Šv. Kalėdos mokytojui (ir ieškančiam, ir suradusiam)

Liko visai nedaug iki kalendorinių metų kulminacijos – šv. Kalėdų šventės. Mokyklos darbotvarkė lėtėja, mokiniai ir mokytojai ruošiasi ilgai lauktai pertraukai. Stebėdami mus supančią aplinką ir jausdami artėjančių švenčių nuotaiką galime pagrįstai kelti klausimą, ar visa tai turi kokį nors apčiuopiamą ugdomąjį turinį, kurį galėtume apmąstyti ir kuriuo galėtume pasidalyti?

Apsidairius aplink, šį turinį apčiuopti ganėtinai sudėtinga. Vieni sako, kad Kalėdos prasideda čia, kiti sako, kad ten, treti – kad jos prasideda tik nusipirkus tam tikrą daiktą ir taip toliau. Viskas apipinta komercijos, medžiagiškumo ir daiktiškumo raizgalyne. Po švenčių neretą apninka vadinamoji pošventinė depresija – nėra pinigų, kažko trūksta, kažkas praėjo. Liūdnos Kalėdos, kaip sakoma vienoje dainoje. Lyg plūduriuotume paviršiuje, nors kažkas viduje kviečia nerti į gilumą, ieškoti prasmės, grožio, gėrio, meilės. Rinkos, reklamų, daiktų gausos siūlomas turinys nepamaitina to ilgesio. Vis giliai laukiame kažko egzistenciškai tikro, to, kas paliestų iš vidaus, ir tas ilgesys bendras visai žmonijai, tik vieni sąmoningi jam, kiti – ne.

 

Asmeniškai mėgstu Kalėdų šventę, man ji labai graži. Šiuo laikotarpiu pailsiu, susitinku su draugais ir artimaisiais, skaniai valgau, dainuoju man patinkančias dainas, gaunu dovanų, laiškų, palinkėjimų iš brangių žmonių. Atsimenu vienas Kalėdas, kurios, dabar galiu sakyti, iš esmės pakeitė mano žvilgsnį.

Prieš kelerius metus važiavau į Kalėdų šventę pas savo tėvus pro Vilniaus stoties rajoną. Prasta reputacija garsėjančiame rajone buvo beveik tuščia. Šaltą vakarą sėdėjau šiltai savo automobilyje ir grožėjausi miesto panorama. Pamenu labai elegantiškai snigo. Važiuodamas mąsčiau apie tai, kaip vėl norėsiu paragauti vieno mamos gaminto patiekalo, susitiksiu su seniai matytais žmonėmis, pasigrožėsiu Kalėdų eglute, kuri pas tėvus visada būna labai dailiai dekoruota. Taip besvajojant akys užkliuvo už vieno netikėto vaizdo. Netoli Aušros Vartų esančiuose šiukšlių konteineriuose rausėsi benamis žmogus. Jis buvo persisvėręs per konteinerio kraštą, kilnojo atliekas, kažko ieškojo. Tamsoje negalėjau įžiūrėti jo veido, pasakyti, ar tai jis, ar ji, kokio amžiaus – matėsi tik siluetas. Nesustojau, tik toliau važiuodamas savu keliu susimąsčiau apie to matyto žmogaus likimą, jo šiandieną, šį šaltą kalėdinį jo (galbūt jos) vakarą.

Kokia visgi yra Kalėdų prasmė? Juk niekas apie tai su manimi giliai ir iš esmės nekalbėjo. Vieni sako – tai Kristaus gimimas, kiti – ramybės ir šeimos šventė, taikos metas, kai žmonės tampa geresni. Jie visi yra teisūs, bet kodėl tie atsakymai neišjudina?

 

Tos kelios minutės radikalaus gyvenimų kontrasto išprovokavo mąstyti: važiuoju į namus, kur šilta, kur skanus, šviežias maistas. Žinau (net negalvodamas), kad yra karštas dušas, kvepianti patalynė, šventinis drabužis. Ką tik pro langą matytas likimas viso to neturi.

Aną vakarą, prieš išvystant tą žmogų, prisimenu, kad kėliau sau klausimą: kokia visgi yra Kalėdų prasmė? Juk niekas apie tai su manimi giliai ir iš esmės nekalbėjo. Vieni sako – tai Kristaus gimimas, kiti – ramybės ir šeimos šventė, taikos metas, kai žmonės tampa geresni. Jie visi yra teisūs, bet kodėl tie atsakymai neišjudina? Kodėl neišprovokuoja į viską pažiūrėti kitaip? Kodėl jie atrodo tokie formalūs ir neįtikinantys, stokojantys kažkokio tikrumo, prisilietimo, gyvybės, padedančios man pakeisti mąstymą. Kad ir kokios estetiškai gražios būtų prakartėlės, prasmingos telefoninio aukojimo akcijos – jos taip pat neišjudina, nes jose nėra gyvo susitikimo, kuris mus pakeičia. Jos ateina ir praeina. Nes tai yra žodžiai, kurie nevirsta realiu veiksmu, formulės, kurios nebeįdomios, nes neįtikina. Jaunas žmogus tai permato kiaurai, todėl jam neįdomu. Jei nuoširdžiai – neįdomu ir vyresniems, bet judame iš inercijos, iš tradicijos.

Ar nėra taip, kad Kalėdų šventė yra puiki proga, per kurią mums siūlomas kitoks, naujas požiūris į žmogiškumą? Galimybė kalbėti apie tai, kas gi yra žmogus? Ko jam reikia iš esmės?

 

Po šios istorijos praėjus metams, su būreliu bičiulių prieš pat šv. Kalėdas išėjome į miestą. Pasiruošėme šiek tiek maisto, šiek tiek arbatos, kad pamaitintume sutiktus to stokojančius žmones. Mūsų didelei nuostabai, maisto jiems dažniausiai netrūksta, daug labiau trūksta lygiaverčio požiūrio į jį kaip į žmogų. Kelios minutės paprasto pokalbio be nusaldinto gailesčio ar patetikos skurstančiajam. Mintys apie miestą, apie kasdienybę, apie svajones – pasidalijimas, nurodantis, kad esame lygiaverčiai, sušildo. Ir mes ne paslaugų teikėjai, o jie ne paslaugų priėmėjai. Mes visi žmonės, kuriems reikia kito, tam, kad galėtų atpažinti savo kaip asmens vertę.

Ar nėra taip, kad Kalėdų šventė yra puiki proga, per kurią mums siūlomas kitoks, naujas požiūris į žmogiškumą? Galimybė kalbėti apie tai, kas gi yra žmogus? Ko jam reikia iš esmės? Ne teoriškai, bet iš patirties, iš savo asmeninių ieškojimų. Visi apčiuopiame, tik retai įsivardijame, kad labai reikalinga šiandieninio konkuravimo, dominavimo, komercializavimo alternatyva – viso to, kas dusina, kas nepasotina.

 

Revoliucinė mintis, kad prieš du tūkstančius metų viename Judėjos kaime Dieviškoji tikrovė tampa žmonijos istorijos dalimi, abstulbina. Mąstydami pagal graikiškąją mąstymo koncepciją tiesiog negalime patikėti. Graikams nesąmonė, o žydams – skandalas. Vis dėlto bent trumpam ignoruojant argumentų ir įrodymų maištą, įsiklausius į asmeninį širdies troškimą: negi tai nėra patrauklu? Tobulybė tampa baigtinybe, save apriboja, kad pasilenktų prie paprasto, menko ir klystančio žmogaus – tokio kaip mes. Visa tai tam, kad parodytų, kad kiekvienas esame besąlygiškai vertingas. Ne dėl mūsų nuopelnų, ne dėl mūsų socialinio statuso, ne dėl mūsų galios.

 

Kalėdos šiuo požiūriu tampa puikia proga mokytojui kalbėti apie vertę: kelti nejaukius klausimus apie tai, kaip mūsų visuomenė matuoja, kas yra vertas, o kas nevertas? Kokiais kriterijais remiantis esame geri ir blogi? Su kuo kalbėti, o su kuo nesiskaityti, kas yra socialiai sėkmingi, o kas yra užribyje? Kas yra varguoliai ir skurdžiai, o kas yra turtuoliai ir įtakingieji? Pagal ką mes visa tai matuojame ir ar tai yra teisingas požiūris? Mokytojas taip pat gali klausti, ar pažymys yra tapatus mokiniui, kaip asmeniui? Juk tiek daug skausmo ir nerimo sukelia prastas pažymys, kai mes jį tapatiname su vaiku. Ar nesveika konkurencija dėl pažymių nerodo, kad žmonių vertę matuojame iškreiptai? Kalėdos gali tapti tuo puikiu laiku, kai mums suteikiama proga bei pavyzdys iš naujo permąstyti šiuos dalykus ir po truputėlį ieškoti tikresnių ir svaresnių atsakymų. Svarbiausia – tam skirti laiko ir išdrįsti plaukti prieš srovę.

 

Viršelyje Mai Rodriguez (unsplash.com) nuotrauka