Prisimenant galimybių laiką

1992 m. lapkričio 26 d. tuometinis Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministras Darius Kuolys pasirašė įsakymą dėl Lietuvos švietimo koncepcijos pateikimo „visuomenei susipažinti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei ir Seimui tvirtinti“. Koncepcijoje švietimas buvo apibrėžtas kaip „istoriškai susiformavusių tikslingų veiklos būdų bei organizacinių struktūrų visuma, kurios paskirtis įgyvendinti asmens ir visuomenės ugdymo tikslus“. Joje buvo suformuluoti bendri tikslai ir principai visai švietimo sistemai. Nepaisant to, kad tuometinis Seimas koncepcijos nepatvirtino, dokumentas padėjo tvirtus pamatus Lietuvos švietimo reformos darbams, buvo aukštai įvertintas tarptautiniu mastu, tapo vizija, kuri idėjiškai sutelkė švietimo bendruomenę įgyvendinti tolesnes reformas. Lygiai po trisdešimties metų VšĮ Mokyklų tobulinimo centras ir VšĮ Šiuolaikinių didaktikų centras suorganizavo švietimo bendruomenei renginį, kuriame kvietė drauge prisiminti dokumento rengimo istoriją, jį kūrusius žmones, pagrindines idėjas, pasvarstyti apie koncepcijos reikšmę dabarčiai ir ateičiai.

 

Pasak šio dokumento kūrėjų ir renginio organizatorių, tuo metu jie tiesiog dirbo, o dabar, žvelgdami iš prabėgusio laiko perspektyvos, aiškiau mato, ką nuveikė; kalbėjo ne tik apie dokumentus, bet ir apie juos kūrusius žmones, nors ir ne visi jie sulaukė šių dienų. Ar verta kalbėti apie praeitį? O kaip kitaip eiti į priekį, nepatyrinėjus, kas buvo praeityje, tad pradėti rinkti prisiminimai. Eglė Pranckūnienė papasakojo, kad dalį žmonių jau pakalbino (paskaitė susirinkusiesiems ištraukas iš prisiminimų), daugeliui tas laikas ir patirtis paliko ryškų įspaudą visam tolesniam profesiniam gyvenimui, dauguma liko dirbti švietimo srityje, dirba reikšmingus darbus, tos vertybės tapo profesinio darbo ir asmenybiniu pagrindu.

 

„Per tuos trisdešimt metų pagrindinės problemos liko tos pačios, kaip ir iššūkiai, reformos, kurias nuolat reikia paaiškinti, pagrįsti. Svarbu reflektuoti praeitį (kas nuveikta, kaip vyko), kad būtų galima drąsiai žvelgti į ateitį. Man įstrigę koncepcijos žodžiai, kad „švietimo raida bus greitesnė ir lems visuomenės raidą“ – tai yra esmė, M. Lukšienės požiūris rėmėsi tuo, kad švietimas turėtų būti orientuotas ne tik į žmogų, kuris subręsta darbo rinkai, bet ir į plačiai mąstančią, atvirą, kūrybingą, atsakingą asmenybę, tas pasakyta ir dokumente „Lietuvos pažangos strategija 2030“, kuris siejasi su koncepcijos įžanga ir filosofija“, – kalbėjo švietimo, mokslo ir sporto ministrė Jurgita Šiugždinienė.

Tekstas ir kontekstas

Tuometinis Lietuvos kultūros ir švietimo ministras, dabar Vilniaus universiteto dėstytojas doc. dr. Darius Kuolys ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) Strateginio planavimo skyriaus vyriausioji patarėja Rita Dukynaitė kalbėjo apie koncepcijos tekstą ir kontekstą, be kurio jis nebūtų atsiradęs. „Tiražas buvo neįtikėtinas (ar ne pusė milijono?), ją publikavo tuometinė „Komjaunimo tiesa“. Sąjūdžio laikais jau išdrįsome išleisti alternatyvias programas, dvejojome, ar mokytojai jas skaitys, bet Vaidas Bacys (buvęs švietimo ir mokslo viceministras, dabar –

Dubysos aukštupio mokyklos direktorius) sakė, kad todėl ir pasirinko dirbti švietimo srityje, nes perskaitė koncepciją. Ir tokių žmonių buvo ne vienas. Darius mus susikvietė ir uždarė savo kabinete – kai dirbi savajame, turi begalę kitų darbų, o tada buvome priversti generuoti mintis koncepcijai, vėliau skirtingoms žmonių grupėms paskirstė rašyti atskiras dalis. Netgi tą, dėl kurios abejojome, kad „protingai neparašysime“, nes neturime tam patirties, vertintojai įvertino kaip geriausią – iš pradžių tuo nepatikėjome, manėme, juokauja. Skirtingų sričių atstovai, pavyzdžiui, sociologė Eglė Laumenskaitė, padėdavo įžvelgti įvairesnius niuansus“, – užkulisius prisiminė R. Dukynaitė. Anot jos, labai svarbus buvo M. Lukšienės fenomenas, apie ją telkėsi iškiliausieji mokslininkai, be to, koncepcija derėjo su kitais dokumentais ir ilgą laiką ministerijoje, kad ir keičiantis ministrams, dermę stengtasi išlaikyti.

 

Švietimo sąjūdis buvo sutelktas iš visos visuomenės, akademikų, savo srities specialistų, mokytojų (tarp jų ir ne vilniečių, kurie po darbo važiuodavo į sostinę). M. Lukšienė griovė nomenklatūrines sienas, statytas 50 metų, be to, daug ginčytasi, vyko dokumento koregavimas, kompromisų paieška, dėl esminių dalykų įsiklausyta į visas nuomones. „Diskusijos dėl bendro, mus jungiančio, reikalo, bendro teksto yra unikalus dalykas – šiandien dažnai esi „išmetamas iš barščių“, jei turi kitokią nuomonę. Lietuvos švietimo koncepcija iš esmės pateikia Lietuvos ateities projekciją – švietimas mums atrodė kaip laisvos tautos savikūros būdas. Visuomenės vizija ten užkoduota itin stipriai. Pirmiausia yra laisvas, savarankiškai mąstantis asmuo kaip pagrindinis švietimo taikinys, iš to kyla laisva tauta ir valstybė. Buvome skirtingų pažiūrų, bet dėl šito sutarėme visi. Švietimo paskirtis – bėgti į priekį, kurti, modeliuoti visuomenę. Šiandienos visuomenėje pasigendama laisvo, savarankiško žmogaus dialogo. Ši Lietuvos vizija (atvirumas kaitai, išsaugant nacionalumo branduolį) neprarado aktualumo. Tame neaiškiame pasaulyje bandėme susitarti dėl aiškių taisyklių ir principų (nutarėme, kad tai humaniškumas, demokratija, atsinaujinimas, nacionalumas). Man atrodo, mums tai pavyko. 1992 m. buvo galimybių laikas, kurio neišnaudoję atsiliktume, nes vyko sparti kaita. Palyginti su kitomis, Lietuvos švietimo sistema yra pakankamai įtrauki, jei perdėta kontrole nuo mažumės nepadarysime nelaisvo žmogaus. Lietuvos švietimo koncepcija provokuoja rimtas diskusijas apie šiandienos švietimo būklę“, – tuos laikus su šiandiena lygino D. Kuolys. Jo teigimu, anuomet buvo pabrėžiama, kad pirmiausia turi būti mokslinis pagrindas, tyrimas, dabar to pasigendama įgyvendinant pokyčius.

 

Programos „Renkuosi mokyti!“ plėtros vadovė Emilė Paskočimaitė, švietimo mokslus studijavusi Vokietijoje ir Jungtinėje Karalystėje, magistro darbe tyrinėjo, kaip Lietuvoje buvo kuriama švietimo vizija, ateitis, o Lietuvos švietimo koncepcija buvo vienas iš jos analizuotų dokumentų.

Pasak vieno vokiečių mokslininko, į ateitį galima žvelgti iš dviejų perspektyvų: pirmoji sako, kad ateitis susideda iš dabarties ir praeities įvykių, o antroji – kad įvykiai yra nenuspėjami. Kai dabar sprendžiame, svajojame, kas bus ateityje, ji tampa dabarties dalimi. Praeitis savyje tarsi turi šiandieninę dabartį, kuri praeis, ir lygiai taip pat – praėjusią ateitį.

„Koncepcija iš tyrinėtų dokumentų išsiskyrė savo humaniškumu, tautiškumu, daug kalbėta apie demokratiją ir kultūrą (vėliau nagrinėti dokumentai buvo visiškai kitokie), tai vienintelis dokumentas, kur panaudotos metaforos (apie mokyklą kalbama kaip apie šeimos ir kultūros židinį, žmogų – kaip kultūros kūrėją), koncepcijoje nebuvo ekonominio augimo aspekto kalbant apie švietimo tikslus. Savo tyrime parodžiau, kad ateitis, kuri buvo kuriama tada, buvo tarsi dabarties atvaizdas“, – pasakojo E. Paskočimaitė.

Kas laukia ateityje?

 

Savo įspūdžiais po kadaise perskaitytos koncepcijos pasidalijo ir „Renkuosi mokyti!“ įtraukiojo ugdymo strategijos koordinatorius Arturas Adamas Markevičius: „Man tai buvo vizija, kaip kurti švietimą dabar, savotiškas darbo planas. Matydamas, kokia švietimo sistema yra dabar, koncepcijoje randu veiksmų planą, kaip formuoti žmogų, kuris žmogui būtų žmogus. Švietimo sistemoje turime nemažai „kapitalistinio viruso“, kuris kreipia mūsų dėmesį į tai, kokiu būdu paruošti žmogų rinkai, kokių rezultatų reikia, kad pasiektume ekonomikos aukštumas.“

 

ŠMSM Strateginio planavimo skyriaus vedėjas Ričardas Ališauskas trumpai apžvelgė dokumentą „Lietuvos strategija 2050“, kurį rengia Lietuvos Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Seimo ateities komitetu, Vyriausybės strateginės analizės centru ir Vilniaus universitetu: „Ministerijos šiame procese dalyvauti nepakviestos. Žiūrime tarsi pro rakto skylutę. Pasirinktas scenarijus „Supernova“ (Šiaurinė žvaigždė) – „konsoliduota demokratija ir švietimo proveržis: STEM ir HSM, dėmesys kūrybiškumui ir verslumui“. Mano galva, trūksta valstybės įsipareigojimo. Visi nubalsavo, kad švietimas yra itin svarbu, tai pagrindas, prielaida viskam, bet strategijoje tai tarsi pamirštama arba nepakankamai pabrėžiama.“ Savo pranešimą R. Ališauskas gausiai iliustravo skaidrėmis iš strategijos juodraščių: strateginių ambicijų rinkinio pasiūlyme įvardyta, kad Lietuva yra kūrybingų žmonių valstybė, kurioje norisi gyventi. Socialinės-švietimo krypties tikslas įvardijamas kaip sveikas, besimokantis ir kūrybingas žmogus, gyvenantis bendruomenėje, kuriai rūpi.

 

R. Dukynaitės teigimu, dokumento „Lietuvos strategija 2050“ turinys, semantiškai žiūrint, daug kuo primena koncepciją: ir įtrauktis joje buvo, ir personalizuotas, komandinis ugdymas, tik įvardyti kitais žodžiais, nes tokių terminų tada nežinota, o ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija patvirtino, kad koncepcija – pamatas visoms ateities švietimo reformoms.

Jono Gvildžio nuotr.