Dažniausias – kūno stereotipinimas, ypač tarp paauglių vyrukų, mat vis dar gajus stereotipas, kad vyriškumas įrodomas jėga. Tad įsivaizduokite, kaip jaučiasi apkūnesnis paauglys prieš atletišką klasės draugą. Ne visada, bet dažnai, tie atletiškieji jaučiasi atitinkantys visuomenės nuostatas, todėl tarsi įgyja galios šaipytis iš kito. O tarp paauglių berniukų sakyti: „elkis kaip tikras vyras“ arba „nebūk, kaip mergaitė“ – norma. Bėda ta, kad ir berniukai taip sako nesusimąstydami, jie nereflektuoja, o tai pridaro žalos tolimesniam gyvenimui – jie tampa seksistais.

 

Lyčių stereotipų plitimą padėtų sustabdyti mokytojų sąmoningumas. Deja, bet nemažai mokytojų (kalbu bendrai apie Lietuvos mokyklas) patys gyvena vadovaudamiesi stereotipais, todėl kartais gali net pastiprinti klišes, girdimas iš paauglių lūpų. Pavyzdžiui, išgirdus sakant, kad „mergaitės šitaip nesielgia“ arba „mergaitės šitaip nekalba ar nesikeikia“, siūlau paklausti, – ar berniukams gražu keiktis? Ar berniukams suteikiame privilegiją elgtis kaip nori?

 

Dar vienas aspektas: nederėtų akcentuoti tik mergaičių išvaizdos, ypač giriant kaip pasiekimą, nebent ji pasisiuvo suknelę ar sijoną – tada pagirti reikia būtent už darbą, pasiekimą, bet ne išvaizdą. Matau, kad mergaitės, gerokai per daug susitelkusios tik į savo išvaizdą. Joms atrodo, kad būti gražiai yra viskas, ko reikia šiame gyvenime. Kaip tik turime sakyti, kad išvaizda – dar ne viskas, kiti gebėjimai bei emocinis intelektas yra tie dalykai, į kuriuos būtina susitelkti.

 

Iš šalies žiūrint, visuomenėje dažnai kalbama apie moterų teises, vis daugiau vadovaujamų postų užimta moterys. Kokios, jūsų nuomone, ryškiausios lyčių stereotipų problemos vyrauja visuomenėje?

Teisiškai esame pasistūmėję moterų teisių klausimu. Taip, matome vis daugiau moterų, užimančių iš tiesų aukštas pozicijas, matome daugiau aktyvių, veikiančių moterų, – ir tai džiugina. Kita vertus, šalia turime tyvuliuojančią kultūrą, kurią kuria ne kas kitas, o kita dalis visuomenės. Moterys vis dar susiduria su diskriminavimu, kuris gali būti net ne akivaizdus. Pavyzdžiui, moteris gali būti nepriimama į bet kokį darbą, kad ir į vadovaujančią poziciją, dėl to, kad ji vaisingo amžiaus. Esą, susilauks vaikų, o tai papildomos problemos darbdaviui.

 

Pastebiu, kad vis dar norima moterį „pastatyti į vietą“, turima galvoje, „į virtuvę“. Moteris, kuri aktyviai veikia, siekia karjeros, dažnai sutinkama neigiamai, nes atrodo, jog moteriai siekti karjeros nelegalu.

Moterims taip pat taikomi daug aukštesni išvaizdos standartai. Tai, kaip jos atrodo, dažnai aptarinėjama. Neseniai vienos mūsų ministrės išvaizda buvo išnagrinėta beveik visuose portaluose, televizijos laidose. Norisi paklausti: „Ar vyrų išvaizdą taip stipriai aptarinėjame?“ Regis, ne. Tai rodo, kad mūsų visuomenėje dominuoja kritika moters išvaizdai. Būtent šios lyties atstovės turi apgalvoti visus įmanomus scenarijus, jeigu pasirodys vienaip ar kitaip apsirengusi, jeigu vienaip ar kitaip nusikirps plaukus. Turbūt vienas ryškiausių pavyzdžių – Jazzu, kai dainininkė nusiskuto plaukus, o ją ėmė įžeidinėti pašaliniai žmonės, jos nė nepažįstantys. O jeigu vyras nusiskuta plaukus? Juk jo dėl to nekeikiame. Tad padirbėti erdvės yra. Ir nemažai.

 

VDU Švietimo akademijos inf.