Patirti skautišką dvasią ir pažinti gyvenimą gamtoje

Skautai – daugeliui gerai žinoma vaikų ir jaunimo organizacija, kuriai visame pasaulyje priklauso daugiau nei 54 milijonai narių. Jie daug laiko leidžia gamtoje, stovyklauja ir teigia, kad skautavimas – ne būrelis ir ne tik vasaros stovyklos, tai – gyvenimo būdas. Tik ką daryti, jei vaikas nėra šios organizacijos narys, bet nori tokį gyvenimo būdą išbandyti? Tam skirtos specialios „Skautai neskautams“ stovyklos, apie kurias pasikalbėjome su „Skautai neskautams“ vadove Dovile Pilkauskiene.

 

Kaip kilo idėja neskautams organizuoti skautų stovyklas? Galbūt po jų dalis stovyklautojų tampa skautais?

Ši idėja kilo dar 2003 m., kai, artėjant vasarai, vis daugiau vaikų išreikšdavo norą prisidėti prie skautų, kuriems stovykla yra visų metų kulminacija, apibendrinimas ir įsivertinimas to, ką per metus išmoko, bei susitikimas su seniai matytais draugais skautais. Taigi vaikų, kurie per metus nelankė sueigų (kas savaitę vykstančių skautų užsiėmimų, turinčių specifinį turinį ir struktūrą), nedalyvavo savaitgalių žygiuose ir stovyklose, nepažįsta vadovų, – negalime tiesiog „įmesti“ į skautų stovyklą. Radome išeitį: organizuoti skautišką stovyklą neskautams, jos programa pritaikyta skautavimo „neragavusiems“ vaikams, kurioje, patyrus skautišką dvasią, ir pažinus gyvenimą gamtoje, visai realu nuspręsti dėtis prie skautų.

 

Ko vaikai gali išmokti jūsų stovykloje? Kokius užsiėmimus siūlote ir kurie iš jų vaikams labiausiai patinka?

Mūsų stovyklų edukacinė programa grindžiama skautiškuoju metodu ir skautiška pedagogine sistema, pagal kurią siekiama, kad kiekvienas vaikas tobulintų šešias individualybės sritis: būdo (charakterio), proto (kognityvinė), kūno (fizinė, sveikatos), bendrumo (socialinė), jausmų (emocinė) ir dvasios. Taigi kiekvienas užsiėmimas nukreiptas bent į vieno, o dažniausiai – į kelių paminėtų sričių ugdymą. Praktiškai tai atrodo gana paprastai: vaikai, veikdami mažomis grupelėmis (skiltimis), padedami vadovų, sukuria grupės simboliką, prisiima pareigų, planuoja vakaro programos (skautiškas laužas) eigą, priima sprendimus, aptaria veiklą. Aktyvieji metodai puikiai pagelbėja susipažįstant su skautiška veikla, mokantis naudotis įrankiais konstruojant stovyklos įrengimus, einant į žygį, stebint gamtą, domintis gimtojo krašto kultūra ir istorija, mokantis saugiai elgtis prie laužo. Atlikdami kūrybines užduotis, ir tokiu būdu patirdami skautiško nuotykio dvasią, vaikai įgyja gyvenimiškų įgūdžių, dar geriau pažindami save ir aplinką, sutikdami naujų draugų. O patinka stovyklautojams daug dalykų, tai lemia konkretaus vaiko asmenybė – vienam labiau įsimena aktyvūs strateginiai žaidimai, kitam – žygiai, trečiam – vakaras prie laužo su dainomis ir žaidimas, dar kitiems – kad išmoko sukrauti ir užkurti laužą bei pasigaminti karšto maisto.

 

Kokie vaikų ir tėvų atsiliepimai po stovyklų?

Po kiekvienos stovyklos pamainos, dalyvavusių vaikų tėveliams siunčiame elektroninę anketą, kurioje prašome įvertinti stovyklą įvairiais aspektais – programą, vadovus, maistą, informacijos perdavimą ir daugybę kitų dalykų. Klausimus apie stovyklą ir jos sudedamąsias dalis užduodame ir vaikams. Atsiliepimai dažniausiai – puikūs, vaikai džiaugiasi įdomia programa, smagiais vadovais bei naujais draugais, o tėvai – akivaizdžiu vaikų savarankiškumu, drąsa, „atitrūkimu nuo telefonų“.

 

Papasakokite keletą įsimintiniausių, įdomiausių akimirkų iš stovyklos gyvenimo.

Kiekvienoje pamainoje organizuojamas talentų vakaras, jo metu vaikai kuria pasirodymus, išdrįsta pasirodyti prieš visą stovyklos bendruomenę ir dėl to nuoširdžiai didžiuojasi.

„Oro skautai neskautams“ stovykla išsiskiria tuo, kad vieną iš stovyklos saulėlydžių stebime skrisdami oro balionu. Kiekviena stovyklos diena baigiama refleksija, kuomet vaikai ir vadovai drauge aptaria, kaip jiems sekėsi, ir, giliau analizuodami savo bei kitų elgesį ar jausmus, geba įsivertinti savo augimą. Be viso to, kiekviena stovykla turi išskirtinių pamainos akimirkų – dažniausiai tai – visai paprasti dalykai, pavyzdžiui, kažkam labai sušlapus žygyje ar įveikus tikrą skautišką išbandymą – netikėtai gimsta geriausi prisiminimai.

 

Ar yra stovyklautojų, kurie pas jus sugrįžta kasmet?

Dalyvavusius stovyklose vaikus kviečiame prisidėti prie skautų – dalis taip ir padaro. Tačiau pasitaiko situacijų, kuomet tapti skautu nepavyksta – pavyzdžiui, gyvenamoje vietoje nėra skautų vieneto (grupės). Arba grupė renkasi vaikui nepatogiu metu, susitikimų laikas dubliuojasi su lankomais būreliais. Kai kuriems vaikams tiesiog patinka stovykla, o visus metus aktyviai dalyvauti skautų veikloje jie nenori arba negali. Tokie vaikai renkasi grįžti į „Skautai neskautams“ stovyklą. Be to, yra tokių, kurie tais pačiais metais dalyvauja net keliose stovyklos pamainose – išbandę, pavyzdžiui, „Skautai neskautams“, važiuoja dar ir į „Jūrų skautai neskautams“, „Oro skautai neskautams“. Mūsų stovyklos pamainų programa šiek tiek skiriasi, taigi dalis vaikų grįžta dar ir dėl to, kad išbandytų visą „asortimentą“.

 

Šiek tiek papasakokite apie stovyklos vadovus. Kas jie ir kaip jais tampama?

Mūsų stovyklos vadovais gali tapti tik skautai, įgiję darbo su vaikais ir jaunimu patirties, baigę mokymus bei turintys darbui su vaikais reikalingus pažymėjimus. Dažniausiai tai – žmonės, augę skautaudami, ir tapę skautų vadovais. Stovykloje tie, kurie jau turi darbo su vaikais ir jaunimu patirties, tampa stovyklautojų vadovais, o tie, kurie tokią patirtį dar tik kaupia – pabūna kitų sričių vadovų padėjėjais, pavyzdžiui, ūkio priežiūros.

Vienai 8–12 vaikų grupei vadovauja vienas patyręs skautų vadovas, baigęs Lietuvos skautijos vadovų mokymus, higienos, pirmosios pagalbos ir turistinių stovyklų organizavimo kursus, bei vienas padėjėjas, galbūt tik pradedantis vadovo kelią, tačiau jau patyrę bent kelis metus skautavimo. Be grupelių vadovų ir jų padėjėjų, visai stovyklai vadovauja didele skautiška patirtimi galinti didžiuotis vadovų komanda: stovyklos viršininkas, komendantas, programos vadovas, ūkvedys ir maistininkas, stovykloje nuolat budi medikas.

 

Kokia stovyklautojų diena?

Kiekvieną dieną stovyklos gyvenimas pradedamas mankšta, prausimusi, rikiuote ir vėliavos pakėlimu su skautiškais šūkiais. Į skautų dienos programą įsiterpia pusryčiai, pietūs, vakarienė ir naktipiečiai. Stovyklaudami gyvename palapinėse, čia taip pat yra ko pasimokyti (kaip tvarkingai laikyti drabužius, kaip įrengti asmeninę batų džiovyklę ar indaują, kaip pasigaminti maisto ant laužo). Kiekvieną dieną vyksta įvairi skautiška programa: žvalgome apylinkes, išmokstame naudingų dalykų, kurie vėliau praverčia įveikiant įvairias užduotis. Patirdami daug nuotykių, stovyklos veiklose vaikai dalyvauja su savo grupele, vadinama skiltimi. Su savo grupe leidžiasi įveikti įvairių iššūkių ir stovykloje, ir už jos ribų. Prižiūrima suaugusių vadovų, grupelė išbando įvairių stovyklos atsakomybių: gamina valgius, vakare užkuria stovyklos laužą, budi stovykloje, atlieka kitų žvalgybinių užduočių.

 

Kai kuriose stovyklose vaikai telefonais gali naudotis tik nurodytu metu (dažniausiai – vakare), kad paskambintų tėvams. Kaip yra jūsų stovykloje? Ar tikrai šiuolaikiniai vaikai „negali gyventi“ be interneto ir technologijų – kokie jūsų pamąstymai ir patirtis šia tema?

Mūsų stovyklose vaikai telefonų visai neturi – na, bent jau mes primygtinai rekomenduojame jų neimti. Ne tik dėl to, kad naktį įnikus į telefoninius žaidimus pritrūksta energijos intensyviai dienos programai, bet ir dėl to, kad gamtoje, dar neįpratus gyventi palapinėje, telefoną lengvai ištinka bėda – tamsoje galima užminti, galima užmesti šlapią rankšluostį ar tiesiog pamesti žolėje. Žinoma, gamtoje apskritai nėra sąlygų telefonų priežiūrai, o programa pakankamai intensyvi, tad nuo pat rytinio kėlimosi iki nakties poilsio laiko technologijoms nelieka. Numatytu metu (dažniausiai – pavalgius pietus arba vakarienę) galima susisiekti su tėvais, naudojantis vadovų telefonais. Tėvams, kai jie atveža vaiką į stovyklą, duodama kortelė su tiesioginio vadovo telefono numeriu ir nurodomas laikas, kada tėvai gali skambinti pasikalbėti su vaikais. Vaikai taip pat gali paskambinti vadovo telefonu. Be to, kiekvieną stovyklos dieną fiksuojame nuotraukose ir keliame jas į socialinio tinklo „Facebook“stovyklos paskyrą, kad tėvai matytų, ką veikia ir kaip jaučiasi jų vaikai – tai stipriai sumažina skambučių poreikį.

Mūsų patirtis byloja, kad gyventi be interneto ir technologijų ne tik įmanoma, bet ir labai naudinga – vaikai iš naujo atranda natūralaus bendravimo, buvimo komandoje džiaugsmą, ir tokie, kartais paprasti dalykai – laužo užkūrimas ir skautiškos duonelės kepimas vakare, vaikams palieka labai gilių įspūdžių.

 

Šiuolaikiniai vaikai pripratę prie patogumų. Ar jų „negąsdina“ skautiška buitis ir gyvenimo bei oro sąlygos (vėsesni orai, lietus ir pan.)?

Skautiška buitis ir orai dažniausiai labiau gąsdina tėvelius, nei vaikus – pastarieji lietui lyjant prašo eiti maudytis ežere, o striukių galėtų ir nesirengti, jei vadovai primygtinai neragintų. Iš tiesų skautiška buitis nėra nepatogi – mes „prisijaukiname“ savo gamtiškąją aplinką, pasirūpiname, kad palapinės būtų gerai pastatytos ir nešlaptų, pamokome, kaip laikyti daiktus, o svarbiausia – įsirengiame pastovykles, erdves, kuriose patogu gyventi: aplink laužą pastatomi patogūs suoliukai, pakabinamas tentas, kad netrukdytų nei lietus, nei kaitri saulė; naudodami medieną ir virves pasistatome indaujas, lentynėles, stalus, rūbų ir rankšluosčių džiovyklas. Taip pat stovyklose naudojami nuolat prižiūrimi biotualetai, įrengiamos praustuvės su tekančiu vandeniu, dušai.

 

Kaip nepažįstamiems vaikams sekasi susidraugauti ir bendrauti tarpusavyje?

Pirmomis stovyklos dienomis programa skirta būtent susidraugauti– žaidžiame daug komandinių žaidimų, aiškinamės vienas kito stiprybes, stengiamės kuo daugiau vieni apie kitus sužinoti. Vadovai nepalieka vaikų be priežiūros, tad bet kokios nedraugystės apraiškos iškart pastebimos, į jas reaguojama – kartais reikia nuoširdaus pokalbio, kartais – gilesnio patyrimo žaidimų, o kartais – sporto, kad „išsikrautų“ energijos perteklius. Skautai tiek savo patyrimu, tiek mokymuose yra susipažinę su komandos formavimosi teorija ir praktika, šiomis žiniomis intensyviai naudojasi. Tad atvejis, kad kažkas stovykloje nesutiktų naujų draugų ar blogai jaustųsi grupėje – labai retas.

 

Dėkoju už atsakymus ir linkiu gražių įspūdžių kitose stovyklose.