Ugdymo teorijos atsilikimas nuo ugdymosi praktikos poreikių – ar šiandien mes pajėgūs įveikti krizę?

Neseniai nuotoliniu būdu vyko švietimo bendruomenei skirta diskusija „Ugdymo teorijos atsilikimas nuo ugdymosi praktikos poreikių – ar šiandien mes pajėgūs įveikti krizę?“, skirta profesoriaus Bronislovo Bitino 95-osioms gimimo metinėms. Renginyje dalyvavo ir įžvalgomis apie švietimą, edukologijos mokslą, prisiminimais apie bendradarbiavimą su B. Bitinu, iš jo išmoktus dalykus, jo darbus dalijosi buvę profesoriaus doktorantai, kolegos. Pasak kai kurių iš jų, B. Bitino tekstus turėtų perskaityti visi švietimo srityje dirbantys (ypač jauni) žmonės, nes tai yra edukologijos mokslų pagrindas.

 

Diskusiją savo pasisakymu pradėjo prof. dr. Liudmila Rupšienė, kalbėjusi apie ugdymo teorijos atsilikimą nuo praktikos poreikių: „Profesorius buvo sąžiningas mokslininkas, kuris nebijojo pasakyti, kad karalius nuogas, kai matydavo tokią situaciją. Tai paskatino mane pasirinkti šį aštrų klausimą, remiuosi B. Bitino 2005 m. parašytu straipsniu „Edukologijos mokslas ugdymo paradigmų sankirtoje“. Jame profesorius pamini žodį „krizė“, bet tuo pačiu teigia, kad, jo supratimu, tai nėra negatyvus dalykas, tiesiog sankirta, kurioje atsiduriame, kai matome kelis kelius ir vertiname, kuriuo eidami, kokių privalumų turėsime, su kokiais sunkumais susidursime, renkamės eiti kuriuo nors iš jų ar praminti naują. Profesoriaus teigimu, atotrūkis tarp ugdymo teorijos ir praktikos yra natūralus: žmonės kuria ugdymo reiškinius, o vėliau mokslininkai juos tyrinėja.“ Aišku, šis procesas gali vykti ir lygiagrečiai, kai mokslininkai kuria reiškinius kartu su praktikais, bet mokslo negalima sukurti „tuščioje vietoje“ prieš atsirandant praktikai. Straipsnyje rašoma, kad problema yra tada, kai mokslininkai taip atsitraukia nuo praktikos, kad nebetenkina praktikos poreikių, minimas JAV atvejis, kai XX a. pabaigoje vyko didelės diskusijos dėl edukologijos mokslų – mokslininkai buvo kaltinami, kad tyrinėja mokslines problemas, o ne tarnauja ugdymo praktikos tobulinimui. Profesorius mini tai, kad Europoje ir Lietuvoje XX a. orientuotasi į nacionalinius švietimo reiškinius, todėl edukologijos mokslų tyrimų rezultatai skelbti nacionalinėmis kalbomis ir niekam dėl to nekilo abejonių. „Šią tradiciją pažeidžia Lietuvoje įsitvirtinusi tendencija pripažinti visaverčiais tik tyrimų rezultatus, paskelbtus tarptautinėse duomenų bazėse“, – tada rašė profesorius, o dabar jau ir to nebeužtenka, reikia publikacijų aukščiausio lygio žurnaluose. B. Bitinas straipsnyje kėlė klausimą: „Tai kokia gi tada edukologijos mokslo paskirtis: tarnauti savo šalies poreikių tenkinimui ar prisidėti prie ugdymo praktikos tobulinimo? Ar mokslas tik dėl mokslo? Jei neatliksime šaliai svarbių ugdymo tyrimų, turėsime remtis kitų šalių patirtimis, bet ugdymo reiškinys yra labai kontekstualus. Mokslo problemą galime spręsti tik tame kontekste, kuriame ji yra. Ar mes pajėgūs šiandien įveikti šią krizę?“ L. Rupšienė svarstė, kad mokslininkai yra vertinami už publikacijas aukščiausiai reitinguojamuose mokslo žurnaluose, o ar jiems rūpi Lietuvos ugdymo problemos? Jos teigimu, nepanašu, kad taip būtų. Kaipgi tada su pagalba nacionalinei ugdymo praktikai, kiek tai vertinama? Atrodo, kad lietuvių kalba parašyti ir Lietuvos ugdymo praktikai tobulinti skirti mokslo darbai yra tarsi beverčiai. Pavyzdžiui, šiuo metu Lietuvoje reformuojamas išorinis vertinimas nesiremiant moksliniais tyrimais, atliktais Lietuvoje, nes jų nėra. Krizė nuo 2005 m. tik pagilėjo. Edukologijos mokslo vertinimo kriterijai negali būti kaip fizikos, psichologijos ar kitų mokslų, kurie nėra taip glaudžiai susiję su praktika, be to, edukologai neturi savo atstovų Mokslo taryboje, Lietuvos mokslų akademijoje.

Renatos Česnavičienės nuotr.

L. Rupšienei antrino ir doc. dr. Auksė Petruškevičiūtė, prisiminusi, jog profesorius vadovavosi mintimi, kad mokslinio darbo tema turi būti aktuali praktikai. Dr. Agnė Liubertaitė pastebėjo, kad dažnai kalbama apie į mokinį orientuotą paradigmą, bet dirbama pagal klasikinę paradigmą, per dvidešimt kelerius metus niekas nepasikeitė. Ji retoriškai klausė, kad galbūt tai yra raktas ir atsakymas, kodėl trūksta jaunų žmonių edukologijos moksle ir mokyklose.

Pedagoginė diagnostika

 

Prof. dr. Romas Prakapas priminė dar vieną profesoriaus sritį – pedagoginę diagnostiką. B. Bitinas teigė, kad ugdymas – subtilus, slėpiningiausias reiškinys, kurį galime suvokti ir suvaldyti tik abstrakcijomis. Ketvirtį amžiaus jam teko praleisti Pedagogikos mokslinio tyrimo institute bandant nubrėžti ribą tarp pedagoginės ir psichologinės diagnostikos. „Tik jo dėka turime puikius produktus, kalbame apie naujas mokytojų kompetencijų sandaras, kuriose įtvirtinta tiriamosios veiklos kompetencija, tiesiogiai susijusi su pedagogine diagnostika, kuriami stebėsenos rodikliai – matome kryptingą tęstinį profesoriaus darbą. Jo darbai pralenkė laiką, tik bėda, kad pedagoginės diagnostikos instrumentas pradedamas laikyti tikslu, o ne priemone. Nors profesoriaus darbuose akivaizdžiai matomas aiškus orientyras – tai priemonė, bet ne tikslas“, – pabrėžė R. Prakapas.

 

Prof. dr. Alvyra Galkienė prisiminė 1993 m. parašytą B. Bitino straipsnį, įkurtą pirmąją įtraukią mokyklą Lietuvoje (Vilniaus darželį-mokyklą „Versmė“, dabar – VšĮ Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija), ten dirbdama ji rašė daktaro disertaciją. A. Galkienė kalbėjo apie tai, kad trys Baltijos šalys, išėjusios iš tos pačios sistemos ir ekonominės situacijos, taip smarkiai atsiskyrė švietimo kokybės srityje: Estija atsiplėšė, pakilo prie pirmaujančių pasaulio šalių. Estijos mokytojai ir kontaktinio mokymosi metu daug dirbo su įtraukiuoju ugdymu, akivaizdžiai matyti tos prieigos metodai, jiems priimtini būdai, nes ir per nuotolinį ugdymą jie lieka prie tos pačios idėjos, nors labiau remiasi savireguliatyviu mokymusi, kuris iš esmės ir sudaro įtraukiojo ugdymo pagrindą. O štai Lietuvos mokytojai, angažuoti į įtraukųjį ugdymą, jo plėtrą, principų taikymą, kontaktinio mokymosi metu daugiau remiasi įtraukia paradigma, taip pat propaguoja savireguliatyvų mokymąsi, bet kai įvyko transformacija, pokytis, atsirado blaškymasis, kitų kompetencijų poreikis. Panašūs dalykai vyksta ir Latvijoje. B. Bitinas savo darbuose teigė, kad švietimo sistemoje turi būti aiški ašis, kurios laikomasi, kuria grindžiama švietimo politika.

Idėjos gyvos, darbai – tęsiami

 

Prof. habil. dr. Marijona Barkauskaitė retoriškai klausė, ar yra pedagogikoje tokia sritis, kurios profesorius nebūtų aptaręs? Jis nežiūrėjo vien tik į nagrinėjamas veiklas, bet jas aptarė tarpdiscipliniškumo (filosofijos logikos, kultūros, istorijos) erdvėje, mokinio ir mokytojo sąveikoje. Jo pagrindinė mintis buvo dalykinių žinių matymas kituose moksluose.

 

Prof. dr. Loreta Žadeikaitė kalbėjo apie B. Bitino idėjų tvarumą, kiek daug jų vienaip ar kitaip išplėtotų praktikoje ir mokslo prasme: „Vertiname jas, jos gyvos visų čia esančių disertacijose, B. Bitinas buvo lyderis, turėjo pasekėjų, mokėjo kurti tinklaveiką, įkūrė savo vardo akademiją, kur teikė pagalbą doktorantams”. Taip pat ji iškėlė idėją, kaip sumažinti atotrūkį tarp teorijos ir praktikos. Viena didžiausių Lietuvos problemų yra atotrūkis tarp mokinių pasiekimų skirtingose savivaldybėse, mokyklose, todėl L. Žadeikaitė siūlo mokslininkams įsitraukti į konkrečių problemų ir veiksnių paieškas, kaip šį atotrūkį sumažinti ir savo darbais prisidėti prie realaus atotrūkio mažinimo švietimo sistemoje, pasiekimų gerinimo. Jos teigimu, svarbu didinti edukologijos indėlį į praktinių problemų sprendimą, mokslo potencialo stiprinimą.

 

Bronislovas Bitinas (1926–2018) – Lietuvos pedagogas, habilituotas socialinių mokslų daktaras, neabejotinai iškiliausias XX a. antrosios pusės – XXI a. pradžios edukologijos tyrimų metodologas Lietuvoje. B. Bitiną galime laikyti ryškiausiu postpozityvizmo atstovu Lietuvoje. Mokslinės veiklos sritys – ugdymo filosofija, tyrimų metodologija, auklėjimo teorija, socialinė pedagogika, matematikos taikymas pedagogikoje, kompiuterinės duomenų analizės sistemos kūrimas. Statistinių metodų taikymo Lietuvos edukologijoje pradininkas.

Parašė 240 mokslinių ir metodinių darbų. Jam vadovaujant daktaro disertacijas sėkmingai apgynė per 30 doktorantų. Prof. B. Bitinas – naujų edukologinių tyrimų metodologijos, ugdymo filosofijos ir hodegetikos raidos krypčių pradininkas, pasiekęs tam tikrą jų sintezę, įtvirtinančią vidinę integraciją tarp atskirų edukologijos mokslo šakų kaip veiksmingą ugdymo realybės pažinimo ir kaitos paradigmą.