Švedijoje vaikų gerovei – daugiausia dėmesio

Įvairiose Europos šalyse požiūris į įtraukųjį ugdymą yra skirtingas. Vienur pasirenkamas modelis, kai visi vaikai gali būti mokomi kartu, kitur išlikusios specialiosios mokyklos, kur mokosi įvairių sutrikimų turintys vaikai.

Švedijoje, kuri nuo 2012-ųjų vykdomuose Pasaulio laimės indekso skaičiavimuose kasmet patenka į laimingiausių pasaulio šalių dešimtuką, visų pirma rūpinamasi vaikų gerove. Tėvai gali rinktis ir bendrojo ugdymo, ir specialiąsias mokyklas. Vis dėlto skatinama, kad visi vaikai mokytųsi kartu. 

Diagnozuotas autizmo sutrikimas

 

Mažeikietė Jurgita Švedijoje gyvena jau devynerius metus. Į svečią šalį šeima atvyko su dviem vaikais, kai mažyliui Oskarui dar nebuvo nė dvejų. Mama pasakoja, kad jau tuo metu pradėjo ryškėti sūnaus elgesio ypatumai. Jis nekalbėjo, nebendravo su bendraamžiais, buvo vienišius. Vaikas nemėgo būti liečiamas, nesileido, kad mama karpytų nagučius, šukuotų plaukus, nenorėjo vartyti knygučių. „Švedai yra atviri – jei mato, kad vaikui kažkas ne taip, sako tiesiai, pasiūlo apsilankyti pas specialistus. Ir iš šeimos gydytojos, ir darželio darbuotojų girdėdavome, kad Oskaras elgiasi kitaip nei bendraamžiai. Nusprendėme patikrinti sūnaus sveikatą Autizmo centre“, – pasakoja moteris.

 

Tokie centrai yra kiekvienoje Švedijos savivaldybėje, toliausias atstumas, kurį tenka įveikti šeimoms, – apie trisdešimt kilometrų. Eilių patekti pas ankstyvosios diagnostikos specialistus, skirtingai nei Lietuvoje, nėra.

Penkerių sulaukusį Oskarą tyrė įvairių sričių specialistai – psichologai, psichiatrai, logopedai. Keletą dienų jie žiūrėjo, ką vaikas sugeba, stebėjo jo elgesį, reakcijas. „Pakako trijų tokių apsilankymų, kad sūnui būtų nustatyta diagnozė – autizmo sutrikimas“, – pasakoja Jurgita.

Kartu su mama mokėsi ir ikimokyklinės įstaigos, kurią lankė Oskaras, pedagogai. „Jiems mokymai, žinoma, buvo rengiami atskirai, bet jų tema buvo ta pati. Pagrindinis siekis – tiek mama, tiek darželio darbuotojai turi dirbti su vaiku pagal tą pačią metodiką, išmanyti tuos pačius dalykus“.

Moko ir tėvus, ir specialistus

 

Išsyk po to mama gavo siuntimą į reabilitacijos centrą, kur lankė įvairius kursus. „Švedai labai daug investuoja į tai, kad mokytų tėvus, kaip elgtis su autizmo sutrikimų turinčiu vaiku. Centre mokiausi ABA (taikomojo elgesio analizės) terapijos, nebylių kalbos, nes kitaip su sūnumi susikalbėti negalėjau. Kol Oskarui sukako šešeri, dalyvavau penkiuose panašiuose mokymuose“, – pasakoja Jurgita. Kartu su mama mokėsi ir ikimokyklinės įstaigos, kurią lankė Oskaras, pedagogai. „Jiems mokymai, žinoma, buvo rengiami atskirai, bet jų tema buvo ta pati. Pagrindinis siekis – tiek mama, tiek darželio darbuotojai turi dirbti su vaiku pagal tą pačią metodiką, išmanyti tuos pačius dalykus“, – kalba pašnekovė.

 

Mama daug dirbo su vaiku namuose, todėl rezultatai netruko išryškėti. Visai nekalbėjęs Oskaras dabar kalba trimis kalbomis – lietuvių, anglų ir švedų, jam nestinga socialinių įgūdžių. Žinoma, autizmo sutrikimas niekur nedingo, bet Jurgita patenkinta, kad per trejus ar ketverius metus pavyko daug pasiekti.

Sūnus mokosi pagal tas pačias programas kaip kiti vaikai. Tiesa, mokykloje jis būna tik nuo 8 iki 12 valandos, o mokymosi rezultatai, kitaip nei bendraklasių, nėra vertinami.

Pasirinko bendrojo ugdymo mokyklą

 

Matydama Oskaro problemas, šeima buvo pasirengusi leisti jį į specialiąją mokyklą. Vis dėlto specialistai pasiūlė iš pradžių išbandyti mokymąsi kartu su visais vaikais. „Mums pasakė: jei sūnui labai nesiseks, visada galėsite pasirinkti specialiąją mokyklą. Švedai labai siekia integruoti vaikus, neuždaryti jų atskirtų nuo kitų bendraamžių. Įvairius dalykus dėstantys pedagogai siunčiami į kursus, kur mokomi elgtis su ypatingais vaikais. Visi čia dalyvauja vaiko ugdymo procese, visi nori padėti“, – dėsto pašnekovė.

Kol kas Oskaras – pradinukas. Pažymiai Švedijos mokyklose iki šeštos klasės nerašomi, pasiekimai vertinami raidėmis – tokiu būdu vaikai nekonkuruoja tarpusavyje, o prasčiau besimokantys nesulaukia pasmerkimo ar patyčių.

 

Jurgita pasakoja, kad jos sūnus mokosi pagal tas pačias programas kaip kiti vaikai. Tiesa, mokykloje jis būna tik nuo 8 iki 12 valandos, o mokymosi rezultatai, kitaip nei bendraklasių, nėra vertinami. „Švedijoje nereikia gauti gerų pažymių, kad vaikas būtų perkeltas į aukštesnę klasę. Net jei nepavyksta įsisavinti mokymo programos, jis keliauja tolyn. Oskaras turi tik vieną teigiamą pažymį iš anglų kalbos, visi kiti dalykai – neįskaityti, bet tai netrukdo jam kasmet būti perkeltam į aukštesnę klasę“, – pasakoja mama.

 

Oskaras kol kas nemoka skaityti, matematikos uždavinius pradeda suprasti tik dabar. Ypatingiems vaikams mokyti Švedijos mokyklose pasitelkiamos šiuolaikinės technologijos. „Kiekvienas vaikas mokykloje turi kompiuterį. Čia įrašyta ir visa medžiaga, kurios mokomasi per pamokas. Oskaras papasakoja tekstą, kuris įrašomas į kompiuterį, vėliau atspausdinamas ant popieriaus. Tokiu būdu mokytojas mato, kaip mokinys suvokė dėstomą dalyką. Taip atsakinėja visi vaikai, kurie nemoka skaityti ir rašyti. Matematikos užduotys atliekamos panašiai“, – kalba pašnekovė.

Suteikiama pasirinkimo laisvė

 

Oskaro klasėje mokosi 27 vaikai, penki iš jų turi specialiųjų poreikių. Visiems diagnozuoti skirtingi sutrikimai. „Sūnui visai dienai skirtas mokytojo padėjėjas. Kai Oskarui tampa sunku išsėdėti pamokose, pagalbininkas nuveda jį į specialų kambarį, kad berniukas nusiramintų, pažaistų. Oskaras bet kada gali išeiti iš klasės, pabūti atskirai nuo kitų vaikų. Mokytojo padėjėjas padeda sūnui orientuotis mokykloje, bendrauti su klasės draugais“, – pasakoja mama.

Mokytojo padėjėjas skiriamas ne kiekvienam specialiųjų poreikių turinčiam vaikui – tik tiems, kurie turi didesnių problemų. Vis dėlto su mokiniais Oskaro klasėje per kiekvieną pamoką būna keturi ar penki specialistai.

Švedijoje veikia Pagalbinių priemonių centras, iš kurio šeima gauna smėlio laikrodžius, laikmačius, magnetines lenteles dienotvarkėms sudaryti, laikrodžius ir daug kitų pagalbinių priemonių, reikalingų autizmo ar kitų sutrikimų turintiems vaikams.

 

Mokykloje kiekvienas vaikas gali pasirinkti jam tinkantį maistą. Tarp galimų variantų – vegetariškas maitinimas, produktai be gliuteno ir panašiai. Pasak Jurgitos, Oskaras gali važinėti viešuoju transportu kartu su kitais, bet tiems mokiniams, kurie jaučia viešojo transporto baimę, siūlomos taksi paslaugos.

Švedijoje veikia Pagalbinių priemonių centras, iš kurio šeima gauna smėlio laikrodžius, laikmačius, magnetines lenteles dienotvarkėms sudaryti, laikrodžius ir daug kitų pagalbinių priemonių, reikalingų autizmo ar kitų sutrikimų turintiems vaikams.

Oskaras dabartinėje mokykloje mokysis iki gimnazijos. Pasak mamos, patekti į gimnaziją atranka yra griežtesnė, bet vaikinas vis viena nebus paliktas namie, tik jo mokslai truks ilgiau negu bendraamžių. Be to, jis, kaip ir kiti Švedijos mokiniai, kartu su vidurinio mokslo atestatu įgis ir kurią nors iš pasirinktų specialybių.

Specialistų trūksta, bet džiugina žmonių požiūris

 

Jurgita sako, kad didžiausias pliusas Švedijoje – aplinkinių požiūris į specialiųjų poreikių turinčius vaikus: „Nors šalyje trūksta logopedų, psichologų, įvairių terapijų ar reabilitacijos programų, gelbsti aplinkinių supratingumas. Niekas į kitokį žmogų nerodo pirštu. Kai vaikas elgiasi kitaip, aplinkiniai tiesiog nekreipia dėmesio. Mokykloje mokiniai taip pat taikūs, nepriešiški, supratingi, linkę nusileisti. Net jei kitokiam vaikui kyla agresijos priepuolis, aplinkiniai stengiasi jį pakalbinti, nuraminti.“

Mama neslepia, kad Švedijos mokykloje, kaip ir bet kurioje kitoje, pasitaiko patyčių, bet į jas reaguojama labai griežtai, toks elgesys greitai pastebimas ir netoleruojamas. Kartu su vaikais tiek lauke, tiek mokykloje nuolat būna daug suaugusių žmonių.

 

Pasak Jurgitos, Švedijoje panašūs Vaiko priežiūros įstatymai, kurie vis dar sulaukia didžiulio visuomenės pasipriešinimo Lietuvoje, priimti kone prieš pusę amžiaus. Žmonėms į kraują įaugę, kad vaikų negalima mušti, todėl jie užauga ramesni, nelinkę į agresiją.

Lietuvių šeimai nesyk teko susidurti ir su vaikų teisių specialistais. Pirmąsyk jie atvyko į namus po to, kai Oskarui buvo pripažintas autizmo sutrikimas. „Vaikų teisių specialistai stengiasi įvairiais būdais šeimoms padėti. Jei nedarai nieko netinkamo, tarnybų atėjimas nesukelia jokio streso. Pati kreipiuosi į šiuos specialistus, jei reikia papildomos pagalbos, jei Oskarui kas nors nesiseka. Jie nėra baudėjai, jie – mūsų pagalbininkai“, – dėsto pašnekovė.

Suteikiama įvairi pagalba

 

Jurgita vertina ir kitą Švedijoje teikiamą pagalbą. Neįgaliam vaikui gali būti skiriama maksimali 9 000 kronų (apie 900 eurų) parama per mėnesį. Oskaro šeima gauna pusę sumos – 4 500 kronų (apie 450 eurų).

Be to, tam, kad abu tėvai galėtų dirbti, Oskarui skirtas asmeninis asistentas. Jis nuveda vaiką į mokyklą, parveda namo, pamaitina, pabūna kartu, kol namo grįžta tėvai. Šios paslaugos šeima paprašė dar tada, kai Oskaras lankė darželį. Prižiūrėdami autizmo sutrikimą turintį vaiką tėvai pastebėjo, kad skiria mažiau dėmesio vyresniajam sūnui. Kol Oskarą prižiūrėdavo ateinantis žmogus, tėvai su vyresnėliu galėdavo nueiti į kiną, išeiti pasivaikščioti.

 

Dabar asmeninio asistento paslauga Oskarui teikiama 28 valandas per mėnesį. Kasmet iš naujo svarstoma, ar šeimai skirti asmeninį asistentą. „Ir Švedijoje, norėdamas gauti vienokią ar kitokią pagalbą, turi pasibelsti ne į vieno valdininko duris, paskambinėti, paprašyti. Niekas nevyksta taip greitai kaip norėtųsi. Vis dėlto, jei prašai to, ko tikrai reikia, paslaugą gauni. Ir, žinoma, nemokamai“, – kalba Jurgita.

Pašnekovė sako besiilginti Lietuvos, norėtų sugrįžti namo. Vis dėlto abu jos sūnūs jau prisitaikė prie gyvenimo Švedijoje, prie kitokių sąlygų, santykių tarp žmonių. Pritapti Lietuvoje jiems jau būtų sunku…

  

Nuotrauka – iš šeimos archyvo.