Neblėstanti meilė chemijai: šeimoje užprogramuotas pašaukimas ir nuo profesijos neatsiejamas gyvenimo būdas

Irma Krivickienė, kuriai šiemet įteiktas Metų mokytojos apdovanojimas, paauglystėje chemijos mokytoja tapti nesiruošė, tačiau taip jau susiklostė, kad kartu su smalsiais mokiniais gamtos paslaptis narplioja jau daugiau nei 30 metų! Ekologijos problemoms tampant vis aktualesnėms, Kėdainių šviesiosios gimnazijos chemijos mokytoja metodininkė atskleidžia, kad klimato kaitos, rūšiavimo, vartojimo ir kitos temos – vis dažnesnės jos pamokose. Apie netradicinius mokymo būdus, mokinių sudominimą praktiniais užsiėmimais, aktyvų laisvalaikį ir dar daugiau kalbamės šiandieniame interviu.

 

Pirmiausia, žinoma, nuoširdžiai sveikinu gavus Metų mokytojos apdovanojimą! Ar jaučiatės dar labiau įpareigota jį gavusi, o gal atvirkščiai – tai suteikė savotiško lengvumo?

Šis apdovanojimas yra įpareigojimas toliau dirbti taip, kad įrodyčiau, jog jį gavau ne veltui. Tai atsakomybė prieš kitus, o tuo labiau – prieš save. Esu pareigingas ir atsakingas žmogus, todėl suteiktas Metų mokytojos vardas tikrai neleidžia nei atsipalaiduoti, nei atsikvėpti.

 

Sveikinimo kalboje paminėjote labai įdomų faktą – kad chemija paauglystėje buvo Jus vienas mažiausiai dominančių mokomųjų dalykų! Kodėl? Ir kas lėmė, kad tapote chemijos mokytoja?

Taip jau atsitiko, kad mokykloje, kurioje mokiausi, chemijos mokytojos keitė viena kitą. Jaunesnėse klasėse buvo reikli ir kompetentinga mokytoja, bet ji išvyko. Tada prasidėjo kaita, vienu metu chemiją dėstė rusakalbė mokytoja. Tuo metu tai nebuvo labai baisu, nes rusų kalbą mokėmės ir mokėjome gerai, tik susikalbėti chemijos terminais nebuvo labai paprasta. Baigusi mokyklą įstojau į Kauno politechnikos institutą, dabartinį Kauno technologijos universitetą, Cheminės technologijos fakultetą, kuriame įgijau celiuliozės ir popieriaus gamybos technologijos inžinieriaus diplomą ir baigiau pedagoginės psichologijos kursą. Tai man leido dirbti pedagoginį darbą, kuris tikriausiai buvo užprogramuotas, nes šeimoje turėjau dvi mokytojas: mamą ir tetą.

 

Savo pamokose kalbate ne tik apie chemiją, bet ir apie ekologiją, klimato kaitą ir kitas globalines problemas. Įtraukiate mokinius į socialines akcijas, projektus, ugdančius vertybes rūpintis savo aplinka ir gamta. Kodėl Jums tai svarbu? Kokio grįžtamojo ryšio iš mokinių sulaukiate – ar jie noriai įsitraukia į tokius projektus?

Tokios globalinės problemos negali nerūpėti, juo labiau kai esi chemijos mokytoja ir supranti, kaip viskas veikia: gali įvardinti priežastis, numatyti pasekmes ir pasiūlyti priemones, kaip užkirsti kelią problemai gilėti. Šios temos priartina teorines žinias prie praktikos, gyvenimo, atskleidžia mokiniams, kaip viskas glaudžiai siejasi, integruojasi. Tai tikrasis STEAM ugdymas. Dalyvaujame aplinkosauginiuose projektuose, atsiranda mokinių entuziastų, kurie rodo iniciatyvą, įsitraukia į veiklas, yra atsakingi ir skatina draugus sekti jų pavyzdžiu. Prisimenu merginų grupelę, kurios vasarą, atlikdamos praktinę olimpiados užduotį, valė upės pakrantę, tvarkė aplinką, radusios neleistinai išmestas šiukšles, ieškojo atsakingų asmenų, kurie galėtų padėti išspręsti problemą. Viena iš jų namuose užaugino daugiau kaip 30 ąžuoliukų, kuriuos paskui per akciją „Darom“ pasodinome kartu su savivaldybės atstovais. Tokie projektai ugdo mokinių pilietiškumą, atsakingą vartojimą, prisideda prie darnaus vystymosi koncepcijos įgyvendinimo.

 

Mokytoja jau esate per trisdešimt metų. Ar galėtumėte palyginti, kaip pasikeitė Jūsų chemijos pamokos per šiuos metus? Ar pasikeitė mokinių žinių troškimas, interesai, užduodami klausimai?

Pasikeitimų per daugiau nei trisdešimt profesinių metų įvyko nemažai. Pirmiausia, mokinių gebėjimai – gaila, bet jie pasidarė žemesni. Atsiradus aktyvių mokymo metodų, kurie pagyvina pamoką, mokiniai kartais nesuprasdavo, kad jie mokosi. Tiesiog paveikdavo ką nors, o kad reikia iš to kažką prisiminti, išmokti, pritaikyti, likdavo nesupratę.

Deja, bet dauguma šiuolaikinių mokinių nori pasiekti rezultatą greitai ir įdėdami minimaliai pastangų, neturi kantrybės dirbti sistemingai ir kryptingai. Dabar atsirado daug galimybių paįvairinti pamokas, vizualizuoti, pasitelkus IKT. Pastaruoju metu yra didžiulis informacijos srautas ir daugybė būdų, kaip ją pasiekti. Informacinių technologijų amžiuje atsiranda naujų iššūkių, kai reikia nukreipti, kur ir kokią informaciją naudoti. Mokytojas turi būti patarėju, padėjėju, kad padėtų susigaudyti informacijos sraute.

Žvelgdama iš pozityvesnės pusės, turiu paminėti, kad dabartiniai mokiniai jaučiasi laisviau, jie yra drąsesni, išdrįsta paklausti ir asmeninių klausimų. Jų akiratis išsiplėtęs, nes dauguma keliauja, įgyja žinių ir patirties, todėl ir jų pateikiami klausimai įvairiapusiškesni.

 

Tarp Jūsų mokinių – įvairių olimpiadų, įskaitant tarptautines, prizininkai. Atsižvelgdama į išskirtinius mokinių gebėjimus, parenkate aktyviuosius ir inovatyviuosius mokymo metodus, bendradarbiaujate su VILNIUS TECH, KTU, VDU, LAMMMC ir kitais socialiniais partneriais. Kaip Jums kilo idėja įtraukti kitus partnerius ir kokių rezultatų tai duoda?

Kėdainių šviesiojoje gimnazijoje, kurioje dirbu, yra formuojamos universitetinės klasės, kurių pakraipa – daugiausia tikslieji ir gamtos mokslai. Dalyvauju planuojant klasių veiklas, vedu užsiėmimus, kurių metu mokiniai paruošiami veikloms universitetuose. Bendradarbiavimas su socialiniais partneriais turi labai daug privalumų: mokiniai gali susipažinti ir dirbti su sudėtingesne įranga, naujausiomis technologijomis, įgyti naujų žinių, atlikti projektus. Taip plečiamas jų akiratis, tobulinamos įvairios kompetencijos, mokiniai įgyja laiko planavimo patirties. Lankydamiesi universitetuose ir moksliniuose centruose, gali susipažinti su specialybėmis, kurios įgyjamos tose mokslo įstaigose, stebėti darbo specifiką, apmąstyti ir sąmoningiau pasirinkti savo karjeros kelią.

 

Taip pat suteikiate mokiniams galimybę įgyti įvairesnės patirties ir mokytis už mokyklos ribų esančiose aplinkose. Kokia buvo viena išskirtiniausių tokių mokymosi erdvių, kuri neišdildomą įspūdį paliko tiek Jums, tiek mokiniams?

Viena iš netradicinių mokymosi erdvių buvo Kėdainių AB „Lifosa“. Gaila, bet šiuo metu gamykloje situacija sudėtinga. Pamokos AB „Lifosa“ daugybę metų būdavo organizuojamos gimnazijos II klasės mokiniams (dešimtokams). Gamyklos atstovas supažindindavo su žaliavomis, gaminama produkcija, gamyklos istorija, apsilankydavome sieros rūgšties gamybos ceche, o tada mokiniai pamatydavo didžiulius trąšų kalnus sandėliuose. Išvyką vainikuodavo įspūdingi fosfogipso kalnai, kuriuose būdavo galima pasivaikščioti, nusifotografuoti. Mokiniai turėdavo atlikti užduotis, todėl reikėjo klausytis įdėmiai, užduoti klausimus. Daugiausia klausimų kildavo dėl fosfogipso atliekų panaudojimo galimybių ir kalnų ateities. Kartais tai sukeldavo diskusiją aplinkosaugine tematika, sudarydavo sąlygas susimąstyti apie karjeros galimybes ir mokslo inovacijas. Mokiniams tokios pamokos labai patikdavo, palikdavo neišdildomą įspūdį, o abejingų ir nesidominčių tiesiog nelikdavo. Gražu būdavo žiūrėti į degančias jų akis, susidomėjusius žvilgsnius.

 

Vienas iš Jūsų hobių – keliauti. Kuri šalis ar miestas Jums paliko didžiausią įspūdį?

Kelionės yra puikus būdas prasiblaškyti, praplėsti akiratį, susipažinti su naujomis kultūromis, pailsėti. Visos aplankytos vietovės yra savaip įdomios ir įsimintinos, tačiau didžiausią įspūdį paliko Graikijoje esantis miestas Kalambaka ir jį supančios Meteora Rocks uolos, ant kurių ir kuriose įsikūrę vienuolynai. Jie pastatyti neįsivaizduojamu būdu, tiesiog neįtikėtinai. Iki jų ir komunikacijos nuvestos, ir kelias privažiuoti yra, nors pažiūrėjus atrodo, kad aukštai uolose stūkso pastatas tiesiog ant bedugnės krašto. Tai išties buvo įspūdinga, šio vaizdo niekas nepralenkė.

 

Kas dar padeda atsipalaiduoti po įtemptų darbų?

Laisvalaikiu geriausiai atsipalaiduoju gamtoje. Mėgstu pasivaikščioti prie upės, patinka grybauti. Turiu nedidelį sodelį, kurio priežiūra ir puoselėjimas man teikia didelį džiaugsmą.

 

Ar kada nors susimąstėte, kuo būtumėte, jei ne mokytoja? O gal kitą profesinį pasirinkimą dabar net sunku įsivaizduoti?

Būna kartais tokių silpnumo momentų, kai, rodos, eičiau dirbti kitą darbą, bet tuoj sustabdau save, kad gal nelabai ką ir mokėčiau (šypsosi – aut. past.). Labai norėčiau būti gydytoja, chirurge, tačiau puikiai suprantu, kad ja negalėčiau dirbti dėl savo charakterio ypatumų: nesu kruopšti ir rankų motorika prasta. Negalėdama įgyvendinti šios svajonės, radau pomėgį – mėgstu žiūrėti serialus apie mediciną.

 

Labai ačiū už skirtą laiką ir linkiu daug įkvėpimo kasdieną!