Turime vieni kitiems padėti išmokti valstybinę kalbą

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijoje surengta konferencija „Tautinių mažumų mokyklų iššūkiai ir naujos galimybės“. VDU Švietimo akademija – didžiausias pedagogų rengimo centras Lietuvoje – daug dėmesio skiria ir tautinių mažumų mokykloms bei švietimui. Tautinių mažumų gausiau gyvenamuosiuose rajonuose, turinčiuose pakankamai ikimokyklinio, priešmokyklinio ir mokyklinio amžiaus vaikų, savivaldybės steigia ugdymo įstaigas, vykdančias ugdymo programas tų tautinių mažumų kalba.

Konferencijoje VDU Švietimo akademijos mokslininkai, švietimo bendruomenės nariai pristatė aktualius pranešimus apie mokymosi rezultatus, lituanistiką, istoriją, gabių vaikų ugdymą, filosofinį mokymą, mokytojo profesiją, pasidalijo naujaisiais tyrimų rezultatais ir patirtimi.

Apie mokytojo pašaukimą

 

Kas bendra tarp kunigo, aktoriaus ir mokytojo? Sakoma, kad šioms profesijoms reikia pašaukimo. Žodyne šis žodis paaiškinamas kaip „polinkis į tam tikrą darbą“. Aktorius Oskaras Wyganowskis savo pranešime svarstė, kas yra pašaukimas, bandė atsakyti į klausimą, ar mokytojo profesija yra pašaukimas, ar pasirinkimas, kalbėjo apie savo, kaip mokinio, patirtį mokykloje ir pedagoginį darbą mokykloje bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kai iš mokinio išgirdo: „Oskarai, tu pasenai“, jam tebuvo 24-eri. „Mes mokomės to, kas yra čia ir dabar, apie disleksijas ir pan., bet grįžę į mokyklą ilgainiui tampame tokie, kokius mus mokė. Be to, kas trejus metus ateina vaikai vis iš kito kosmoso – man dvidešimt aštuoneri, bet nesuprantu, ką su manimi įvairiais anglicizmais kalba penktokai. Dar dirbu dėstytojo asistentu su studentais, pastebiu, kad aš per tą laiką išmokau daug daugiau nei jie“, – pastebėjimais dalijosi O. Wyganowskis, apibendrinęs, kad mokytojo pašaukimas yra nuolat mokytis.

 

VDU Švietimo akademijos doc. dr. Sergėjus Neifachas skaitė pranešimą „Pokyčių įgyvendinimas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje“ ir teigė, kad vaikai yra pagrindiniai pokyčių įgyvendintojai ir skleidėjai. „Mes labiau dalyvaujame kaitoje, o ne įgyvendiname pokyčius. Kiekvienas mokytojas kuria vertę savo klasei, vaikams, bendruomenei. Kaip atrakinti kuriančio žmogaus potencialą? Tai jau iššūkis vadovui. Tam padeda švietimo inovacijos. Ir maži vaikai kuria inovacijas, įsitraukia į plėtojimo procesą, visi mes, pedagogai, esame žaismėje. Tai kūrybinis procesas. Dviejų polių susaistymas“, – paaiškino S. Neifachas.

Pranešėjas džiaugiasi, kad ikimokyklinio ugdymo sektoriuje atsiranda alternatyvių ugdymo sistemų (Reggio Emilia, lauko pedagogika). Darželiams kartais sunku iškovoti savarankiškumą, nes priklauso savivaldybei, bet įsiklausymas ir klausymasis padeda konstruktyviai plėtoti dialogą, siekti savarankiškumo ir autonomiškumo per ugdymo turinio ir priemonių kūrimą – savo penkerių metų vadovavimo ikimokyklinio ugdymo įstaigai patirtį apibendrino S. Neifachas. Pokyčių kelias, pasak jo, – tai bendradarbiavimo, lyderystės, pašaukimo kelias. Pokyčių įgyvendinimas ugdymo įstaigoje padeda jausti bendrystę ir iššūkį.

Kodėl svarbu kelti klausimus?

 

VDU dėstytoja dr. Sigita Šilingaitė, kalbėjusi apie filosofijos mokymo mokykloje patirtį, pirmiausia prisiminė savo stažuotę Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, kur tautinė mažuma buvo lietuviai. Jos teigimu, pripažinti, kad ko nors nežinau, yra gerai, tai padeda leistis į mokymosi, žinojimo kelionę. Savo pranešime S. Šilingaitė kalbėjo apie tai, kas svarbu filosofijos pamokose: kelti klausimus (to reikia „treniruotis“, mažesni vaikai tą daro natūraliai, o vyresniems – sunkiau), mokytis, argumentuoti, klausyti kito (tą dar gana sunku daryti pradinukams), reikšti nuomonę, diskutuoti. Ji pabrėžė, kad filosofija formuoja ir kalbėjimo įgūdžius, pasakojo, kaip moko vaikus kelti klausimus rodydama paveikslėlius ir skatindama klausti, mokytis stebėti detales, ypač kasdienėje aplinkoje, kur jų nepastebime.

 

Pratęsdama temą apie klausimų svarbą, VDU „Gifted“ gabių vaikų ugdymo programos vadovė Dileta Tindžiulienė pasakojo, kad Izraelyje, jei vaikas per dieną nepaklausė šimto klausimų, manoma, kad jis turbūt nieko neišmoko. „Gifted“ – tarptautinė Lietuvos ir Izraelio programa, kuri apima vaikų ir jaunimo ugdymą nuo darželio iki universiteto – kadangi vaikai ugdomi nuo ankstyvo amžiaus, pastebėta, kad kuo anksčiau pastebimos vaiko stiprybės, tuo sėkmingiau jam gyvenime sekasi, jis labiau pasitiki savimi, turi daugiau progų išreikšti save. Kodėl remiamasi Izraelio patirtimi ir bendradarbiaujama su šia šalimi? Ten su gabiais vaikais dirbama jau trisdešimt metų, veikia 56 gabių vaikų ugdymo centrai. Rezultatai kalba už save: ši šalis gali pasigirti turinti 30 proc. Nobelio premijos laureatų ir 20 proc. pasaulio profesorių. Programa apima ne tik gabių vaikų ugdymą, bet ir tėvų bei mokytojų konsultavimą, stovyklų rengimą, mokytojų kvalifikacijos kėlimą.

 

Istorikas, dėstytojas ir VDU „Sokratus“ licėjaus direktorius dr. Mindaugas Nefas kalbėjo, kad istorija – mokslas ne tik apie praeitį, kaip dažnai manoma, bet ir dabartį bei ateitį. Diskutuojama, ar ji turėtų būti atskiras mokslas, ar integruotas su humanitariniais arba socialiniais dalykais. Suintensyvėjus kariniams veiksmams, visi susidomėjo istorija, pradėjo istorikų klausinėti, kiek truks karas, ar prasidės Trečiasis pasaulinis karas… Istorija paaiškina ir dabartį, nes tai, kas šiandien vyksta, nulemta to, kas buvo praeityje. „Turime kalbėti apie istorijų, ne istorijos mokymą, nes vienokios istorijos mokoma Lietuvoje, kitos – Rusijoje, dar kitos – JAV. Manydami, kad istorijos pamokose kalbama tik apie praeitį, vaikai greitai ją pamiršta, jiems trūksta supratimo, kuo praeities įvykiai susiję su dabartimi, kaip jie ją paaiškina. Istorija yra aplink mus. Štai kartą atsitiktinai šalia mokyklos radau tarpukario laikų šulinio dangtį ir skyriau dviem šimtams vaikų užduotį rasti to laikotarpio objektą šalia mokyklos (ieškojo du mėnesius), vėliau apie tą dangtį rengėme projektinį darbą. Istorija daug ką paaiškina analizuojant šiandienos įvykius. Kodėl lietuviai remia ukrainiečius? Nes mus sieja viena istorija. Rusijos invazija į Ukrainą mus nukelia į Šaltojo karo laikus ir pan.“, – paaiškino M. Nefas.

 

Kartais sakoma, kad istorija kartojasi. Tai – netiesa, ji nesikartoja, bet turi tendencijų, kurios yra panašios. Ir tik žmogaus rankose ir galvose yra nuspręsti, ką su tuo daryti, ar pasinaudoti turimomis žiniomis, bandant atspėti ateities įvykius. Edvardas Lucasas knygoje „Naujasis šaltasis karas“ aprašė tai, kas dabar vyksta – ten buvo niūrūs spėjimai pagal Šaltojo karo pabaigos modelį. Taigi apibendrinant galima teigti, kad istorija – tai mokslas, kuris remdamasis šaltiniais paaiškina praeitį, dabartį, pateikia galimas įžvalgas ateičiai.

 

Lituanistikos ir tarptautinių programų centro vadovė Vilma Leonavičienė pranešimą pradėjo nuo pasakojimo apie tai, kad tos dienos rytą lankėsi Vilniaus r. Kalveliuose esančioje lenkų mokykloje, kur mokė penktokus ir vyresnius mokinius lietuvių kalbos, džiaugėsi, kad kadaise priėmė sprendimą mokytis lenkų kalbos, tai dabar padeda jai vedant pamokas tokiose mokyklose: „Raginu visus mokytis kaimynų kalbos, jei norime, kad kiti mokytųsi mūsų valstybinės kalbos. Mes jos nemokame. Ar moka mokytojai valstybinę kalbą? Bijau net kalbėti apie tai. Ukrainiečiai vaikai mano aplankytose klasėse pagal lietuvių kalbos įgūdžius lenkia Lietuvoje gyvenančius vaikus. Iš Ukrainos atvykę mokytojai, besimokantys lietuvių kalbos, kad gautų darbą lietuviškose mokyklose, lenkia tuos mokytojus, kurie čia gyvena nuo gimimo. Turime susiimti ir vieni kitiems padėti išmokti valstybės kalbą, kad nebūtų gėda. Iš Ukrainos ir kitų šalių atvykę mokiniai bus jūsų klasėse, visi, nesvarbu, kokio dalyko mokytojai esate, turėsite pradėti mokyti lietuvių kalbos, jei to dar nepradėjote daryti. Manęs dažnai klausia patarimų, kokias metodikas naudoti, nuo ko pradėti. Pradėkite nuo „labas rytas“ ir motyvo, kodėl norite mokyti lietuvių kalbos, kol jo nerasite, kol nesuprasite, kodėl aš noriu užsiauginti savo kalbą kaip pavyzdinę, nuostabią, elitinę, kol nedegsite pagarba kitam, pilietiškumu, tol nieko neįvyks, neatsitiks su vaikais“, – patarė V. Leonavičienė. Mokymasis, pasak jos, yra bendradarbiavimas. Kad mokymas būtų sėkmingas, reikia mokyti, vaidinti ir linksminti – turi atsirasti pasidalijimo džiaugsmas, smalsumas, klausimų kėlimas. Konferencijos dalyviams pranešėja linkėjo domėtis savo kalba, ją ravėti, puoselėti, užkrėsti ja savo kolegas, vaikus.