Pažintis su gamtos edukacijomis Estijoje ir Suomijoje

Vasara – ne tik poilsio, bet ir kvalifikacijos tobulinimo metas! Liepos 12–15 d. per 40 žmonių (mokytojų, specialistų, vadovų ir kt.) iš įvairių Lietuvos miestų, miestelių ir rajonų ugdymo įstaigų, besidominčių edukacinėmis erdvėmis ir suburtų Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro (LMNŠC), turėjo unikalią galimybę pakeliauti po Estiją ir Suomiją. Tikslas – apsilankyti dviejų valstybių gamtos edukacijos centruose, vertinguose gamtos objektuose, susipažinti su parkais, pažintiniais takais, muziejais, jau turinčiais edukacinių erdvių kūrimo patirtį bei norinčiais pradėti šiuolaikiškai ir pažangiai kurti savo įstaigų išorės ir vidaus edukacines erdves.

Vienas iš vadovų – LMNŠC Gamtinio ir ekologinio ugdymo skyriaus vedėjas Almantas Kulbis kelionę pradėjo tikslų ir uždavinių aptarimu bei pokalbiu tema „Edukacinės erdvės mokyklų aplinkoje: naujovės, galimybės, aktualijos“, o antrasis vadovas – to paties skyriaus metodininkas Tomas Pocius – paskaita „30 mitų apie gyvūnus mūsų mokyklų aplinkoje. Ar žinojote?“.

Kokia kelionė be pagalbininkų? Grupės seniūnė – Aušrelė Sereikienė iš Kėdainių r. Krakių Mikalojaus Katkaus gimnazijos nestokojo šmaikščių posakių, smagių užduočių, žaidimų ir prizų. Tai padėjo kelionės dalyviams vienam kitą geriau pažinti ir palaikyti gerą nuotaiką.

Visi keliautojai turėjo galimybę pristatyti savo įstaigų edukacines erdves, išsakyti lūkesčius, identifikuoti problemas. Kiekvienas kelionės dalyvis po praktinę užduotį gavo ir iš Daivos Staškūnienės, Šeduvos lopšelio-darželio vadovės, garsinančios savo įstaigą išskirtinio grožio ir funkcionalumo edukacinėmis erdvėmis.

Pirmasis vizitas prasidėjo Pernu gamtos namuose – naujausiame ir moderniausiame gamtos edukacijos centre Baltijos šalyse. Jame susipažinome su įgyvendinamomis edukacinėmis programomis, apžvelgėme centro erdves ir ekspozicijas bei planetariumą, kuriame žiūrėjome filmą. Sudomino darbo su mokiniais formos ir metodai. Pasivaikščiojome nepaprasto grožio Kadriorgo parke Taline, kuris sužavėjo želdinių bei architektūros vienove modernėjančio Talino kontekste. Dėmesį traukte traukė Kadriorgo parke pastatyti baroko stiliaus rūmai bei preciziškai sutvarkyti gėlynai ir želdiniai. Susipažinome ir su Talino senamiesčiu bei jo viešųjų erdvių edukaciniais elementais.

Antroji diena prasidėjo kelione į Helsinkį keltu, kuri, žinoma, be dokumentų patikrinimo procedūrų neapsiėjo. Pirmiausia susipažinome su Helsinkio viešosiomis erdvėmis ir skirtingo tipo bei stiliaus parkais. Aplankėme Esplanadi pėsčiųjų gatvę, Observatorijos kalvą, Kaivopuisto peizažinį parką. Žavėjo jų stilius ir pritaikymas žmonių poreikiams. Vėliau laiveliu persikėlėme į gamtos stebėtojų pamėgtą Harakka salą Helsinkio mieste ir joje įkurtą gamtos centrą. Jame aplinkosaugos edukatoriai pasakojo, kaip dirba su mokiniais ir kitomis visuomenės grupėmis, kokius taiko metodus, naudoja priemones. Ypač sužavėjo edukacinė aplinka ir jos įvairiapusis panaudojimas. Realiai pamatėme gneisus – metamorfines uolienas, susidariusias regioninio metamorfizmo metu iš nuosėdinių ar rūgščių magminių uolienų. Po jas galėjome vaikščioti, liesti. Neapsakomas jausmas! Ne ką mažiau žavėjo Helsinkio universiteto botanikos sodas ir ekskursija po lauko ir vidaus edukacines erdves bei oranžeriją, pažintis su originaliais biologinės įvairovės eksponavimo būdais, Gyvybės medžiu ir kitais objektais. Vėliau grožėjomės tolimesniais nuo centro objektais, kuriuos apžiūrėjome važiuodami autobusu, o vakarą praleidome prie Baltijos jūros, tyrinėdami florą ir fauną.

Trečiąją dieną autobusu keliavome į Nuuksio nacionalinį parką. Išklausėme Almanto Kulbio paskaitą „Suomijos gamtos turtai ir saugomos teritorijos“, dalyvavome Tomo Pociaus praktikume „Kaip tapti gamtos stebėtoju, nestudijavus biologijos mokslų?“. Pėstute žygiavome Suomijos miškų pažintiniu gamtos taku, o apžvalgos aikštelėje grožėjomės atsivėrusia nuostabia panorama, matėme pažintinių takų infrastruktūrą, ežerus, uolas, nuostabius kraštovaizdžius ir gamtos įvairovę, lankėmės Haltia gamtos centre. Aplankėme didžiausią Suomijoje gamtos istorijos muziejų su unikaliomis zoologinėmis, botaninėmis, fosilijų, mineralų ekspozicijomis, susipažinome su biologine įvairove ir kraštovaizdžiais. Apsilankėme unikalioje, granito uoloje iškaltoje Tempeliaukio bažnyčioje, vadinamoje Helsinkio perlu, neabejotinai vienoje įspūdingiausių lankytinų vietų Helsinkyje, pasižyminčia puikia akustika, kurioje dažnai vyksta tuoktuvių ceremonijos.

Paskutinė kelionės diena prasidėjo Kadriorgo parke, Taline. Džiugino parko stilius, želdinimo ypatumai, dermė su miesto erdvėmis. Sužavėjo Sooma nacionalinis parkas Estijoje. Susipažinome su pelkių augalais ir gyvūnais. Stebino vandens lelijų plotai, besirpstančios tekšės, vikruoliai driežai ir kiti gyviai.

Teko paragauti tekšių uogienės, suomiško sūrio, ruginės duonos (ilgai negendančios), vytintos mėsos gaminių iš šiaurės elnių ir meškų, elnio, briedžio ir meškos konservų, lašišos sriubos, beržo saldainių.

Organizatorių buvome apdovanoti knygomis apie Estiją ir Suomiją, CD „Miškų įvairovė: raida, elementai, procesai“, LMNŠC išleista knygele „Žaidimas gamtoje: surask juos visus!“, filmu „Balų šeimininkai“ ir plakatu „2021 metų rūšių dešimtukas“. Sužinojome, kad 2021 metų vabzdys – buksmedinis ugniukas, voragyvis – paprastasis žaliavoris, paukštis – paprastasis purplelis, samana – paprastoji žiopsa, grybas – didysis kukurdvelkis, žuvis – ešerys, krūmas – vaivoras, varliagyvis – česnakė, žinduolis – paprastasis kirstukas, augalas – dirvinė raugė ir metų buveinė – medžiais apaugusios ganyklos.

Kelionės pabaigoje aptarti rezultatai, išklausyti visi dalyviai, numatyti ateities planai. Neapsieita ir be gestų kalba atliktos dainos, įtraukusios visus kelionės dalyvius, „Išėjo tėvelis į mišką“. Visų širdis šildė Neringos meno mokyklos direktorės Rasos Norvilienės sudainuota daina „Stinta pūkis“ apie poledinę bumbinamąją stintų žvejybą, kuri Lietuvos nacionalinio kultūros centro suburtos ekspertų komisijos pripažinta ir įrašyta į Nacionalinį nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Norisi be galo dėkoti kelionės organizatoriams už kruopštų pasirengimą, pedantišką programos laikymąsi, įdomias paskaitas ir prasmingas dovanas, kuriomis pradžiuginsime kolegas, o ypač mokinius, taip pat kiekvienam kelionės dalyviui – už geras emocijas, draugiškumą, išsakytas mintis.

Kelionės dalyvių refleksijos – „patirti įspūdžiai nuslopino visus nepatogumus“, „mačiau daugiau, nei prisimenu, prisimenu mažiau, nei mačiau“ – daug ką pasako. Sustiprėję ryšiai tarp įstaigų, pasidalyta geroji darbo patirtis leis dirbti dar sutelkčiau, gražinant ir turtinant edukacines erdves.

+8

0