Išminties delnuose

Lietuvoje kuriant ir plėtojant modernią švietimo sistemą, apimančią įvairaus amžiaus gyventojų grupes, svarbus vaidmuo patikėtas daugiafunkciams centrams. Šios įstaigos turėtų padėti spręsti švietimo paslaugų kokybės, pasiūlos ir prieinamumo kaimo vietovėse problemas, tenkinti vietos bendruomenių kultūrinius ir socialinius poreikius. Tad daugiafunkcis centras kaimo vietovėje tampa vieta, kur sutelktos edukacinės, kultūrinės, socialinės paslaugos, o jomis naudotis turi galimybę tiek jauniausio, tiek solidžiausio amžiaus bendruomenės nariai. Įvairias paslaugas teikdami lygiagrečiai, organizuodami žmonių užimtumą, suteikdami erdves jaunimui, rūpindamiesi socialinę atskirtį patiriančių asmenų integracija į vietos bendruomenės gyvenimą, daugiafunkciai centrai, ko gero, atlieka svarbiausią socialinį vaidmenį, o veiklos praktinė patirtis rodo, kad nėra ir negali būti atotrūkio tarp švietimo, kultūros ir socialinių klausimų sprendimo. Ypač kaimiškose vietovėse.

 

Utenos r. Sudeikių daugiafunkcis centras, turėdamas nemažą patirties kraitį vaikų stovyklų organizavimo srityje ir pasiteisinusią idėją organizuoti dienos stovyklas pradinukams, nutarė panašų veiklos modelį taikyti ir patiems vyriausiems bendruomenės nariams. Vykdant įvairias veiklas centre, nuolatos bendraujant su žmonėmis per renginius, susitikimus, šventes, dalijantis gerumo sriuba, dažnai tenka žvelgti vyresnio amžiaus žmonėms į akis, kuriose atsispindi vienatvės pilkuma. Ko reikia tam jausmui praskaidrinti? Bendravimo, paprasto gyvo žodžio, kartais iškalbingos tylos ar tiesiog klausimo „Kaip gyveni?“.

Taip ir kilo mintis suorganizuoti ramiau, nuošaliau gyvenančių vyresnio amžiaus žmonių susiėjimą – vienos dienos stovyklą senjorams, pavadintą „Išminties delnuose“. Pirmosios stovyklos veiklos suplanuotos centro darbuotojų iniciatyva ir pristatytos būsimiems stovyklautojams. Dažnas senjoras, pakviestas į tokią stovyklą, nustebdavo ir pabrėždavo, kad esąs jau senas stovyklai, kaipgi čia eisiąs… Tačiau į ją susirinko 13 dalyvių. Prie kavos puodelio girdėjosi džiugesio gaidelės, kad buvo pastebėti, pakviesti, kad nori susitikti, bendrauti. Tai pamalonino organizatorius.

 

Aktyviosios veiklos prasidėjo kelione į Utenos rajone įsikūrusį Užpalių miestelį, pas išskirtinę ūkininkę Viktoriją Jovarienę, vadinamą gyvąja Rytų Aukštaitijos žirgininkystės legenda, pirmąja šalies žirgų vadeliotoja, savo svetingąją sodybą pavertusia etnografiniu muziejumi. Guvi Užpalių įžymybė stovyklautojus pasitiko su džiugesiu, gera nuotaika, šmaikščiu žodžiu ir atvirais namais. Čia ir prasidėjo! Pirmosios meilės prisiminimai, smagūs kaimynų susitikimai, sugrįžimas į jaunystės naktų trapumą, kai darbai vydavę vienas kitą, kaip lengvai pasiduodavę žemės padargai, kokie gausūs derliai būdavę… Ūkininkė Viktorija, vis rodydama sukauptą istorinį turtą, pasakojo vos ne kiekvieno rakando atsiradimo istoriją, vis minėjo savo ateities planus, kuriuos skubanti įgyvendinti. Pasivaišinus ūkininkės raugta sula, nuskambėjo bendra daina. O patekus į „Šimto abrūsų“ menę, visi pabiro kas sau, ieškodami mamos ar močiutės rankšluosčiuose regėtų raštų, nors lengvu prisilietimu pajusdami mielą praeitį. Ir niekas neskubėjo, dar norėjosi pabūti, paklausyti, prisiliesti, prisiminti, pasikalbėti. Pakerėjo ūkininkės Viktorijos entuziazmas, idėjų gilumas, pagarba savam kraštui, jo istorijai, ypač žmonėms.

 

Kelias iš žirgininkės sodybos pasuko Užpalių kraštą garsinančio Krokulės šaltinio link. Stebuklingas vanduo atgaivino ir tarsi sugrąžino į realybę. Stovyklautojai gėrėjosi gražiai sutvarkyta aplinka. Kai kurie prie šio šaltinio lankėsi pirmą kartą. Pasidžiaugę, kad Užpaliai moka tvarkytis, pavydėdami kaimynams energingosios ūkininkės Viktorijos, stovyklautojai grįžo į centrą, kur rado garuojančius pietus, kuriuos padovanojo dosnūs rėmėjai.

Centro direktorė Vilma Petrulienė pristatė senjorams centrą, jo teikiamas paslaugas, galimybes jomis pasinaudoti, pakvietė pasidalyti rūpesčiais, norais, būti aktyviems lankytojams.

Bendruomenės slaugytoja Dalia Braukylienė atsakinėjo į stovyklautojų klausimus, negailėjo liaudiškų patarimų, kaip gydyti kai kuriuos negalavimus. Patarė į kiekvieną išgirstą patarimą pažiūrėti individualiai, dažniau klausyti savojo organizmo. Centro laisvalaikio užimtumo koordinatorė sportui Sigita Žygaitė vedė mankštą, pamokė, kaip padėti pavargusiai nugarai, atgauti jėgas, tapti žvalesniems.

 

Stovyklautojas Jonas su žmona Genute džiaugėsi, kad buvo pakviesti, stebėjosi tokiu gražiu sumanymu, žavėjosi energingąja užpaliete ūkininke, jos nesenkančia energija, ateities planais, skaniais, gražiai patiektais gausiais pietumis – net mankštą po tokių pietų buvo sunkoka daryti. Pajutę malonų bendravimą, Genutė ir Jonas sakė, kad labai lauks naujų susitikimų. Mindaugas džiaugėsi, kad galėjo į centro erdves įvažiuoti neįgaliojo vežimėliu – į daugelį erdvių patekti be jokių kliūčių. Sigitas, į stovyklą atvykęs iš kaimyninio Sirutėnų kaimo, mėgavosi viskuo. Jam smagu buvo susitikti Viktoriją, prisiminti pirmąją meilę ir porinti visokias kažkada nutikusias istorijas. Jis mielai atvyktų į kitus organizuojamus senjorų susitikimus.

 

Smagiai besišnekučiuodami prie arbatos puodelio, stovyklautojai nusprendė, kad mielai patryptų ir kokiame nors smagiame šokių vakare… Kartais tereikia žengti vieną, nors iš šalies kartais juokingai atrodantį žingsnį, kad suteiktum galimybę žmonėms pajusti bendravimo džiaugsmą – o tai jau daug.

 

Vilma Petrulienė

Sudeikių daugiafunkcio centro direktorė

Rasa Žitkuvienė

Sudeikių daugiafunkcio centro metodininkė-organizatorė

Griežtai draudžiama svietimonaujienos.lt paskelbtą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, socialiniuose tinkluose, perkurti ar platinti kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti svietimonaujienos.lt kaip šaltinį.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *