Atnaujintas dialogas apie Lietuvos švietimo problemas ir perspektyvas

LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija po ilgesnės pertraukos atnaujino diskusijų tradiciją šioje institucijoje. Švietimo, mokslo ir sporto ministro Algirdo Monkevičiaus iniciatyva iškilūs mokslininkai, interesų grupių atstovai kviečiami diskutuoti apie švietimo Lietuvoje perspektyvą, numatyti tobulintinas kryptis. Vienas tokių renginių vyko vasario 26 d. – Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto Švietimo politikos centro vadovas prof. habil. dr. Rimantas Želvys skaitė pranešimą „Lietuvos švietimo raida: praeitis, dabartis ir ateities perspektyvos“ ir atsakė į gausiai susirinkusios švietimo bendruomenės klausimus.

Pasak R. Želvio, norint suprasti dabartį, svarbus yra istorinis kontekstas. Kai 1918 m. lapkričio 11 d. buvo įsteigta Švietimo ministerija, šalyje veikė 8 gimnazijos ir 11 progimnazijų, kuriose dirbo 360 mokytojų. Tyrimų duomenimis, 1923 m. 32,6 proc. Lietuvos gyventojų buvo neraštingi. „Lygindami Lietuvos pasiekimus švietimo srityje su Estijos ar Suomijos, nepamirškime, kad šių valstybių pradžios galimybės buvo skirtingos. <…> Tas viešasis diskursas, kad mes visą laiką atsiliekame, kuria labai neigiamą psichologinį foną, nors toks lyginimas su kitomis Europos Sąjungos šalimis nėra korektiškas. Jei save dažniau lygintume su posocialistinėmis šalimis, švietimo raida daug labiau primintų sėkmės istoriją“, – pažymėjo profesorius.

 

Jis atkreipė dėmesį, kad nemažai švietimo šviesuolių sovietų valdžia ištrėmė, o dalis jų pasitraukė į Vakarus. Sovietmečiu švietimo sistema buvo ideologijos tarnaitė. Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, švietimas pradėtas versti ekonomikos tarnaite. Įsigalėjo naujoji viešoji vadyba: manyta, kad valstybines įmones reikia valdyti taip pat, kaip ir privačias. Viešajame sektoriuje pradėti diegti verslo vadybos principai. Apie 2000 m. paplito ugdymo kaip paslaugos samprata. Švietimo sistema decentralizuota ir liberalizuota. Vyko švietimo rinkos formavimas ir konkurencijos diegimas, mokyklų tipų išgryninimas ir tinklo optimizavimas. „Nesvarbu, ką tu padarei, svarbu, kaip tai „ištrimituoji“ visuomenei“, – apie viešuosius ryšius sakė R. Želvys. Ėmė plisti imitacinė veikla, padaugėjo kontrolės…

Pasak profesoriaus, švietimas atlieka kelias funkcijas: socialinio lifto, socializacijos, užimtumo, darbo jėgos perskirstymo ir kitas. R. Želvys išryškino laukiančius struktūrinius iššūkius: visgi mažės besimokančiųjų, trauksis bendrojo ugdymo ir aukštųjų mokyklų tinklas. Retorinis klausimas: ar išsilavinimas – vis dar vertybė, prioritetas? Kiek investuojame į švietimo sistemą, tokius rezultatus ir turime. Privalome siekti visuomenės ir politinių jėgų ilgalaikio susitarimo dėl švietimo.

 

Lietuvoje pagrindiniais ekspertais yra tapę verslininkai. Kaip sakė profesorius, „jei norite sužinoti, kaip pertvarkyti švietimą, paklauskite verslininko – jis visada pasakys. Verslininkai švietimą kritikuoja <…> Pagrindinė didesnė švietimo prieinamumo pasekmė yra ta, kad švietimo sistema parengia labiau išsilavinusius darbo rinkos dalyvius, negu to reikia ekonomikai. <…> Disproporcija tarp išsilavinimo ir darbo rinkos poreikių verslininkui kelia nepasitenkinimą. Kyla reikiamą išsilavinimą turinčių darbuotojų paieškos problemos (pabandyk surasti mažiau išsilavinusį žmogų, kai visi – su aukštuoju!). Mažėja produktyvumas, didėja sąnaudos – aukštojo mokslo diplomą turintis žmogus nori didesnio atlyginimo. O verslininkui patogesnė situacija, kai žmogus turi minimalų kompetencijų lygį, reikalingą tam darbui atlikti. Nes tada galima mokėti mažiausią atlyginimą, toks žmogus turi mažiausias karjeros galimybes, vadinasi, ir ateityje jam nereikės mokėti daugiau. Toks darbuotojas, turintis ribotas kompetencijas, niekur nepabėgs. Toks darbuotojas verslininkui yra idealus.“

 

Verslas inicijuoja švietimo politikos pokyčius, per kuriuos stengiasi sugrąžinti tradicinius švietimo ir darbo rinkos santykius. Dėl šios priežasties vykdomos švietimo reformos, kuriomis siekiama riboti bendrąjį ugdymą, atitinkamai plėtojant profesinį. Aukštosiose mokyklose didinamas socialinių partnerių, t. y. verslo bendruomenių, vaidmuo. Todėl norima, kad žmogus išlaikytų tą patį įgyto išsilavinimo lygį, o ne siektų aukštesnio.

Pasak pranešėjo, Lietuvos švietimas nėra nei labai našus, nei labai veiksmingas. „Ir finansavimas, ir rezultatai yra vidutiniški. Turime pasirinkti, ar siekiame didesnio našumo, ar bandome sutaupyti ir pasitenkiname esamu lygiu. Rimta problema: rezultatai dažniausiai vertinami atsietai nuo investicijų. Kalbame, kad mūsų švietimo kokybė prasta, bet nutylime tai, kokius pinigus švietimui skiriame“, – pažymėjo R. Želvys.

 

Anot profesoriaus, turime pasirinkti: ar einame ekonominio efektyvumo keliu, ar svarbesni bus politiniai motyvai? Pasakyta, kad bet kokia kaina reikia „ištraukti“ mažas kaimo mokyklas – „traukiame“. Bet politikoje turi būti nuoseklumas.

Pranešėjas pabrėžė: „Turime apsispręsti, ar švietimas taps tiesiog ekonomiką aptarnaujančia struktūra? <…> Ar laikomės Lietuvos švietimo koncepcijoje išsakytos nuostatos, kad pagrindinė švietimo misija – ugdyti aukštos kultūros, pilietiškai orientuotą ir socialiai atsakingą jaunąją kartą? Dabar apsisprendimo nėra. Siekiai – skirtingi, juos suderinti vargu ar įmanoma. Kiekvienas iš šių siekių reikalauja skirtingų įgyvendinimo metodų. Jei galutinai renkamės ekonominę paradigmą, turime atsisakyti pridėtinės vertės nekuriančių švietimo segmentų.“ Taigi profesoriaus vertinimu, turi būti pasiektas visuomenės ir pagrindinių politinių jėgų sutarimas.

 

„O kol kas švietimas – kaip sulopyta antklodė: paimame segmentus iš skirtingų švietimo sistemų ir bandome sudėti į „vieną daiktą“; paimame vieną aspektą, bet ignoruojame kitus. Pavyzdžiui, nuolatos kalbame, kad per mažai mokinių mokosi profesinėse mokyklose. Ir tai yra teisybė. Kaip pavyzdį dažnai pateikiame Vokietijos ar Austrijos profesinio rengimo sistemą. Bet pamirštame, kad šiose šalyje yra ankstyvasis diferencijavimas. Jei norime pusę mokinių turėti profesinėse mokyklose, turime pertvarkyti bendrojo ugdymo sistemą. <…> Neveikia sistema, jei paimi vieną dalį ir pamiršti kitą. Kalbant apie aukštąjį mokslą – tas pats. Paėmėme britiško aukštojo mokslo atskirus segmentus (pavyzdžiui, mokslinės produkcijos vertinimą…), bet visa kita palikome kaip buvę… Pamiršome, kad Didžiojoje Britanijoje – 80 mln. gyventojų, kad šalyje galima rasti pakankamai nepriklausomų aukštojo mokslo ekspertų. O štai Lietuvoje kaip dideliame kaime vienas kitą pažįsta. <…> Todėl pas mus ta vertinimo sistema neveiks taip, kaip veikia Didžiojoje Britanijoje“, – pažymėjo R. Želvys.

Tokia trumpa išsakytų profesoriaus minčių santrauka. Visą pranešimo vaizdo įrašą žiūrėkite čia.

 

Miglės Lopetaitės nuotraukos