Nebus sutarimo – nebus ir rezultatų!

„Švietimo naujienos“ kviečia į įdomią pažintį su dar vienu Lietuvos švietimo žmogumi – tai dr. RASA NEDZINSKAITĖ-MAČIŪNIENĖ, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos lektorė, turinti 7 metų pedagoginę, mokslo tiriamąją patirtį. Lektorė tarptautinės patirties įgijo dalyvaudama studentų mainų programose, skaitydama paskaitas užsienio universitetuose, atlikdama mokslines stažuotes. Ji taip pat yra „Erasmus+“ projekto „TeachUP“ institucinė koordinatorė, tyrėja ir projekto „Lyderių laikas 3“ lektorė. R. Nedzinskaitės-Mačiūnienės mokslinių interesų sritys – mokytojų rengimas, švietimo vadyba bei lyderystė ir pan. Be to, tai labai atviras, šiltas, o svarbiausia – pareigingas žmogus, turintis ką pasakyti švietimo bendruomenei. Kviečiame skaityti!

 

Esate ugdytoja ir mokslininkė, sakykite, kuo šiandien būti sunkiau? Ir kodėl?

Išties mano profesinėje veikloje šie du elementai yra susipynę. Bet, dirbdama edukologijos srityje, neįsivaizduoju, kaip būtų galima šiuos du dalykus atskirti. Juk iš esmės tam, kad ugdymas būtų kokybiškas, svarbios ir mokslinės įžvalgos, ir įrodymai, kuriais remiamasi ugdymo praktikoje. Ir priešingai – kad moksliniai tyrimai būtų vykdomi, atspindint ugdymo praktiką, svarbus šios praktikos patyrimas ir supratimas iš vidaus. Kitaip tariant, manau, kad tai vienas kitą reikšmingai papildantys veiklos aspektai, leidžiantys siekti profesionalumo veikloje.

 

Kokioje šviesoje Jūs matote Lietuvos švietimą šiandien? Kas mūsų švietimo sistemoje Jums atrodo yra gerai, o ką visgi reikėtų keisti?

Jeigu kalbame tik bendrąja prasme, neinant į atskirus segmentus, vertinu gana teigiamai. Nesinori visiškai skeptiškai žvelgti į tai, kas šiuo metu vyksta švietimo sistemoje. Žinoma, į švietimo „skaudulius“ aš žvelgiu iš platesnio konteksto. Kad ir mokyklų tinklo optimizavimas… Juk iš esmės pati regionų politika šiuo metu yra, jei taip galima sakyti, „apleista“. Todėl, vertinant mokyklų tinklo optimizavimą, reikėtų šį reiškinį matyti platesniame kontekste.

Kaip jau ne vienas garbus Lietuvos mokslininkas yra akcentavęs, iš esmės turime konceptualius prieštaravimus. Jei paanalizuotume švietimo dokumentus, pamatytume, kad jie paremti skirtingomis konceptualiomis prieigomis. Pavyzdžiui, kompetencijomis grįstas mokymas, standartizuoti nacionaliniai ir tarptautiniai mokinių pasiekimų tyrimai ir kita rodo ekonominį požiūrį į švietimą. Bet su Geros mokyklos koncepcija priešakyje mes vis kalbame apie vaiko individualumą, lygias sąlygas kiekvienam, vaiko asmenybės auginimą ir t. t., kas iš esmės rodo sociokultūrinį požiūrį į švietimą. Ką visa tai mums rodo?.. Ogi tai, kad iš esmės toje pačioje sistemoje turime du vienas kitam prieštaringus konceptualius pagrindus. Visada sakau, jei visi – politikai, mokytojai, tėvai – suprastume ir švietimą vertintume iš ekonominio požiūrio arba sociokultūrinio, rezultatų švietimo sistemoje tikrai pasiektume. Tačiau, mano galva, naivu tikėtis proveržio dabartinėje švietimo sistemoje, kai nesame susitarę dėl bendro požiūrio lauko. Mano nuomone, mokytojai vadovaujasi ir švietimą vertina iš sociokultūrinės perspektyvos, kai priimantieji sprendimus – švietimo politikai (vyriausybė) – jį vertina iš ekonominio požiūrio lauko. Mielieji, tai ir yra žinia mums visiems – nebus sutarimo, nebus ir rezultatų!

 

Dalyvaujate įvairiuose švietimo projektuose tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu, pasidalykite mintimis apie juos: kokia jų prasmė ir ką jie duoda studentams, dėstytojams ir globaliai – Lietuvos švietimui?

Išties platus klausimas… Žvelgiant iš profesinės perspektyvos, tarptautiniai projektai – tai puiki platforma megzti profesinius ryšius. Dalyvavimas tarptautiniuose projektuose leidžia iš vidaus pažvelgti į skirtingų šalių ugdymo praktiką. Kita vertus, taip plečiasi ir mano, kaip mokslo bendruomenės nario, akiratis, kultūrų pažinimas, naujausių ugdymo praktikų pažinimas ir galimybė jas išbandyti nacionaliniu lygmeniu. Pavyzdžiui, šiuo metu dirbu „European Schoolnet“ koordinuojamame projekte „TeachUP“. Tai – projektas, apimantis 10 šalių (iš viso projekte dalyvauja 17 partnerių). Projekte kuriame masinių atvirųjų kursų turinį, kuris yra aktualus visose šalyse – personalizavimas, formuojamasis vertinimas, kūrybiškumas, bendradarbiavimas. Kasmet šalyse partnerėse organizuojamos Dialogo laboratorijos, suvienijančios įvairius užsakovus (tėvus, politikus, mokytojus, studentus ir t. t.). Be to, netiesiogiai, bet studentai taip pat gauna pridėtinę vertę, nes aš, dirbdama su jais, išbandau naujas praktikas, taip jie supažindinami su platesniu edukologijos kontekstu ir naujausia praktika.

Pajuokausiu… Kažkada viena profesorė sakė mums, dar jauniems doktorantams: „Lietuva jau seniai – ne aborigenų šalis, o lygiavertė Europos dalis.“ Tai tikriausiai tarptautiniai projektai ir yra dar vienas būdas įrodyti, patvirtinti, kad mūsų akademinė bendruomenė niekuo nenusileidžia kitų šalių bendruomenėms, kad esame konkurencingi ir turime, ką parodyti pasauliui.

 

Pažįstate daugybę pasaulio švietimo atstovų, iš arti matėte ne vienos šalies švietimo sistemą, ko iš jų turėtume pasimokyti? Ar Lietuva šiandien eina panašiu keliu, kaip ir kitos pasaulio šalys?

Manau, kad visose šalyse yra visko ir tai, kas veikia vienose šalyse, tikėtina, jog Lietuvoje neveiks. Procesai, mano galva, vyksta panašūs. Tam, kad procesai kistų, turime kalbėti apie visuomenės sąmonės kaitą, manau, kad tai vyksta. Kolegos iš Taivano, viešėdami Lietuvoje, įžvelgė, kad panašūs procesai pas juos vyko prieš 15–20 metų. Noriu pasakyti, kad kiekviena visuomenė evoliucionuoja, bet skirtingais tempais, skirtingu keliu. Mane asmeniškai žavi Taivano mokyklos kultūros dalis – aptarnaujančiojo personalo nebuvimas. Paprastai sakant, valytojų nėra, o kiekvienas vaiko rytas mokykloje prasideda klasių, koridorių, tualetų valymu. Jei tai padarytume dabar Lietuvoje, tikriausiai ne vieno visuomenės nario būtume apšaukti vaikų išnaudojimu. O štai Taivane taip mokoma atsakingumo ir paprasčiausio „ūkiškumo“. Arba, pavyzdžiui, Suomijoje visi mokiniai mokykloje maitinami nemokamai. Puikus dalykas, ar ne? Bet jei pažiūrėtume, kokį maistą jiems duoda (vienas patiekalas visiems ir dedasi, kiek kas nori, pavyzdžiui, lašiša su makaronais), sakytume: „Kaip užtikrinama maisto įvairovė ir kiti higienos reikalavimai?“ Tokių pavyzdžių galima būtų įvardyti daug, bet tikriausiai jie visi sako viena: visuomenės sąmoningumo auginimas – pirmiausia. Kol to nebus, o vis bandysime imti įvairius pavyzdžius ir juos dirbtinai integruoti į savo švietimą, tol pokyčių nebus. Nes tai, kas yra dirbtina, ir lieka dirbtina… Kryptis ir pokyčiai turi ateiti iš vidaus. Čia kaip itin svarbų dėmenį matau pedagogus ir jų nuostatų kaitą. Iš esmės mūsų pedagogai yra profesionalai, bet kažkodėl priimame sprendimus, kaip jiems dirbti patiems nedalyvaujant. Paradoksas ir tas, kad, svarstydami švietimo klausimus, neįtraukiame vaikų kaip pagrindinių „užsakovų“.

 

Kurį pasaulio (o gal Lietuvos?) švietimo lyderį įvardytumėte kaip tą, kuriuo sekate, prijaučiate jo mintims, darbams, veikloms? Kodėl?

Tikriausiai galima būtų įvardyti ne vieną, bet, pradėdami pedagogikos paskaitas, pirmiausia su studentais kaip pagrindą visam kursui žiūrime Keno Robinsono paskaitą „Youtube“ kanale apie paradigmų kaitą. Man jis ir jo idėjos yra itin svarbios.

 

Koks jaunimas renkasi studijas VDU Švietimo akademijoje? Kaip Jums atrodo, ar Lietuvos edukologijos universiteto virsmas į tris pedagoginius centrus – pokytis, atnešiantis kokybišką pedagogų rengimą?

Neišskirčiau VDU jaunimo iš kitų universitetų konteksto, nes manau, kad visur yra įvairių studentų, vedamų skirtingos motyvacijos. Dėkoju lemčiai, kad mano praktikoje pasitaikė motyvuoti ir smalsūs žmonės.

Aukštojo mokslo „reformą“ vertinu skeptiškai. Tai dedu į kabutes, nes šiek tiek juokinga vadinti „reforma“ vieno universiteto uždarymą. Manau, priėmusieji šį sprendimą buvo vedami ne susirūpinimo pedagogais, bet vien ekonominių interesų.

 

Su kokiais iššūkiais susiduriate rengdama „rytdienos“ pedagogą?

Viskas taip sparčiai kinta! Ir taip norisi, kad tas „rytdienos“ pedagogas viską gautų. Tuo labiau kad edukologijoje receptų nėra. Vadinasi, tai itin plataus spektro specialisto ruošimas. Kitas svarbus dalykas, dirbant su studentais, yra tai, kad iš esmės jie jau ateina turėdami susiformavusį vaizdinį, kas yra geras pedagogas. Tai būna įvykę mokykloje per 12 metų, šį vaizdinį per 4 studijų metus be galo sunku pakeisti. Rudens semestre dirbau su pirmo kurso studentais. Viena studentė po keleto mūsų susitikimų „pratrūko“: „Aš nesuprantu, ko jūs iš mūsų norite? Mes tokių dalykų (reflektuoti, pagrįsti ar paneigti teiginius ir pan.) mokykloje nesimokėme.“ Kitas pavyzdys – studentų sėdėjimas ratu, baigus kursą, reflektuojant, brandaus amžiaus studentė išsakė savo jausmus: „Po pirmų kartų jūsų paskaitose aš nebenorėjau ateiti, bet dabar galiu pasakyti, kad supratau, kodėl jūs dirbote su mumis būtent taip.“ Manau, tai geras pavyzdys, kaip kartais man tenka juos „perlaužti“ (juokauju). Tiesiog matau, kaip kinta studentų nuostatos, ir tame įžvelgiu prasmę.

 

Kokių tikslų siekiate ugdydama šiandieninius studentus? Kaip manote, kokio mokytojo reikia dabartinei Lietuvos mokyklai? Ir kas svarbiau: bendrosios kompetencijos ar žinios?

Žinote, nemanau, kad tikslinga priešinti bendrąsias ir specialiąsias žinias. Žinios būtinos, bet mes dažnai prie jų suvokimo ir sustojame. Ugdydama remiuosi Bloomo taksonomija, siekdama, kad studentai gebėtų analizuoti ir vertinti reiškinius. Man svarbu, kad jie būtų kritiškai mąstantys žmonės. O tam reikia ne tik plataus žinių bagažo, bet ir gebėjimo su tomis žiniomis kažką prasminga nuveikti.

 

Esate sakiusi, kad ugdymas – dvipusis procesas, kuriame mokosi ne tik ugdytinis, bet ir ugdytojas. Ko kasdien išmokstate iš savo studentų ir ką stengiatės jiems perteikti?

Stengiuosi jiems perduoti viską, ką esu sukaupusi savo patirtyje. Noriu su jais kurti kolegiškumu pagrįstus pedagoginius santykius. Dažnai girdžiu studentų nusiskundimus, kad dėstytojai patys netaiko to, ko mus moko. Savo kursuose stengiuosi ne tik pasakoti, „kaip turėtų būti“, bet ir praktiškai tai taikyti. O iš savo studentų išmokstu įvairių dalykų: pradedant nuo jų, visų skirtingų, priėmimo ir išankstinių stereotipų neturėjimo iki profesinių praktikų taikymo ir tobulinimo.

 

Vis dažniau kaip viena svarbiausių kompetencijų įvardijamas kūrybiškumas. Jūsų manymu, ar šiandieniniai pedagogai gali būti laisvi ir kūrybiški?

Žinoma! Tai priklauso nuo asmenybės. Be to, mes juk visi pažįstame tikrai puikių, kūrybiškų pedagogų. Tai ir yra įrodymas!

 

Idėja Lietuvai – mokytojas prestižinė profesija iki 2025 m. Kaip manote – pasieksime? Ir kas galėtų tapti esminiu postūmiu?

Atleiskite, bet negaliu svarstyti absurdiško dalyko. Galime populistinių lozungų prisigalvoti kiek tik norime, galime visokių pedagogų profesijos prestižo koncepcijų prisirašyti, bet ar tai veda į profesijos prestižo auginimą? Atsakyti palieku kiekvienam…

 

Dėkoju už pokalbį, linkėdama ne tik gražios vasaros, bet ir naujų įžvalgų moksliniame ir praktiniame kelyje…