Provokuojantis pokalbis: pamokos be kaukių

Mokymas nuotoliniu būdu švietimo bendruomenę užgriuvo pavasarį, visa savo jėga ir nepasiruošusią, kaip kad kelininkus netikėtai užklumpa žiema. Ši situacija pirmą kartą susiklostė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Tokiomis mintimis pradėta parodos „Mokykla 2020“ diskusija „Provokuojantis pokalbis: pamokos be kaukių“.

Diskusijos metu pristatytos platų spektrą apimančios tyrimo įžvalgos apie nuotolinį ugdymą Vilniuje. Surinkta informacija leido ne tik aprašyti nuotolinio ugdymo proceso organizavimo eigą, poveikį, bet ir atskleidė bendrą ugdymo įstaigų švietimo būklę Vilniaus mieste.

Apie tyrimą

 

Vilniaus švietimo pažangos centro (VŠPC) analitikė Jūratė Litvinaitė džiaugėsi, kad gali pasidalyti patirtimi, kuri sukaupta dirbant su VŠPC bendruomene ir šio bendro darbo vaisiumi – kartu atliktu tyrimu.

Tais atvejais, kai randasi nežinios būsena, sociologai ir tyrėjai rekomenduoja kokybinį tyrimą. Pasak specialistės, būtent todėl informacijos ieškota tiesiogiai, kreipiantis į pradinių klasių mokinių tėvus, įvairių tipų ir pavaldumo Vilniaus miesto mokyklų mokytojus, direktorius, direktorių pavaduotojus ir abiturientus. J. Litvinaitė pasakojo, kad pagrindinis kokybinio tyrimo klausimas: „Pasidalinkite savo patirtimis, savo įspūdžiais, savo matymais ir pasakykite mums, kokių kyla problemų, kokių atradimų patiriate, ir kokios pagalbos jums reikia?“.

 

„Nuotolinis ugdymas mums nebuvo žinomas, tad natūralu, jog nežinojome, kaip jį „sutiko“ tėvai, vaikai, mokiniai, mokytojai, apskritai švietimo bendruomenė, todėl ėjome ir klausėme jų, kad papasakotų ir pasakytų, kokia ta reali padėtis yra?“ – dalijosi analitikė, pridurdama, kad nors tai naujas reiškinys, apraiškų būta ir iki pirmojo karantino: mokymo praktika, nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu, taikoma Vilniaus Ozo gimnazijoje.

 

Rezultatas – surinkta ir susisteminta tyrimo dalyvių atskleista autentiška patirtis, kuri leido suplanuoti visus veiksmus – ne spontaniškai, ne pagal nuojautą ar intuiciją, o būtent – vadovaujantis duomenimis. Stengėmės atliepti tai, ko mūsų prašė švietimo bendruomenė. „Galimybė pasižiūrėti iš žmonių-praktikų pozicijos ir imtis veiksmų, atliepiančių jų poreikius, leido Vilniaus miestui iš tikrųjų puikiai susitvarkyti su tikrai dideliais iššūkiais“, – džiaugėsi Jūratė Litvinaitė.

 

Abiturientai ir nuotolinis mokymas

 

Vilniaus švietimo pažangos centro vadovė Genovaitė Kynė pasidalijo įspūdžiais apie tyrimo eigą, kuomet pradžioje vyravo įsivaizdavimas, kad abiturientams, užaugusiems technologijų amžiuje, nuotolinis mokymasis didelių iššūkių nesukels. „Prognozavome, kad daugiau problemų kils mokytojams, ypatingai – vyresniosios kartos. Tačiau rezultatai nustebino. Pasirodo, kai kurie abiturientai stokoja elementarių skaitmeninio raštingumo įgūdžių“, – stebėjosi G. Kynė, pridurdama, kad dalies kartos, augusios skaitmeniniame amžiuje, technologijų suvokimas apsiriboja žaidimais ir socialiniais tinklais.

 

Įsiliejant į mokymosi procesą nuotoliniu būdu prireikė visai kitų kompetencijų, o tam nebuvo pasiruošta. Tai planavimas ir mokėjimo mokytis kompetencijos. Ne visi pajėgė tvarkytis su keliamais reikalavimais bei savarankišku mokymusi.

„Kad būtų vaizdžiau, galiu pasidalinti įžvalga, jog iš tėvų dažnai gir̃dima replikų, kad vaikas puikiai kalba angliškai, todėl juos stebina prasti pažymiai. Tačiau realiai – vaiko anglų kalbos supratimas ir vartojimas apsiriboja tik susirašinėjimu su draugais, o tokios žinios, suprantama, turi nedidelio poveikio akademiniams rezultatams“, – pasakojo specialistė.

 

Praktikoje dažnai tenka susidurti su vertinimo šališkumu, kuomet atrodo, jog vaikas moka įjungti kompiuterį, atlieka kažkokių veiksmų, tačiau prasidėjus ugdymui nuotoliniu būdu, paaiškėjo, kad daugelis vaikų savo kompiuteriuose nė neįdiegę tekstų rengyklės „MS Word“, arba nė nežino, kas yra elektroninis paštas, nes juo nesinaudoja…

Mokykloms iššūkis kilo dėl bendravimo socialiniuose tinkluose. Pavyzdžiui, socialiniame tinkle „Facebook“, teoriškai – nepilnamečių nė neturėtų būti, nors visi puikiai žino, kad vaikai kuria melagingas anketas ir nurodo, jog jiems jau yra 18 metų.

 

Žiniasklaidoje buvo akcentuojama, kad, įvedus nuotolinį mokymą, abiturientai apimti panikos, nes nuo kovo išvaryti iš mokyklų, palikti vieni, sutrikę ir išsigandę laukia egzamino.

Jūratė Litvinaitė pasakojo, jog pirmasis interviu vyko su abituriente, mergina, kurią pažįsta asmeniškai, tad interesantė žinojo, kad ji gera mokinė. Jaunuolės požiūris nustebino: „Mokytoja, perduokite visai Lietuvai, pasakykite spaudoje, televizijoje, kad nuotolinis mokymasis yra labai gerai. Norime, kad jis liktų“, – interviu momentais dalijosi Jūratė, pridurdama, kad ši abiturientė pasiūlė pasakyti 20-ties draugų, iš įvairiausių skirtingų mokyklų, telefonų numerius, ir yra įsitikinusi, kad jų nuomonė – tokia pat.

 

„Pirmasis tokio požiūrio vertinimas – ji gera mokinė, tad įgudusi dirbti savarankiškai. Savo ruožtu paprašiau kolegų, kad rastų kontaktus mokinių, kurie nepasižymi labai atsakingu požiūriu į mokslą. Interviu metu teko išklausyti labai panašų vertinimą, kad nuotolinis mokymasis – teigiamas postūmis“, – pasakojo Vilniaus švietimo pažangos centro analitikė.

Abiturientų atsakymai, kodėl jiems patinka nuotolinis mokymasis – gana praktiški: „sutaupau laiko, nereikia eikvoti valandos (arba pusvalandžio ir pan.), kad nuvažiuočiau į mokyklą, ir dar valandos grįžti namo“ arba „nereikia ilgai ruoštis mokyklai: atsikelti, nusiprausti, susišukuoti, apsirengti. Tiesiog išlipi iš lovos, įjungi kompiuterį ir pradedi mokytis“.

 

Tyrimo rezultatai rodo, kad abiturientai suvaržyti laiko požiūriu. Mokslas reikalauja didelių laiko sąnaudų, kai kuriais atvejais net atima galimybę ilsėtis, ar užsiimti mėgiama veikla. Pasak specialistės, yra dar vienas netikėtumas, kurį patyrė interviu metu – abiturientai akcentavo, kad pagaliau rado laiko ruoštis egzaminams. Tada labai natūraliai paklausiau: „O ką tada mokykloje veikiate?“

Nemaža dalis teigia, kad „mokykloje mokytojai mus moko, bet mokomės ir egzaminams ruošiamės namie“. Taigi, tyrimas rodo, kad  abiturientai jaučia didelį skirtumą tarp to, kai yra mokomi ir, kai mokosi savarankiškai. O mokantis nuotoliniu ugdymo proceso organizavimo būdu, tokia galimybė tapo prioritetu. Vaikai jautėsi brandesni, pajuto sportinį azartą siekti geresnių rezultatų.

 

Kaip mokymosi nuotoliniu būdu trūkumą, pirmoje vietoje abiturientai išskiria fizinio kontakto stoką. Paklausus apie deramą pasiruošimą egzaminams, atsakymas pribloškė: „Jei visa Lietuva egzaminus išlaiko prastai, tai, pagal tą rodiklį, stojantieji nenukentės, vis tiek į universitetus turi priimti tam tikrą skaičių.“

Apibendrinant tyrimą, galima sakyti, kad mokantis nuotoliniu būdu nei panikos, nei baimės, kuriuos nuolat eskalavo žiniasklaidos priemonės – nebuvo. Pasirodo, abiturientai iš tiesų pakankamai subrendę, o mokykla, kaip institucija, nuveikė didelį darbą ugdydama vaikų savarankiškumą.

 

Pabaigai. Tyrimu išsiaiškinta, kad, mokinių požiūriu, mokykla pirmiausiai yra bendruomenė, kuri moko socialinių įgūdžių, bendravimo, suteikia bendro buvimo drauge pagrindus. „Mane pirmiausiai nustebino tai, kad abiturientai, į klausimą, ar apskritai reikia mokyklų, jei galima mokytis nuotoliniu būdu, atsakė: „ne, mokyklų reikia, kad socializuotumėmės“, – tyrimo apžvalgą užbaigė specialistė.

 

Renatos Česnavičienės nuotraukos

Temą tęsime.