Gyvūnų asistuojamos ugdymo programos – naudingos

Aurelija Staskevičienė
,
Kaniterapijos asociacijos atstovė

Vaikų ugdymas asistuojant gyvūnams – ne naujiena. Kad specialiai paruošti, egzaminus išlaikę šunys ir atitinkamus mokymus baigę pedagogai padeda specialiųjų poreikių arba negalią turintiems vaikams, taip pat ne naujiena. Tikriausiai esate girdėję ir apie projektą „Skaitymas su šunimi“, kurį mūsų šalyje sėkmingai vykdo Kaniterapijos asociacijos savanoriai ir jų keturkojai pagalbininkai. Tačiau, kad terapiniai šunys būtų pasitelkiami ugdant labai gabius vaikus – neteko girdėti. Taip yra turbūt todėl, kad pirmiausia, norisi padėti tiems, kam sekasi sunkiau, o labiausiai – negalią turintiems. Na, o labai gabūs vaikai dažnai paliekami mokytis savarankiškai, nors iš tiesų jie taip pat priskiriami specialiųjų poreikių vaikams! Skirtumas tik tas, kad jie gali labai daug!

Jelenos Dudinos nuotr.

„Mūsų atliekami tyrimai rodo, kad gabiems vaikams mokyklose daugiausiai sunkumų kelia… mokymasis. Jie yra saviti „greitieji bėgikai“, o nuolatinis stabčiojimas, jau žinomų dalykų arba įgytų įgūdžių kartojimas, jiems nepriimtinas. Todėl dalis vaikų ima nuobodžiauti. Vieni nuobodulį naudoja produktyviai, sugalvodami veiklų, kiti savo elgesiu stengiasi parodyti mokytojui ir klasės draugams, kad klasėje nuobodu. Ir jie tai daro labai kūrybiškai – užduoda mokytojams nepatogių klausimų, juokina kitus, laido replikas“, – pokalbį, apie gabių vaikų išskirtinumą ir iš to kylančius sunkumus, pradeda Vilniaus universiteto psichologijos doc. dr. Sigita Girdzijauskienė.

Ji sako, kad tokį vaikų elgesį mokytojai dažnai vertina kaip netinkamą, nė nesusimąstydami, jog tai, galbūt, labai gabus vaikas, kuris, neturėdamas ko veikti pamokoje, „linksminasi ir linksmina“ kitus.

 

S. Girdzijauskienė atkreipia dėmesį ir į kitą gabiems vaikams iškylančią problemą – draugystę: „Gabių vaikų spartesnė ne tik intelektinė, bet ir socialinė raida, pasireiškianti tuo, kad jie ne tik savo amžiaus užduotis atlieka greičiau ir lengviau, bet ir tuo, kad brandumu yra vyresni nei klasės draugai. Vaikų tėvai ir mokytojai dažnai pastebi, jog gabiems vaikams kur kas įdomiau diskutuoti su suaugusiais nei draugauti su bendraamžiais. Kiti vaikai tokį gabaus vaiko elgesį gali traktuoti kaip pasipūtimą, nenorą draugauti ir gabų vaiką dažnai atstumia. Todėl protingąjį smarkuolį gali tekti pamokyti bendrauti su bendraamžiais, bet svarbu ir sudaryti galimybes susirasti draugų tarp panašių į save, kurie savo socialiniais gebėjimais pralenkę draugus“.

 

Pasikalbėti su psichologijos docente, gabių vaikų ugdymo ir gyvūnų asistuojamosios terapijos tema, paskatino edukologijos knygų autorės amerikietės Stephanie S. Tolan įžvalgos, su kokiais iššūkiais mokykloje susiduria mažieji „gepardai“. Gepardų analogiją edukologė pasirinko neatsitiktinai: kaip gepardus veja fiziologinis alkis, taip gabius vaikus – pažinimo alkis…

Stephanie S. Tolan  klausia: kas nutinka, kai greitakojai gražuoliai uždaromi zoologijos sode? Kai jie maži, kai suserga? Atsakymas paprastas: jie nebeįstengia lėkti!

Talentingi vaikai, kaip gepardai – išskirtiniai – priskiriami aukščiausią intelekto koeficientą turinčių žmonių elitui. Jiems reikia sąlygų, kad atsiskleistų. Edukologė Stephanie S. Tolan apgailestauja, kad mokykla gabiems vaikams kartais tampa intelekto narvu.

 

Paklausta, kas mažiesiems „gepardams“ galėtų padėti, kas suteiktų socialinę, emocinę, intelektinę paramą, S. Girdzijauskienė sutinka, kad tai galėtų būti ir skaitymo arba rašymo užsiėmimai su terapiniais šunimis:  „Visa veikla, kuri tinka bei patinka bet kuriam mokiniui, gali būti naudinga ir gabiam vaikui. Visuomenėje labai gajūs įvairūs mitai apie gabius žmones. Dažnai manoma, kad išskirtinai gabūs vaikai ar suaugę žmonės yra ties „pamišimo riba“. Ir tai patvirtinti surandama daugybė pavyzdžių vertinant anksčiau gyvenusių menininkų ar mokslininkų asmenybes. Jei vadovautumės pirmuoju mitu, sakytume, kad gabiems vaikams reikia visko, kas teikia emocinę paramą, saugumą ir pan. Tačiau tyrimai pasaulyje ir Lietuvoje šį mitą paneigia – didžioji dalis gabių vaikų ir paauglių pasižymi kur kas geresne psichikos sveikata nei jų bendraamžiai; išskirtinės pagalbos stiprinant psichikos sveikatą jiems nereikėtų. Kita vertus, dalis gabių mokinių gali turėti tokių mokymosi sunkumų, kaip skaitymo ar rašymo sutrikimas, būti hiperaktyvūs, nes gabumas ne skydas, apsaugantis gabų vaiką nuo mokymosi, elgesio ar emocinių sunkumų. Todėl šiuo atveju gyvūnų asistuojamos raštingumo bei skaitymo programos būtų labai naudingos“.

 

Psichologė nurodo egzistuojantį kitą, visai priešingą mitą, kad gabūs vaikai tie, kuriems mokykloje tai jau tikrai sekasi viskas – kad ir kokio dalyko mokytųsi, vis tiek gauna aukščiausius įvertinimus.

Kad tokios ugdymo programos išties egzistuoja ir gali tapti sektinu pavyzdžiu, rodo aštuonerių metų mergaitės Abigeilės istorija, kurią JAV edukologų žiniasklaidoje nušvietė gyvūnų asistuojamąja terapija užsiimanti edukologė Lori Friesen.

Abigeilė buvo išskirtinai gabi, viena geriausiai skaitančių, žvitraus proto, lakios vaizduotės, nepaprastai įdomių rašinių autorė. Tačiau jai trūko pasitikėjimo ir, galbūt todėl, pirmuosiuose užsiėmimuose mergaitė net nepalietė terapinio šuns Tango. Per pertraukas ji sekiojo mokytoją kaip šešėlis. Jos intelektas buvo aukštesnis nei kitų mokinių, užtat sunkiai rasdavo kalbą su bendraamžiais. Bėgant laikui,  Abigeilė mokykloje rado sau mielą veiklą – skaitymą šuniui. Ji atsipalaidavo, mėgavosi, galėjo būti savimi. Jos rašiniai apie šunį buvo kūrybiški ir įdomūs, dainelės ir laiškai kupini nuoširdumo, meilės naujajam draugui. Viename laiškų Abigeilė atvirai pareiškė: kai pamokoje yra Tango, nesijaučiu vieniša, su šunimi kalbėtis lengviau, nei su žmonėmis…

 

Reaguodama į Abigeilės istoriją, psichologijos doc. dr. S. Girdzijauskienė nurodo, jog dauguma gabių vaikų turi netgi geresnę socialinę kompetenciją nei bendraamžiai, daugeliu atveju pasižymi puikiais socialiniais įgūdžiais, tačiau dėl spartesnės intelektinių gebėjimų raidos gali atsidurti ne tik intelektiniame, bet ir socialiniame „narve“.

„Būtent todėl manau, kad specialiai paruoštas šuo ir suaugusysis – ypač geras derinys vaikui, kuris siekia patenkinti bendravimo poreikį ne vien su bendraamžiais ir kuriam nors retkarčiais reikia išsiveržti iš socialinio „narvo“, – savo požiūrį motyvuoja Sigita Girdzijauskienė. – Kita vertus, nereikėtų tikėtis, kad vaikas įvardys nepatenkintus lygiaverčio bendravimo poreikius. Tai turėtų pastebėti tėvai, mokytojai, kol tai netapo nenoru mokytis, elgesio problemomis, nepasitikėjimu savimi, nerimu ar net depresija“.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Komentarai (3)

  • Jelena

    Vaikai ir šunys panašūs savo atvirumu pasauliui, jie mielai moko vieni kitus. Ir tada labai laimingi abu. Jei šuo tinkamai socializuotas, auklėjamas – geresnio draugo ir pagalbininko vaikui nesurasi!

  • Rasa

    Puikus straipsnis, tikrai reikia daugiau renginių su augintiniais. Tiesa , šunys turi būti socializuoti ir mokyti, jau veisėjo pratinami prie bendravimo ne tik su šeimos nariais, bet ir aplinkiniais. Pati auginu Berno zenenhundus- tai puikūs šeimos šunys , labai norintys žmonių, o ypač vaikų dėmesio.

  • Rimante R.

    Tai jau taip . Gyvūnai kažkaip sugeba užmegzti tą magišką ryšį ir kartais greičiau nei žmonės. Naudinga šita informacija dėl super gabių vaikų ugdymo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *