Gera mokykla – besąlygiškai pasitikinti mokytoju…

Tautinės mokyklos koncepcijos kūrėjos, habil. dr. Meilės Lukšienės premija šiemet skirta Vilniaus Užupio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojui, Vilniaus universiteto doktorantui ir dėstytojui Aliui AVČININKUI. Pareigingumu ir kruopštumu pasižymintis jaunas vyras šiandienos kasdienybėje atlieka bent tris vaidmenis: mokytojo, dėstytojo ir studento. Viską suspėja. Niekuo nesiskundžia. Kaip ir kuo gyvena, kuo džiaugiasi ir dėl ko liūdi, ko ieško ir ką atranda – apie visa tai jį ir kalbiname.

Ką Jums reiškia būti apdovanotam Meilės Lukšienės premija? Kokiomis Meilės Lukšienės idėjomis vadovaujatės?

Nesusitaikymą su mokyklos tikrove, kuri dažnai mokytojo gyvenime yra brutali. Siekį tą tikrovę keisti. Saugumo jausmą ir laikysenos sutvirtėjimą. Švietimo ir mokslo ministerijoje vykusioje diskusijoje pabrėžiau alternatyvios minties svarbą mokykloje. Be alternatyvaus mąstymo sunkiai įsivaizduojama įtampa, kuri šiandien ypač reikalinga, kai mokyklos iš esmės paliktos savieigai. Ir belieka klausimas – kas išjudins visa tai? Labai norėčiau, kad atsakymas būtų – mokytojai…

 

Kuris gyvenimo kelias Jūsų širdžiai artimiausias: būti mokytoju, dėstytoju, o gal studentu?

Šiandien vis dar esu mokytojas. Juo buvau ir vaikystėje, ankstyvoje paauglystėje, kada, išrikiavęs kiemo vaikus, mokiau spręsti matematikos uždavinius, atsiminti istorijos datas ir kt.

 

Kodėl būti mokytoju rinkotės per programą „Renkuosi mokyti“, jeigu ne šis projektas, ar būtumėte ryžęsis mokytojauti?

Svarstau, kad popierius ir procedūra Lietuvoje vis dar eina pirma žmogaus. Juk įstatymas dar nebuvo pasikeitęs. Be to, kelių dirbančiam mokytojui įgyti kvalifikaciją buvo daugiau. Žinoma, viskas išėjo tik į naudą.

Dar iki programos „Renkuosi mokyti!“ mėginau pakliūti į mokyklą. Iškart po bakalauro studijų baigimo. Visgi nė viena mokykla, į kurią siunčiau savo dokumentus, į pokalbį nepakvietė. Mat neturėjau kvalifikacijos. Ir tik šiandien šį faktą prisiminiau. Svarstau, kad popierius ir procedūra Lietuvoje vis dar eina pirma žmogaus. Juk įstatymas dar nebuvo pasikeitęs. Be to, kelių dirbančiam mokytojui įgyti kvalifikaciją buvo daugiau. Žinoma, viskas išėjo tik į naudą. Jei ne programa „Renkuosi mokyti!“, vargiai būčiau susidorojęs tiek su savimi mokykloje, tiek su visais tekusiais rūpesčiais. Žinojau, kad esu ne vienas. To pakako. Kaskart laukdavau mokymų pirmus dvejus metus, kada vėl visus išvysiu, pasiguosime susėdę drauge, ateis suvokimas, kada visi nešame tą pačią naštą. Ir palengvės…

 

Sakėte: „Švietimas yra pagrindinė interesų sritis ir pagrindinis veiklos baras, kuriame norėčiau dar padaryti daug. Vienas pagrindinių tikslų – kelti mokytojo savivertę, formuoti palankų ugdytojo įvaizdį visuomenėje, skatinti jau esančių ir būsimų pedagogų lavėjimą.“ Kokiais konkrečiais veiksmais to siekiate ir kaip ketinate siekti ateityje?

Kokie konkretūs veiksmai? Visa susideda iš smulkmenų. Pirmiausia pati pozicija darbe – kiek išlieki tvirtas, ištikimas savo vertybinėms nuostatoms, neišsižadi jų baimindamasis ką nors prarasti. O baisiausia, ko gali netekti, – principai. Savivertė kyla kiekvienąkart priimant sprendimą. Kiekvienąkart išsakant nuomonę ir rizikuojant tapti opozicija. Visa kita – pozicijos rezultatas. Nebūti nuolankiam. Nebūti nei vergu, nei tarnu. Nuo to viskas ir prasideda. Turbūt tuo viskas ir baigiasi. Kazio Sajos kūrinyje „Po to, kai jie pavirto medžiais“ apie tai kalbama. Tada visų likimas aiškus.

 

Dėkodamas už skirtą apdovanojimą, minėjote mokytoją Danutę… Kas ši moteris? Kodėl ji tokia svarbi Jūsų gyvenime ir kuo skyrėsi nuo kitų mokytojų, kad būtent jos vardas atsakingu ir kartu džiaugsmingu momentu atėjo į galvą?

Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Nors nė vienos pamokos man taip ir nevedė. Mokėmės po pietų. Buvome šeštoje klasėje, kada gimnazijos mokytoja Danutė Muzikevičienė atėjo pakviesti prisijungti prie muziejininkų būrelio (mat mokytoja buvo įkūrusi rašytojo Juozo Paukštelio muziejų mokykloje). O mums popamokinė veikla buvo visas laisvalaikis. Iš būrio prisijungusių galiausiai likau vienas, nes ten iš tiesų reikėjo nemažai dirbti. Neformalios pamokos, skaitymai, konkursai ir kt. Vienąkart buvo Vaižganto metinių minėjimas, o rašytojas Juozas Paukštelis su mūsų klasiku buvo pažįstami nuo universiteto laikų tarpukario Kaune. Teko skaityti atsiminimų ištrauką. Tąkart supratau, kad rašytojas irgi žmogus. Paprastas. Toks kaip mes. Ir atsidarė man pasaulis. Po metų atradau Salomėją Nėrį. Turbūt šis atradimas visam gyvenimui. Vėliau mokyklos atsiskyrė – Juozo Paukštelio gimnazija tapo pagrindine mokykla, gimnazija išsikėlė į kitą pastatą (buvusi senoji Kėdainių gimnazija, rodos, nuo XVII a.) ir tapo Kėdainių šviesiąja gimnazija. Daug mokytojų perėjo dirbti ten. Mes, mažiukai, likome. Bet ryšys nenutrūko. Auklėtoja Jolita Mickienė paragino kartą mane pamėginti rašyti. Galbūt eiliuoti. Pamėginau. Ir mėginau iki pat magistro studijų. Davęs mokytojai Danutei sąsiuvinį su visais rašinėjimais, gavau atgal sužymėtą – prie kiekvieno labiau pasisekusio eilėraščio buvo padėtas pliusiukas. Pasikvietė ji vėliau mane ir papasakojo atsitikimą iš ankstesnių mokyklos laikų, kai direktorė dar buvo žymioji Stasė Laurinaitienė. Viena mokinė, rodos, dalyvavo paskelbtame poezijos konkurse. Ir buvo gudri – paėmė svetimą kūrinį ir jį savaip kupiūravo vis praleisdama po posmą. Ir išsiuntė komisijai. Aišku, istorijos pabaiga kraupoka. Pati istorija man patiko. Ir supratau iškart, kur lenkiama šiuo pasakojimu. Bet mano sąžinė buvo rami. Mokytojos atida mokinio darbams, asmenybei savaip traukė. Ir palaikė. Ir vėliau, pats perėjęs į gimnaziją, stengiausi prisidėti prie įvairiausių projektų.

 

Šiomis dienomis svarsčiau, kas darė didžiausią įspūdį mokiniui? Ne tik mokytojos atsidavimas darbui (o koks gražus buvo lietuvių kalbos kabinetas!), bet ir kitų mokytojų vertinimas. Abipusis. Tą supratau kiek vėliau. Ir mokytojos darbas man vis dar yra paties veiklos matas. Ir ne tik šios mokytojos. Gimnazijos laikų auklėtoja ir lietuvių kalbos mokytoja Zita Rosteikienė rado būdų, kaip privesti mane (turbūt ir kitus) prie literatūros kūrinio. Lavino įžvalgą. Pirmąkart išgirdau literatūrologų pavardes. Literatūra įsitvirtino kaip mokslas. Pradėjau skaityti literatūros kritiką. Ir būtent gimnazijoje atradau Ernesto Hemingvėjaus kūrybą. Ir vis grįžtu prie „Senio ir jūros“. O kokia interpretacijos laisvė – nebijoti suklysti, dalytis dar tikrai nebrandžiomis asmeninėmis įžvalgomis. Ir pamokoje tam negailėti laiko. Tokios autentikos šiandien jau trūksta, nors praėjo vos vienuolika metų. Visų trijų mokytojų vardai ir darbai lydi nuolat, nes pasirinkau tokį patį kelią. Ir kiekvienos mokytojos indėlis yra kitoks, savaip vertingas, vienas kitą papildantis.

 

Prestižas yra tam tikras socialinis kontraktas, kurio šiandien, rodos, reikia tik mokytojams. Vis dar apsiribojama abstrakčiais svaičiojimais, kurie iš dalies galėtų būti laikomi strateginiais tikslais, jeigu būtų sukurta tvari švietimo strategija, kuri sunkiai įsivaizduojama nuolatinėmis kaitos, o dar svarbiau – politinės valios ir / ar kompetencijos trūkumo sąlygomis.

Kokie švietimo iššūkiai šiandien Jums atrodo didžiausi? Ką, turėdamas galimybę, spręstumėte pirmiausia?

Pastaruoju metu itin aktualus mokytojo prestižo klausimas. Prestižas yra tam tikras socialinis kontraktas, kurio šiandien, rodos, reikia tik mokytojams. Vis dar apsiribojama abstrakčiais svaičiojimais, kurie iš dalies galėtų būti laikomi strateginiais tikslais, jeigu būtų sukurta tvari švietimo strategija, kuri sunkiai įsivaizduojama nuolatinėmis kaitos, o dar svarbiau – politinės valios ir / ar kompetencijos trūkumo sąlygomis. Kadangi to nėra, vadinasi, tai, kas artikuliuojama viešojoje erdvėje, galima laikyti tiesiog nepamatuotomis (nepamatuojamomis) spekuliacijomis neva derinantis prie mokytojų bendruomenės lūkesčių.

 

Atsakomybės už ugdymą pasiskirstymas: Lietuvoje nėra tėvų įsitraukimo į ugdymo procesą kultūros. Ilgus metus tėvai buvo palikti už mokyklos ribų, tad šiandien juos sugrąžinti ar iš naujo pritraukti – itin sudėtinga. Nėra veiksmingos sistemos, kaip tėvai turėtų būti įgalinami veikti mokyklos gyvenime ir prisiimti atsakomybę už mokinio pasiekimus (ne vien akademinius). Belgijoje tokia sistema veikia, Jungtinėje Karalystėje veikia taip pat. Tokią gerąją praktiką perimti verta, žinoma, ne aklai, o pritaikant prie mūsų konteksto.

 

Mokytojų nuovargis, gal net išsekimas, perdegimas. Kinijos pavyzdys galėtų būti sektinas: mažiau tiesioginio kontakto su mokiniais, t. y. ten mokytojai turi po 10–11 savaitinių pamokų, kitas laikas skiriamas mokytojo kompetencijoms tobulinti, akademinėms žinioms stiprinti, bendradarbiauti su kolegomis ieškant būdų, kaip spręsti kylančias problemas. Mokytojams turi būti teikiama akademinė pagalba bendradarbiaujant su universitetais. Apskritai siekiamybė būtų mokytojams sudaromos sąlygos išeiti kūrybinių atostogų (dėl tų pačių priežasčių – dalykiškai lavėti, metodinei medžiagai atnaujinti, išvykti stažuotis į užsienio (aukštąsias) mokyklas, savanoriauti ir kt.).

 

Ugdymo programų peržiūra. Programos tarpusavyje nėra suderintos, tad apie integraciją (skirtingų mokomųjų dalykų) galima tik kalbėti. Praktinis įgyvendinimas, neforsuotas, o natūraliai išplaukiantis iš ugdymo proceso, retai įmanomas. Programų apimtys taip pat turėtų būti mažinamos, kad pamoka neatrodytų kaip paviršiaus putų graibstymas. Turinys turi būti labiau pritaikytas šių dienų jaunam žmogui, kurio patirtis ir požiūris į aplinką jau pakitęs. Anksčiau geografijos pamokose, kada visuomenėje buvo juntamas agronomų poreikis, gal ir tiko ilgas kursas apie dirvožemį. Šiandien, ypač daug keliaujančiam žmogui, aktualesnis būtų klimato zonų išmanymas ir pan. Ir tai tik vienas iš pavyzdžių.

 

Mažinti įvairių disciplinų. Žinoma, kur tokiu atveju dėti tam tikrų sričių mokytojus? Turbūt verta kalbėti apie sričių integravimą. Tiek daug skirtingų mokomųjų dalykų vis dar tęsia nevykusią ugdymo fragmentacijos tradiciją. Mokinys sunkiai sieja pavienes disciplinas ir nemato visumos vaizdo: kaip etika susijusi su fizika? O lietuvių kalba – su kūno kultūra? Mokiniai išbarsto save nebeatrinkdami, į kurią pusę pulti. Būtinos tvirtos jungtys tarp sričių, mažinant dėstomųjų dalykų kiekį.

 

Reitingai – mokyklų stigma. Juk Geros mokyklos koncepcijoje parašyta, kad vienodai svarbu yra asmenybės branda, pasiekimai ir pažanga. O kaip dažnai Lietuvoje elgiasi mokyklų vadovai? Dusina mokytojus vaikydamiesi reitingų. Ir pažanga tokiais momentais eina sau, o asmenybės branda – sau. Visuotiniu mastu nėra įrankių, kaip fiksuoti mokinio per dvylika mokymosi metų pasiektą brandą, tad mokykloms, kurios siekia laisvės, puiki proga pranokti ministeriją, ugdymo centrus ir švietimo pranašus. Deja. Mokykla šiandien yra tapusi socializacijos centru ar bendruomenės namais. Pamokos vertė sumenkusi. Esu sakęs, kad mokytojo sąvoka talpesnė. Veikla neapima tik dalykinio ugdymo. Kai iš mokytojo tikimasi tik puikių rezultatų, pretenzingai mėginant pakliūti tarp geriausių Lietuvos mokyklų menkuose reitinguose, viskas atrodo kitaip. Per pamoką vyksta mokinio savasties paieškos. To tikimasi. Pasirengimas pamokai kartais trunka savaitę, o kartais tik dieną. Būdų, kaip grįžti prie mokinio po pamokos, paieškos irgi nėra lengvos.

 

Kaip Jums atrodo, kas apskritai mokykloje svarbiausia? Kokia turi būti gera mokykla?

Žmogus. Visa kita yra tik ėjimas žmogaus link. Mokykla privalo turėti tvirtą poziciją. Tvarką. Stuburą. Bet gera mokykla ta, kuri nelaužo. Kuri turi tvarią ateities viziją ir pati žino, kaip iki jos nueiti. Gera mokykla ta, kuri besąlygiškai pasitiki savo mokytoju ir mokiniu.

 

Dažnai išgirstame frazę, kad mokytojui svarbiausia laisvė, o kiek iš tikrųjų laisvės turite mokykloje, pamokoje Jūs?

Tiek, kiek pajėgiu. Su laisve pamokoje dorotis kartais ypač sunku. Tiek pamokoje, tiek mokykloje svarbiausia minties laisvė. Kitaip aš laisvės ir nesuprantu. Kitaip net negaliu įsivaizduoti. Bet tai pasitikėjimo mokytoju klausimas. Kur nueitų mokykla, jei nebūtų pasitikima mokytoju? Turbūt ten, iš kur negrįžtama.

 

Kokius metodus taikote, kaip uždegate šiandieninius mokinius mokytis?

Tokių metodų nėra. Yra artimas, galbūt autentiškas santykis su dėstomu dalyku. Ir viskas. Arba tau rūpi, arba pamoka nepavyksta.

 

Su mokiniais taip pat reikia būti atviram. Nekurti iliuzijos. Būti teisingam. Mokiniai turi skvarbų žvilgsnį tirdami mokytoją. Jeigu mokinys pasitiki mokytoju, labai svarbu nenuvilti. Kalbėtis. Apie tai, kas džiugina, liūdina, kelia pyktį. Turi būti žmonių santykis, o ne mokytojo ir mokinio.

Kaip pavyksta užmegzti dialogą mokykloje tarp kolegų, tėvų ir mokinių? Ar susikalbate?

Su kolegomis kalbą rasti pavyko. Ir vis dar pavyksta. Didelis džiaugsmas turėti tokių bendradarbių. Svarbu vieniems kitais domėtis. Nuoširdžiai. Atsiverti. Klausti. Padėti. Nepalikti. Solidarizuotis. Mokytojas, nors darbe ir apsuptas žmonių, vis dėlto yra vienas. Ir tai dažnai slegia. Bet turbūt labiausiai suartina tokie patys rūpesčiai. Kada jauti, kad lūžti, šalia tokių kolegų sutvirtėji. Atsitiesi. Žinojimas, kad tavimi tiki, turbūt geriausia, kas gali būti.

 

Su mokiniais taip pat reikia būti atviram. Nekurti iliuzijos. Būti teisingam. Mokiniai turi skvarbų žvilgsnį tirdami mokytoją. Jeigu mokinys pasitiki mokytoju, labai svarbu nenuvilti. Kalbėtis. Apie tai, kas džiugina, liūdina, kelia pyktį. Turi būti žmonių santykis, o ne mokytojo ir mokinio.

O tėvai – juos dar tik mokausi pažinti. Tad apie dialogą kalbėti sunku. Kol kas…

 

Ką sakytumėte, o gal ir sakote abiturientams, ketinantiems rinktis pedagogines studijas?

Pagalvoti antrąkart. Chemijos mokytoja man kone draudė būti lietuvių kalbos mokytoju. Biologijos mokytoja, sužinojusi, kad įstojau į lietuvių filologiją, klausė, kodėl neatėjau pasikonsultuoti prieš teikdamas dokumentus, sakė, kad būtų „vožusi per galvą“ už tokias mintis. Ar tai kaip nors mane paveikė? Turbūt dar labiau padrąsino. Galėčiau nebent pateikti savaitės darbų sąrašą ir dienos režimą. Daugiau nieko.

 

Tolerantiško žmogaus kodeksas – kas jis Jums?

Atėjęs dirbti į Vilniaus Užupio gimnaziją jau radau šį leidinį. Tai ankstesnių mokytojų, mokinių darbo rezultatas. Praktiškai jo taikyti man neteko. Ir ne dėl to, kad nematau jo vertės. Anaiptol. Tačiau Užupio gimnazijos mokiniai ateidami jau atsineša nuostatą, kad kiekvienas žmogus vertingas. Ir tolerancija nebėra tai, apie ką turėtų sužinoti iš knygos. Visa veikia savaime.

 

Kas padeda auginti žmogų kaip asmenybę?

Augimas pačiam. Kada šalia mokinio augi pats, auga ir mokinys. Kada vaidini, kad esi neišsemiamas žinių šaltinis, savo poza iš esmės pasmerki mokinį.

 

Dėkoju, Mokytojau, už pokalbį, patyliukais pavydėdama Jūsų mokiniams…