Airijoje gyvenanti Rima: čia visi pasirengę tavo vaikui padėti

Airija – viena iš tų šalių, kur visi vaikai mokomi drauge, bendrojo ugdymo mokyklose. Tiesa, turintieji specialiųjų poreikių ar užsieniečiai mokosi pagal supaprastintas ir palengvintas programas. Tokia programa parinkta ir iš Lietuvos į Airiją atvykusios buvusios šiaulietės Rimos Mc Elroy sūnui Titui. Sveikatos ir elgesio problemų turinčiam šešiolikmečiui vaikinui nereikia lankyti kai kurių pamokų, per šį laiką jam skiriami kiti užsiėmimai.

Sveikatos problemos prasidėjo anksti

 

Rima pasakoja, kad sūnus gimė sveikas. Bet kai jam sukako pusantrų metukų, buvo diagnozuota epilepsija. „Ją gydėmės beveik dešimtį metų“, – sako Rima. Titas iš pradžių lankė Šiaulių specialųjį darželį, vėliau – specialiąją mokyklą. Nors mamai atrodė, kad čia jos sūnui ne vieta, pedagogai sakydavo, jog bendrojo ugdymo mokykloje mokymosi sunkumų ir elgesio problemų turintis berniukas prapuls. Specialiojoje mokykloje vaikų mažiau, jiems skiriama daugiau dėmesio, todėl Titui čia mokytis saugiau. Mama, matydama, kad sūnui sunkiai sekasi kai kurie dalykai, ypač – matematika, su pedagogais sutiko.

Puiku tai, kad jie gali mokytis kartu su kitais bendraamžiais, nėra atskiriami sienomis, neišvežami į specialiąsias mokyklas. Be abejo, tokia mokymo sistema, kokia įdiegta Airijoje, kainuoja brangiai, reikia samdyti daug papildomų darbuotojų, bet visa tai neabejotinai atsiperka.

 

Kai Titas baigė keturias klases, Rima ištekėjo už airio ir išvyko gyventi į svečią šalį. Dubline vaikinui darsyk atlikti tyrimai, smegenyse epilepsijos židinių nerasta. Vis dėlto Rima neslepia: jos sūnus kartais elgiasi neprognozuojamai, būna agresyvus, nervingas, pasireiškia ir kai kurie autizmo bruožai. Nors Airijoje Titas turėjo pradėti lankyti penktą klasę, pedagogai rekomendavo dar vienus metus pasilikti ketvirtoje – tuo metu vaikinas dar nekalbėjo angliškai, kalbos jis pramoko per keletą pirmųjų mėnesių mokykloje.

Rima pasakoja, kad kartu su Titu bendrojo ugdymo mokykloje yra ir daugiau panašių problemų turinčių vaikų: „Puiku tai, kad jie gali mokytis kartu su kitais bendraamžiais, nėra atskiriami sienomis, neišvežami į specialiąsias mokyklas. Be abejo, tokia mokymo sistema, kokia įdiegta Airijoje, kainuoja brangiai, reikia samdyti daug papildomų darbuotojų, bet visa tai neabejotinai atsiperka. Būdami kartu su bendraamžiais, sutrikimų turintys vaikai tobulėja sparčiau.“

 

Vis dėlto mama neslepia, kad integruotis Airijos mokykloje Titui nebuvo lengva – airiai nėra linkę išsyk prisileisti kitataučių arti, užtrunka, kol įgyji jų pasitikėjimą. „Airiai čia dažniausiai bendrauja su airiais, lietuviai – su lietuviais, lenkai – su lenkais. Niekas iš mano sūnaus nesityčioja, jis nėra atstumtas, bet draugų mokykloje iki šiol neturi“, – pasakoja Rima.

Jos teigimu, galbūt tai lemia ir Tito elgesys – jam sunku prisiderinti prie kitų žmonių. „Be to, gyvename nedideliame, vos dešimties tūkstančių gyventojų mieste. Daugiausia vietos mokykloje besimokančių vaikų – iš aplinkinių fermų, kaimų. Kai sūnus stovyklavo su bendraamžiais iš Dublino, džiaugėsi draugų susiradęs greičiau. Matyt, didmiesčiuose situacija yra šiek tiek kitokia, vaikai ten supratingesni“, – mano mama.

Mokykloje nesimoko kai kurių dalykų

Kartu su mokyklos darbuotoju vaikai važiuoja į baseiną, boulingą, eina į kavinę pietauti, pasivaikščioti po miestą, mokosi apsipirkti parduotuvėse. Už tai šeimai mokėti papildomai nereikia. Per kitas pamokas Titas būna kartu su visais vaikais, nors jam skiriamos lengvesnės užduotys.

 

Mokykloje, kurią lanko lietuvis, klasėse mokosi po 25 ar 26 vaikus. Titas, kaip užsienietis ir turintis elgesio problemų, pateko į grupę, kur su mokiniais dirbama individualiai. Jo klasėje yra dar keletas vaikų, kurie mokomi pagal palengvintas programas. „Sūnui nereikia mokytis airių kalbos, nors ji šioje šalyje yra privaloma. Taip pat jis gali nelankyti ispanų kalbos ir kai kurių kitų dalykų pamokų. Per šį laiką jam su kitais trim ar keturiais klasės vaikais skiriama kita veikla“, – pasakoja Rima. Kartu su mokyklos darbuotoju vaikai važiuoja į baseiną, boulingą, eina į kavinę pietauti, pasivaikščioti po miestą, mokosi apsipirkti parduotuvėse. Už tai šeimai mokėti papildomai nereikia. Per kitas pamokas Titas būna kartu su visais vaikais, nors jam skiriamos lengvesnės užduotys.

 

Mama pasidžiaugia, kad Titui namuose nereikia ruošti namų darbų – visas užduotis jis atlieka mokykloje. „Iš pat pradžių pedagogai, žinodami, kad dar nekalbu angliškai, manęs paklausė, ar galėsiu sūnui padėti mokytis namuose? Pasakiau, kad padėti, paaiškinti jam nesugebėsiu. Mokyklos darbuotojai čia pat nuramino – nesijaudinkite, viskas gerai, mokysimės tik mokykloje“, – pasakoja pašnekovė.

Problemas sprendžia visi kartu

 

Rima pasidžiaugia, kad Airijoje nuoširdžiai rūpinamasi visais vaikais, taip pat – ir turinčiais įvairių sutrikimų. Bendrojo ugdymo mokyklose dirba visi reikalingi specialistai – logopedai, kineziterapeutai, socialiniai pedagogai, psichologai. „Čia niekada nesakoma: „Tai jūsų ar jūsų vaiko problema.“ Įvairią pagalbą stengiamasi suteikti tiek šeimai, tiek vaikui. Požiūris į mus visada yra labai pozityvus“, – sako mama.

Vaikų neskubama paimti iš šeimų net ir tuo atveju, jei jos susiduria su rimtesnėmis problemomis. Tai daroma tik kraštutiniu atveju, kai kitokiais būdais šeimai ir vaikui pagelbėti nebeįmanoma, kai situacija tampa nevaldoma ir grėsminga.

 

Ji neslepia, kad kai kada jos elgesio problemų turintis sūnus prikrečia eibių. Praėjusių metų pabaigoje jis priskambinėjo policijos nuovados telefonu, buvo išaiškintas. Vis dėlto net ir tada niekas jo elgesio nepalaikė nusikaltimu, neskubėjo pasmerkti. Policininkai išsyk paskyrė žmogų, kuris lankytųsi šeimos namuose, pasiūlytų vaikinui sportuoti ar kitos įdomesnės, įvairesnės veiklos. „Šis specialistas visada pabrėžia: „Jūsų vaikas geras, tik turi problemų, jam reikia padėti.“ Kai nesusitvarkau su paaugliu sūnumi, drąsiai skambinu psichologui, jis ateina tiesiai į namus. Į namus atvyksta ir socialinis pedagogas, kalbasi tiek su mumis, tiek su sūnumi. Mums visada sakoma: „Jei kas ne taip, kreipkitės, padėsime“, – dėsto Rima.

 

Pasak jos, vaikų neskubama paimti iš šeimų net ir tuo atveju, jei jos susiduria su rimtesnėmis problemomis. Tai daroma tik kraštutiniu atveju, kai kitokiais būdais šeimai ir vaikui pagelbėti nebeįmanoma, kai situacija tampa nevaldoma ir grėsminga. „Galbūt todėl ir vaikai čia kitokie, jie ramesni, labiau linkę padėti. Nuo mažumės jie mokomi pastebėti kitokį žmogų, tinkamai su juo elgtis. Sūnus kartą pasakojo, koks triukšmas kilo mokykloje po to, kai kažkas netyčia stumtelėjo vaiką su kvėpavimo vamzdeliu. Negalią turintys vaikai mokyklose ypač globojami, jais rūpinamasi“, – pasakoja mama.

 

Nesmerkiami ir kitokių išskirtinumų turintys vaikai. Niekas Tito mokykloje nesityčioja iš mergaitės, kuri panoro tapti berniuku ir geria hormoninius vaistus. Į kiekvieną vaiką čia žiūrima supratingai, stengiamasi jį palaikyti.

Nors Tito elgesys ne visada tinkamas, Rima pasakoja nebijanti eiti į mokyklą, nes iš pedagogų ji nesulaukia nei pastabų, nei pasmerkimo. „Pedagogai kartais stebisi: „Ko taip dažnai ateinate, ko taip rūpinatės?“ Tačiau taip įpratau dar Lietuvoje, kur Tito elgesys būdavo kritikuojamas. Airijoje, nutikus nenumatytam atvejui, išsyk sutelkiami visi specialistai, suteikiama visa reikalinga pagalba, kuri orientuota į šeimą, vaiką“, – aiškina pašnekovė.

Saugūs ir finansiškai

 

Tito mama sako, kad lietuvių gyvenimą Airijoje palengvina ir valstybės garantuojamas finansinis saugumas. Kiekvienai šeimai už auginamą vaiką kas mėnesį skiriama po 140 eurų. Dar 29 eurai už kiekvieną vaiką pridedami tuo atveju, jei tėvai nedirba. Negalią turinčius vaikus auginančios šeimos kas mėnesį gauna maždaug po 400 eurų. Be to, joms vasaros atostogoms skiriama vienkartinė pašalpa, kuri sudaro 1700 eurų. Šeima, kurioje auga neįgalus vaikas, papildomai gauna po 40 eurų per mėnesį, kad galėtų susimokėti už elektrą, nereikia mokėti už šiukšlių išvežimą, kelių, televizijos mokesčių. Tiek neįgaliajam, tiek lydinčiajam asmeniui nemokamas ir važiavimas viešuoju transportu.

 

Airijoje į mokyklą vaikai pavėžėjami mokykliniu autobusu. Už tai šeima turi susimokėti, savaitei šis mokestis sudaro 20 eurų. Pasak Rimos, airiams tai nėra didelė suma už paslaugą, kuri garantuoja saugią kelionę vaikams nuo durų iki durų. Šeimoms taip pat reikia susimokėti už knygas, šiais metais Tito vadovėliai kainavo 175 eurus. Suma keičiasi atsižvelgiant į tai, kurioje klasėje mokosi vaikas.

Rima pasakoja, kad šeimoms padedama ir tais atvejais, kai tėvai netenka darbo: „Turiu pažįstamą lietuvę, kurią paliko vyras su trimis vaikais. Nors ji gyvena gražiuose namuose, turi gerą automobilį, vis viena gauna finansinę paramą. Tokiu atveju tereikia kreiptis į socialinės paramos skyrių, papasakoti situaciją. Specialistai patikrina, ar šeimos narių banko sąskaitose tikrai nėra pinigų. Jei sąskaitos tuščios, išrašomas čekis, kad šeima turėtų ko pavalgyti, kaip išgyventi, kol situacija pasikeis. Airijoje rūpinamasi kiekvienu žmogumi, nesvarbu – savas pilietis ar svetimšalis.“

 

Pasak moters, su kitokiu vaiku Airijoje ji jaučiasi saugiai. „Jei su sūnumi nesusitvarkau, visada galiu kreiptis į specialistus, ir jie suteikia pagalbą. Nereikia virti savo sultyse ir bijoti pasielgti ne taip, dėl to sulaukti bausmių ar pasmerkimo. Todėl grįžimo į Lietuvą galimybės kol kas net nesvarstome“, – pokalbį baigia Rima.