Į XXI amžių su IT ar bendraisiais gebėjimais?

Loreta Tamulaitienė
,
Šiaulių Stasio Šalkauskio gimnazijos direktorė
Jūratė Butkuvienė
,
direktorės pavaduotoja ugdymui

2020-03-30 – diena ypatinga ne tik savo skaitine išraiška. Numerologai galėtų įžvelgti ir daugiau užkoduotų įvairių prasmių, tačiau švietimo sistemoje tai įvardijama kaip istorinė diena. Kaip diena, nuo kurios prasidėjo didžiulis persilaužimas, pokytis, pareikalavęs milžiniškų mokytojų, vadovų pastangų, siekiant įgyvendinti nuotolinio mokymo(si) modelį visose ugdymo įstaigose, sukėlęs didžiulį stresą ir nerimą mokiniams, tėvams ir mokytojams.

 

Apie pirmąsias nuotolinio ugdymo dienas pasipylę „postai“, įvairiuose socialiniuose tinkluose, signalizavo, kad situacija labai sudėtinga, kad krūviai mokytojams ir mokiniams – sunkiai pakeliami, kad skirtingose mokyklose nuotolinio ugdymo terminas suvokiamas skirtingai: nuo žinutės elektroniniame dienyne, iki kiekvienos pamokos vaizdo konferencijos, įvertinant ir tai, kad tiek dirbantiems, tiek besimokantiems – papildoma problema – neįprastos darbo sąlygos namie.

 

Mokytojai prisipažino, kad per daug greit siekė per daug aukštos kokybės. Po savaitės aistros šiek tiek aprimo, dauguma prie neįprastų aplinkybių prisitaikė, ir pradėjo nuosekliai dirbti. Tačiau šiuo, nuotolinio ugdymo laikotarpiu, ypatingai svarbi grįžtamoji informacija, nes kiekvieną dieną nematai nei mokinių, nei mokytojų. Kad ir koks patrauklus atrodytų IT paremtas mokymas, jis atima svarbiausius komunikacijos elementus: galimybę matyti pašnekovo emocijas, girdėti balso intonacijas, užmegzti akių kontaktą, dažnu atveju, iškalbingesnį už tik žodžiais perteikiamą informaciją.

 

Manoma, kad kūno kalba – veido išraiška, gestai, laikysena perteikia daugiau kaip 50 procentų informacijos, balso moduliacija, emocijos, kalbos intensyvumas – dar apie 30, taigi, žodžiais išsakomai informacijai lieka mažesnioji dalis. Tad, siekiant informatyvaus grįžtamojo ryšio, Stasio Šalkauskio gimnazijoje atlikta bendruomenės apklausa, kurioje dalyvavo mokytojai, mokiniai ir jų tėveliai. Šiame straipsnyje pateikiame svarbiausias įžvalgas, kurios gali būti naudingos ir kitiems švietimo dalyviams, ypač planuojant ateinančių mokslo metų ugdymo turinį. Kas svarbu, ugdant XXI amžiaus žmogui reikalingus gebėjimus?

Nuotolinis mokymas – jaunųjų privilegija?

 

Leidžiantis į nuotykį su nuotoliniu ugdymu, išgyvenome daug abejonių. Mūsų mokykloje, kaip ir daugelyje Lietuvos švietimo įstaigų, o ypač gimnazijų, didžioji dalis mokytojų – labai atsakingi, darbštūs, profesionalūs, bet brandūs žmonės. Didelei savo gėdai turiu pripažinti, kad pavydžiai žvalgėmės į progimnazijų bendruomenes, kuriose jaunų mokytojų dalis didesnė, tikėdamiesi ten išvysti ryškų šuolį ir proveržį, bet galiu pasakyti, kad per anksti prisiskyrėme vidutiniokų poziciją. Realybė atskleidė visai kitą paveikslą. Dabar kartoju, kad tūkstantį kartų atsiprašau už tokias savo mintis. Kaip aš klydau! Vyresnioji mokytojų karta pademonstravo neįtikėtiną atkaklumą, pasiryžimą ir uoliai ėmėsi mokytis, per dvi mokinių atostogų savaites išmoko tiek, kad iš karto po to galėjome pradėti pakankamai sklandų darbą nuotoliniu būdu.

 

Mokytojai dalyvavo nuotoliniuose seminaruose, konsultavosi tarpusavyje, su mokiniais, ir pakankamai sklandžiai startavo. Taip, dauguma gimnazistų informacines technologijas įvaldę geriau negu mokytojai, tačiau akivaizdu, kad vien šių gebėjimų nepakanka. Ugdymosi procesas – labai skirtingų kompetencijų reikalaujanti veikla. Ir nors tik 31 proc. apklausoje dalyvavusių mokytojų, ir net 50,4 proc. mokinių, savo pasiruošimą dirbti IT įvardijo kaip labai gerą, emocinis nusiteikimas dirbti tokiu būdu gerokai nustebino, nes tik 6,1 proc. mokinių pasisakė, kad mokytis nuotoliniu būdu jiems labai patinka, tuo tarpu mokytojų, kuriems labai patinka toks darbas – 14 proc. ir net 68,3 proc. pedagogų mielai derintų nuotolinį ir kontaktinį mokymą pasibaigus karantinui.

 

Mokiniai kur kas kategoriškesni mokymosi per nuotolį atžvilgiu – daugiau kaip pusė nurodė, kad taip mokytis jiems nepatinka (59 proc.), nors net 96,7 proc. savo gebėjimą atsakingai elgtis internete ir pasirinkti tinkamus mokymuisi šaltinius (90,8 proc.) įvardijo kaip gerą ir puikų. Taigi, peršasi išvada, nors mokiniai įgudę naudotis internetu, virtualiomis aplinkomis ir technologijomis, tai nėra pagrindinis veiksnys, lemiantis patrauklų ir sėkmingą mokymąsi. Mokiniams trūksta bendravimo, susitikimų su bendraamžiais, emocijų, įvykių ir nuotykių, kuriuos gali patirti tik mokykloje.

Tikėtina, kad palanki emocinė aplinka, grupės palaikymas, savęs įprasminimas, galimybė įsivertinti, sveika konkurencija, sukuria geras mokymosi sąlygas ir atmosferą.

 

Kodėl abiturientai suirzę?

 

Stasio Šalkauskio gimnazijoje ketverius metus nuosekliai stebima, fiksuojama ir vertinama ne tik akademinė mokinių pažanga, bet ir bendrosios kompetencijos. Vadovaudamiesi prof. Stasio Šalkauskio pilnutinio ugdymo sistema, nuolat mokiniams akcentuojame keturių žmogaus asmenybės sričių ugdymo svarbą. S. Šalkauskis, daugiau kaip prieš šimtą metų, atskleidė tiesas, kurias šiandien naudoja geriausi gyvenimo mokytojai bei motyvuotojai. Jis nurodė, jog visuminis asmenybės ugdymas galimas tobulinant fizines kūno galias, smalsų ir aštrų protą, žmogaus sielą ir jo kūrybingumą.

Todėl vienas iš svarbiausių tyrimo akcentų, mokantis nuotoliniu būdu, nukreiptas į bendruomenės emocinę savijautą. Mums rūpėjo išsiaiškinti, kaip jaučiasi mokiniai ir mokytojai, ką apie mokinių savijautą mano tėvai. Deja, net 32 proc. mokinių nurodė, kad prasidedant nuotolinėms pamokoms, jaučiasi suirzę. Būtent ši emocija, pradedant mokytis, apima net 40 proc. abiturientų. 25 proc. tėvų patvirtina, kad rytais vaikai jaučiasi būtent taip. Abiturientai, šioje situacijoje, matoma kaip pati jautriausia ir emociškai pažeidžiamiausia grupė, kuriai tenka didžiausia pokyčių našta. Savo nerimastingumą, kaip pagrindinę emociją, nurodė 34 proc. baigiamųjų klasių mokinių ir net 28 proc. prisipažino, kad sunkiai suvaldo stresą ir baimę. Tai, matyt, natūralu, nes didžiausią nerimą sukelia nežinomybė dėl ateities, uždelsti ir neaiškūs sprendimai dėl brandos egzaminų, pasirengimo jiems galimybės, tolimesnio mokymosi perspektyvos.

 

Viena iš dažniausiai analizuojamų žemų mokinių pasiekimų priežasčių – nepakankama mokymosi motyvacija. Ne kartą teko girdėti, kad tokią motyvaciją nulemia nuobodžios, įprastos mokymosi priemonės, standartinis mokymo stilius, vyresnio amžiaus mokytojai.

Karantino situacija sukūrė visai kitas šiandienos mokymosi sąlygas – visa ugdomoji medžiaga perkelta į virtualias aplinkas, sinchroninės pamokos vyksta naudojant vaizdo konferencijas, dalykų mokytojai skiria ilgalaikes kūrybines užduotis, tačiau ir dabar tik 19,5 proc. mokinių nurodė, kad prieš pamokas jaučiasi motyvuoti. Taigi, akivaizdu, vien mokytojų entuziazmo, norint sukurti palankią atmosferą mokymuisi, nepakanka, nors 65,9 procentai mokytojų, pradėdami nuotolines pamokas, jaučiasi motyvuoti ir nusiteikę produktyviam darbui. Vis dėl to, reikia pripažinti, kad vidinė mokinių motyvacija – esminis pažangos variklis, o kaip ją pažadinti – tai jau kita tema.

Analizuojant mokinių atsakymus, nustebino, kad beveik trečdalis mokinių (28 proc.) teigia, jog iš pat ryto jaučiasi pavargę, todėl peršasi išvada, kad taip įvardijama ne fizinė, o emocinė mokinių savijauta. Tokia būsena suprantama ir pateisinama. Klasėje mokiniai atlieka tam tikrus vaidmenis: „moksliukų“, formaliųjų lyderių, palankaus emocinio klimato, įvykių ir nuotykių kūrėjų, neformaliųjų lyderių.

Mokantis nuotoliniu būdu šie vaidmenys labai sumenko. Mokiniai prarado įprastas saviraiškos galimybes, neliko bendrų renginių, švenčių, varžybų, tradicinių žygių, savivaldos veiklos. Ne vienas prisipažįsta, kad pasiilgo mokyklos, kasdienių ritualų, draugų ir mokytojų. Kai kurie ragina „greičiau baigti tas nesąmones ir grįžti į klases“.

Manau, kad dabar jau ir tradicinio ugdymo skeptikams akivaizdu, jog ir po karantino vėl gyvuos mums puikiai pažįstama mokykla, gal šiek tiek pagyvinusi apdarą kažkuo modernesniu ir stilingesniu, bet matome, kad sėkmingam mokinių ugdymuisi labiausiai stinga gyvų pavyzdžių, tikrų nutikimų, realios gyvenimo patirties. Matant apklausos duomenis, tenka pasidžiaugti, kad didžioji dalis mokinių (62,4 proc.) jaučiasi ramūs arba atsipalaidavę, (55,2 proc.) tėvų patikina, kad būtent taip ir yra.

Labiausiai trukdo dirbti nepakankami IT gebėjimai, mokytis – asmeninių įgūdžių stoka

 

Grįžtamojo ryšio analizė, gautų išvadų panaudojimas planuojant – įprasta veikla mūsų gimnazijoje. Todėl buvo labai svarbu išsiaiškinti, ne tik kokia bendruomenės narių savijauta, pasirengimas gyventi naujomis sąlygomis, bet ir tai, kas labiausiai trukdo kokybiškai dirbti ir mokytis šiomis aplinkybėmis, ką galima būtų pakeisti.

Mokytojai dažniausiai nurodė, kad jiems sunkiausia – tinkamai įvaldyti, naudoti informacines technologijas, perprasti visus niuansus, juos panaudoti darbe. Tačiau kaip didžiausią savo sėkmę įvardijo gebėjimą planuoti pamokos turinį, diferencijuoti užduotis, tinkamai jas parinkti, pritaikant mokiniams pagal jų gebėjimus, vesti tiesiogines pamokas, rengti testus, bendrauti su mokiniais.

Mokiniai kaip didžiausią problemą įvardijo asmeninių įgūdžių stoką: sunku susikaupti, savarankiškai dirbti, trūksta atkaklumo, laiko planavimo įgūdžių, blaško namų aplinka, kai kurie nurodyti trikdžiai privertė nusišypsoti: „trukdo katė, nes visur lipa“, „mažesnysis brolis ir šuo“, „tėvai, kurie kontroliuoja kiekvieną mano įvertinimą“.

Mokiniai prisipažino (59,2 proc.), kad laiko planavimas – vienas iš įgūdžių, kurio trūkumas ypač išryškėjo mokantis neįprastomis sąlygomis. Ir, nors gimnazijoje nuosekliai taikoma socialinio emocinio ugdymo programa, pagal savitai organizuojamos socialinių kompetencijų ugdymo veiklos turinį, mokiniai kuria dalykinius, tarnystės projektus. Akivaizdu, kad praktiniai laiko planavimo įgūdžiai nepakankami. Gimnazistams suteikiama daug galimybių ugdytis bendrąsias kompetencijas, savo veiklas reflektuoti gimnazijos sukurtame „Asmenybės ūgties dienoraštyje“, bet realios patirties trūksta. Sunkiausiai laiką planuoti sekasi pirmokams, tačiau verta pasidžiaugti, kad jie tai geba pripažinti ir įvardyti, o ir galimybių, įprasti planuoti savo veiklas, dar turi.

 

Mokykloje yra daug įvairių situacijų, kurios sukelia stresą, baimę, nerimą – tai patikrinimai, kontroliniai darbai, egzaminai, todėl ypatingai svarbu, kad mokiniai kuo anksčiau išmoktų tam tikrų pratimų, metodų, padedančių suvaldyti šias emocijas. Gimnazijoje socialiniam emociniam ugdymui skiriama daug dėmesio: kabinetuose įrengti „emometrai“, jais mokiniai įsivertina savo emocijas, o jų kilmę ir įveikimo galimybes analizuoja su mokytojais. Psichologė reguliariai rengia praktinius seminarus, „Mindfulness“ mokymus atskiroms mokinių grupėms, abiturientams, tėvams. Pirmoji nuotolinio ugdymo platforma, kuri pradėjo veikti karantino metu – psichologo konsultacija laiškais.

 

Mokiniai mokosi ne tik planuoti savo laiką, reflektuoti patirtis, bet ir kelti įvairaus lygio tikslus. Vieni skirti akademinei pažangai, kiti – kultūrinės patirties plėtojimui, socialinei veiklai. Tokios užduotys ugdo mokinių gebėjimus analizuoti galimybes, numatyti, kokius žingsnius galėtų žengti savo svajonės link. 89,6 proc. apklausoje dalyvavusių mokinių patvirtino, kad geba formuluoti tikslus ir jų siekti.

 

Kurdami socialinio emocinio ugdymo turinį, analizuojame ir naujausias tendencijas, Pasaulio ekonomikos forumo iškeltas gaires, perspektyvas. Vienu iš svarbiausių 2020 metų įgūdžių, kurių prireiks vaikams baigus mokyklą, (PEF 2016) nurodomas gebėjimas spręsti sudėtingas problemas. 77,7 proc. mokinių atsakė, kad šį įgūdį jie įvaldę gerai ar net puikiai. Tokį pat įvertį šiai sričiai paskyrė 92 proc. abiturientų, taip išreikšdami pasitikėjimą savo jėgomis.

 

Pastaruoju metu vis dažniau kalbama, kad orientavimas į pagalbą, gebėjimas ją teikti ir gebėjimas kreiptis pagalbos, patenka į reikalingiausių šiuolaikinio žmogaus įgūdžių sąrašą. Mokiniai, atlikdami tarnystės projektus, savanoriaudami, ugdosi gražiausias žmogiškąsias savybes, formuoja teigiamą vertybių sistemą, patvirtindami, kad nepamokinės veiklos padeda pažinti save, savo polinkius, ugdo atjautą kitiems, skatina lyderystę. Vienas iš lyderio požymių – gebėjimas paprašyti reikiamos pagalbos, tai veikia kaip priešnuodis puikybei ir padeda sutelki skirtingų gebėjimų žmones. Net 98,2 proc. mokinių nurodė, kad jie šį savo įgūdį vertina gerai ir labai gerai. Būtent: gebėjimas paklausti, paprašyti, skatina bendradarbiavimą; iškilus problemai, mokiniai dažniausiai kreipiasi į draugus, dalyko mokytojus, klasės vadovus. Žemesniųjų klasių mokiniai pagalbos tikisi dar ir iš tėvų, tačiau vyresnėse klasėse tėvai, kaip pagalbininkai mokantis, įvardijami vis rečiau.

Dirbant nuotoliniu būdu, naujomis sąlygomis, ypač išryškėjo bendradarbiavimo poreikis, mūsų gimnazija išsiskiria kaip stiprios bendruomenės organizacija, šį požymį patvirtina ir tyrimo rezultatai – 95,1 proc. mokytojų pripažino, kad nuolat bendradarbiauja, konsultuoja vieni kitus, dalijasi patirtimi ir mokomąja medžiaga.

Ko šiandien labiausiai reikia mokyklose?

 

Karantino situacija, lyg nutirpus pavasario sniegui, išryškino visų gyvenimo sričių problemas. Kai staiga teko prisitaikyti prie netikėtų permainų, visos teorinės žinios apie pokyčių valdymą tiesiog nespėjo įvykiams iš paskos. Pradžioje atrodė, kad labiausiai trūksta kompiuterių, tada išaiškėjo, kad lengvai pasiekiamų virtualių aplinkų, galiausiai, kai procesai įsibėgėjo, – kad labiausiai stinga to, kas ateina iš žmogaus asmenybės – emocinio intelekto, bendrųjų gebėjimų, atjautos, supratingumo, palaikymo, pasitikėjimo savimi ir kitais, tikrosios lyderystės, drąsos sakyti tiesą ir prisiimti atsakomybę. Greit supratome, kad technologijas įvaldyti gebame. Greičiau ar lėčiau, vieni – labai kokybiškai, kiti – vidutiniškai, bet maždaug per dvi–tris savaites ir jauni, ir vyresni išmokome, ėmėme jas naudoti be didelių trikdžių. Panašiai kaip vairuojant automobilį – vieni, kaip virtuozai, nardo po didmiesčius, kiti – tik iš miesto į sodą ir vėl atgal, bet važiuoja ir tie, ir tie.

 

Gebėjimas valdyti informacines technologijas tikrai įveikiamas visiems ir tampa baziniu įgūdžiu, būtinu, kad galėtum žengti aukščiau, toliau, daugiau, kaip pirmoji laiptų pakopa, kaip skaitymas, rašymas, aritmetika. Bet akivaizdu, kad iki šiol neskiriama pakankamai dėmesio, lėšų ir laiko – bendrųjų gebėjimų – socialinės emocinės kompetencijos ugdymui. Svarbiausių dalykų: prisiimti atsakomybę ir spręsti problemas; valdyti pokyčius ir prie jų prisitaikyti; praradimuose įžvelgti galimybes, neviltyje matyti viltį, toleruoti kiekvieną, planuoti savo gyvenimą, pažinti emocijas ir išmokti su jomis gyventi; išgyventi netektis, praradimus. To – net ir pačios didžiausios skubos pirkimu, ir stambiausia pinigų suma – nenupirksi. Tai kas, vis dėlto, svarbiausia ugdant?

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *