Vadovai jau ima suprasti: viso mokytojo darbo neįmanoma aprašyti itin smulkmeniškai

Antrasis etatinio įvedimo etapas šiemet didelių naujienų neįnešė nei dėl etatų dydžio, nei dėl mokytojų darbo krūvio. Pati kalbėjausi su kiekvienu mokytoju individualiai, išgirdau kiekvieno pageidavimus padidinti darbo krūvį ar sumažinti, viską labai gerai susiderinome su mokyklos galimybėmis. Visų etatų pernai buvo per 70 proc., šiemet irgi panašiai. Kai kurie mokytojai dirba kituose darbuose ir nepageidauja dirbti visu etatu, kiti pasiprašė sumažinti etatą dėl sveikatos. Manau, esminis dalykas mokyklos vadovui – kalbėtis su kiekvienu mokytoju, individualiai aptarti jo atliekamus darbus.

Pastebėjau, kad kai kurioms mokykloms iškilo klausimų dėl nuotolinio darbo. Etatinio modelyje nėra fiksuota, kad šiemet būtini pakeitimai dėl nuotolinio darbo, tai apskritai labiau susiję ne su etatiniu modeliu, o su darbo teise. Jeigu tik yra galimybių ir darbo pobūdis darbuotojui leidžia, visada galima dėl to susitarti. Gerai, kad mokytojų bendruomenėje kilo ši diskusija, nes nuotolinis darbas imtas apskritai įvardyti kaip darbas. Matyti, kad mokyklų sprendimai dėl lankstaus darbo grafiko atskleidžia ir įstaigos kultūros, ir požiūrių skirtumus. Tarkime, mes savo gimnazijoje susitarėme, kad nuotoliniam darbui skiriame 20 proc. nuo viso darbo laiko, nesvarbu, ar mokytojas dirba visu etatu ar dalimi. Ne visi, bet didžioji mokytojų dalis taip ir pasirinko. Jiems buvo leista pasirinkti ir valandas, kada jie nori dirbti nuotoliniu būdu.

Apskritai skambinančiųjų pasikonsultuoti dėl etatinio klausimų pobūdis šiemet skyrėsi nuo pernai metų. Pernai vyravo klausimai, susiję su procedūriniais, techniniais dalykais: iš kelių savaičių dauginti, už ką skirti, kaip paskaičiuoti. Šiemet mokyklų vadovai dažniau norėjo pasitikrinti – padariau taip ir taip, ar pasielgiau teisingai? Vadinasi, jie turi savo matymą, koreguojasi vidinius dokumentus, reikia tik pastiprinimo iš šalies. Sakyčiau, šiemet dažniausi klausimai buvo ne tiek susiję su etatiniu modeliu, kiek su darbo teise. Ir šie klausimai yra platesni, svaresni negu vien techniniai. Pasidžiaugiau, kad tiek mokytojai, tiek vadovai daugiau skaito Darbo kodeksą, lydinčius dokumentus ir svarsto, kaip juos geriau pritaikyti prie savo įstaigos situacijos.

Nemažai klausimų kaip konsultantė sulaukiau dėl to, ar šiemet reikia keisti darbo sutartis. Vieno atsakymo nėra. Labai priklauso nuo to, kas darbo sutartyje buvo pasirašyta. Jeigu buvo itin detalizuotos valandos pagal kiekvieną veiklą, be abejo, darbo sutartį reikia keisti. Visiems patariu, kad darbo sutartyje turi būti fiksuoti esminiai susitarimai: darbo laiko norma, atlyginimo koeficientas ir pan. Smulkmeniškas detalizavimas darbo sutartyje nėra pats geriausias variantas.

Kita dažniausių klausimų grupė – veiklos bendruomenei. Tikrai dažnai tenka diskutuoti, ar tas kruopštus veiklų detalizavimas nėra našta mokytojui ir vadovui: pasiskirstyti, sužymėti, atsiskaityti… Ar tikrai tai nukreipta į veiklų kokybę, į mokytojo darbo sąlygų gerinimą? Mokytojui labiausiai rūpi jo darbo valandos ir darbo užmokestis. O kaip ten išdėliota „viduje“, ne taip ir svarbu, juk visi suprantame, kad vieną dieną mokytojas daugiau dirba vieną darbą, kitą – gal daugiau kitokį. Daugelis mokyklų vadovų jau pradeda suprasti, kad neįmanoma aprašyti visko detaliai, neįmanoma kiekvieną mokytojo darbo valandą, dieną aprašyti, sudėlioti itin smulkmeniškai, nes tai tampa per didele ir nereikalinga našta.

+21

0