Mūsų problema – visuotinis nepasitikėjimas

Su švietimo eksperte Mokyklų tobulinimo centro steigėja, projekto „Lyderių laikas 3“ konsultante dr. Egle PRANCKŪNIENE norime kalbėtis… apie meilę, laimę ir pasitikėjimą. Apie tuos tris dalykus, be kurių švietimas netenka prasmės. Žinoma, jeigu manysime, kad prasmė – užauginti gebantį mylėti, laimingą, pasitikintį savimi žmogų. (Suomių vaikų mokymosi rezultatai vis gerėja, jų laimės indeksas didėja. Ir nė viena politinė partija taip suprantamos prasmės nėra viešai paneigusi.) Eglė žurnalistams yra kalbėjusi: „Politikai turi suprasti, kad esmių esmė yra tai, kas vyksta tarp mokytojo ir mokinio, o visa kita svarbu tik tiek, kiek padeda šį ryšį išlaikyti.“

 

Ekspertė ką tik grįžo iš Italijos, iš ECER (European Conference of Educational Reasearch) konferencijos Bolcane (Bolzano), kur vyko su grupe Lietuvos švietimo specialistų. Projektas „Lyderių laikas 3“ finansavo trijų švietimo žmonių dalyvavimą. Ji skaitė pranešimą konferencijoje, todėl klausiame: kokią žinią apie Lietuvos švietimą nuvežėte?

Kai praktikai nejaučia pasitikėjimo, kai nesijaučia vertinami, tada net ir patys geriausi švietimo politikos sprendimai yra arba atmetami, arba į juos žiūrima įtariai. Ir tada pokyčiai neįvyksta, kažkur užstringa. Kaip teigė vienas mano tyrimo dalyvių, yra pasitikėjimo užstrigimo problema.

 

Kalbėjau apie įtampas tarp politikos ir praktikos, jų ryšį su mokytojo profesiniu gyvenimu, profesiniu tobulėjimu. Pranešime aptariau Lietuvos švietimo kaitos kelią, jo trajektorijas, nes vis dėlto vienu metu nuo humanistinių tikslų mes pasukome ekonominių, instrumentinių link. Labiau susitelkėme į švietimo efektyvumą, įvairius matavimus, tačiau nuo tikslų, kurie buvo pačioje reformos pradžioje, nukrypome. Humanistiniai tikslai niekur neprapuolė iš švietimo dokumentų, jie daug kur deklaruojami. Bet praktikoje matome, kaip vertinamos mokyklos, kiek sureikšminami egzaminų, testų rezultatai, kiekybiniai matavimai, biurokratiniai reikalavimai. Tarytum jie daugiausiai pasakytų apie ugdymo kokybę. Kalbėjau apie tai, kad nors ir turime idėją Lietuvai – mokytojo profesijos prestižo pakėlimas iki 2025 m. – ir ketinamas įgyvendinti priemones – mokytojų rengimo, atlyginimų sistemos pertvarka, mokytojo profesinė autonomija, – tačiau ankstesni švietimo politikos sprendimai yra sukėlę daug nepasitikėjimo. Ir kol pasitikėjimas nebus atkurtas, bus sunku įgyvendinti net ir labai geras, labai pažangias idėjas. Kai praktikai nejaučia pasitikėjimo, kai nesijaučia vertinami, tada net ir patys geriausi švietimo politikos sprendimai yra arba atmetami, arba į juos žiūrima įtariai. Ir tada pokyčiai neįvyksta, kažkur užstringa. Kaip teigė vienas mano tyrimo dalyvių, yra pasitikėjimo užstrigimo problema.

 

O Europos švietimo tyrėjų asociacijos konferencija – didžiulė, galima sakyti, 34 konferencijos vienu kartu. Yra tik keletas didelių pranešimų, skirtų visiems konferencijos dalyviams, o visa kita vyksta 34 teminiuose tinkluose. Aš priklausau pirmajam tinklui, kurio tema – mokytojų ir vadovų profesinis tobulėjimas ir profesinis mokymasis. Sąvoka „tobulėjimas“ dabar nebelabai vartojama, nes matome, kad mokymasis ne visada veda į tobulėjimą. Ir kas yra tobulėjimas? Kad imi kritiškiau mąstyti? O kitą kartą, patobulėjus, gal pasidaro sunkiau dirbti?

 

Ar parsivežėte iš konferencijos ką nors, ką galbūt būtų galima įgyvendinti Lietuvos švietimo sistemoje?

O visa tai yra atėję iš ekonomikos mokslo, kur reitinguojama ir prognozuojama. Profesorė kalbėjo apie tai, kad ekonominiai modeliai perkeliami į švietimą, bet ką jie mums pasako? Jie pateikia apibendrintas tendencijas, bet ar iš to galima spręsti apie realius procesus, kurių tokiais būdais neįmanoma išmatuoti?

Man atrodo, labai svarbūs buvo plenariniai pranešimai, kuriuose kalbėta apie švietimo tyrinėjimo paradoksus. Garsi tyrėja profesorė Susan L. Robertson iš Kembridžo universiteto kalbėjo apie tai, kad dabartinė švietimo kaita vienodėja: prarandama vietos specifika, iškeliami pavyzdžiai, į kuriuos visi turi lygiuotis, o kitokia praktika nuvertinama, tarsi ten būtų užprogramuota nesėkmė. Ir pas mus, Lietuvoje, taip yra. Juk politika formuojama atsižvelgiant į didelių duomenų masyvų rodomas tendencijas. Pranešėja minėjo ir vadinamąją vertikalės tendenciją, kai visus ar viską stengiamasi surikiuoti pagal vertikalę – kuriems geriau sekasi, kuriems blogiau. Ir visi nori, kad būtų taip, kaip tose vietose, kur nesėkmių mažiau, kur pavyzdžiai labai geri, ir visi skatinami mokytis iš jų. Ir reitingavimą, kai net savivaldybes bandome surikiuoti, kurioms sekasi geriau, kurioms prasčiau. O visa tai yra atėję iš ekonomikos mokslo, kur reitinguojama ir prognozuojama. Profesorė kalbėjo apie tai, kad ekonominiai modeliai perkeliami į švietimą, bet ką jie mums pasako? Jie pateikia apibendrintas tendencijas, bet ar iš to galima spręsti apie realius procesus, kurių tokiais būdais neįmanoma išmatuoti?

 

Paliko įspūdį labai garsaus amerikiečių tyrėjo Thomas’o Popkewitz’o, žiūrinčio į švietimą istoriko žvilgsniu, pranešimas. Pagrindinė konferencijos tema „Įtrauktis ir atskirtis“. Jis kalbėjo apie tai, kad pati įtrauktis suponuoja tam tikrą atskirtį. Juk kalbėdami apie įtrauktį mes tarytum kalbame apie tai, kas yra norma, ir pripažįstame, kad visa kita – nuokrypiai nuo jos. Mes pasakome savo viziją, koks žmogus turėtų būti, ir bendrosios programos kalba apie tai, kokio žmogaus norime, ir tai vėl tarytum suponuoja tam tikrą atskirtį. Čia tokie filosofiniai dalykai, kurie priverčia giliau pamąstyti. Ir tokių konferencijų didžiausia nauda yra ne ta, kad parsiveži kokią idėją, kurią gali iš karto diegti į praktiką. Čia buvo tyrėjų konferencija, kurioje išgirsti labiau filosofinių idėjų, sužinai, kas yra tyrinėjama švietimo sistemoje, kokios įžvalgos, apie ką mąstoma. Čia labiau akiračio praplėtimas per bendrą pasaulio vaizdą.

 

Ar įmanoma absoliuti įtrauktis mokantis? Ar tikrai visi gali išmokti tų pačių dalykų? Ar mes neturime peržiūrėti, ko norime išmokyti? Ko gali išmokti žmonės, turintys proto negalią? Gal jiems reikia mokytis visai kitų dalykų? Šie klausimai labai sudėtingi, bet apie tai diskutuojama.

Teko dalyvauti keliose labai karštose diskusijose apie įtrauktį. Darnaus vystymosi tiksluose, europiniuose dokumentuose kalbama apie visuotinę įtrauktį, bet tyrėjai šį klausimą pradėjo kvestionuoti. Ar įmanoma absoliuti įtrauktis mokantis? Ar tikrai visi gali išmokti tų pačių dalykų? Ar mes neturime peržiūrėti, ko norime išmokyti? Ko gali išmokti žmonės, turintys proto negalią? Gal jiems reikia mokytis visai kitų dalykų? Šie klausimai labai sudėtingi, bet apie tai diskutuojama. Buvo skatinama labai gerai pagalvoti ir pripažinti tam tikras nesėkmes. Pranešėjai iš įvairių šalių kalbėjo, kad ne taip jau čia paprastai viskas vyksta. Kad nesėkmių patirta daug. Konferencijoje buvo diskutuojama, ko yra siekiama – ar socialinės, ar mokymosi įtraukties, ir ką iš tikrųjų yra įmanoma padaryti. Kartais mes tik priimame deklaracijas. Lietuva juk irgi pasirašė darnaus vystymosi tikslus, bet ką daro, kaip tų tikslų siekia? Ar kvestionuoja tam tikras nuostatas, apie kurias kalbama tuose tiksluose? Mes priimame dokumentą ir jau teigiame, kad darome, tačiau net nekeliame klausimo, neįsivertiname, ką iš tikro galime padaryti. Viena yra deklaraciją pasirašyti, o kita praktikoje įgyvendinti ir pasiekti realius rezultatus.

 

Kadangi labiausiai domėjausi profesiniu mokytojų mokymusi, tai mums svarbiausia žinia, kad tradicinis „seminarinis“ mokymasis darosi nebeaktualus ir visuotinai įsigali mentorystė, mokymasis kolegų grupelėse, ugdomasis vadovavimas. Mokymasis darosi vis labiau individualizuotas ir mokytojų rengimo, ir profesinio augimo metu. Daug tyrinėjama, kaip iš tikro mokytojai mokosi patys, kas iš šito mokymosi jiems yra prasmingiausia. Grupė vieno Ispanijos universiteto mokslininkų kartografijos metodu tyrinėjo, ko mokytojai mokosi ir kas jiems daro didžiausią įtaką. Ir nors apklaustieji buvo ką tik baigę programas universitetuose, bet ne tai jie vadino reikšmingiausia mokymosi patirtimi. Paaiškėjo, kad žmonės labai daug mokosi iš kolegų, iš pačios aplinkos, knygų, meno, kino filmų. Per tai jie padaro labai svarbių atradimų sau patiems. Ir šitos mokymosi patirtys yra daug reikšmingesnės nei universitetinės ar dalyvavimo seminaruose. Todėl labai svarbi nauja vadinamoji posthumanistinė tyrimų kryptis. Čia kalbama, kad edukacinėje veikloje svarbu ne tik žmonių, mokytojo ir mokinio, sąveika, bet ir įvairių kitų dalykų, pavyzdžiui, naudojimosi internetu, kompiuteriu, įvairiomis priemonėmis, pačios ugdymo aplinkos poveikis. Juk virtualioji tikrovė taip pat veikia mokymosi procesus ir tai taip pat jau yra tyrinėjama.

 

Mokslo metų pradžios išvakarėse esate sakiusi, kad etatinio darbo užmokesčio sistemos įdiegimą reikėtų suprasti kaip naujos kultūros žingsnį mokykloje. Pakomentuokite plačiau.

Mes suvokiame mokyklą kaip besimokančią, visuminę organizaciją, kurioje viskas, kas vyksta, skirta mokinių mokymuisi. Ir mokiniai mokosi ne tik pamokų metu. Svarbios popamokinės veiklos, pagalba, mokytojų tarpusavio bendravimas, susitelkimas, svarbu, kaip mokykla įsivertina, kaip analizuoja duomenis, kaip tobulina mokymąsi, nes tai yra visuma. Ir etatinis darbo užmokestis svarbus kaip tik dėl to. Nes nebeužtenka mokytojo veiklos pamokoje. Mokytojai turi daug tarpusavyje bendradarbiauti, kad turėtų bendrą mokymosi viziją. Be galo svarbus ir tas mokytojo darbas, kurį jis nuveikia po pamokų: individualiai su mokiniu, dalyvauja projektuose ir kt. Bet, ko gero, čia pritrūko konceptualaus pagrindimo. Susitelkta į skaičiavimą. Galbūt reikėjo eiti kitu keliu, pirmiausia turėti aiškią koncepciją, ką norime pasiekti etatiniu užmokesčiu, tada nubrėžti tam tikras gaires ir gal tik tada pradėti valandas skaičiuoti. Ir reikėjo duoti mokykloms daugiau laiko. Jeigu mokyklos būtų turėjusios laiko, pavyzdžiui, iki naujųjų metų, visi būtų ramiai išsiaiškinę. Dabar mokytojai gal jaučiasi nesaugiai, rugpjūčio pabaigoje jie galvojo ne apie tai, kaip geriau mokys mokinius, o apie tai, kaip čia su jais pačiais bus… Nors etatinio darbo užmokesčio idėja siekiama gerų dalykų, bet pats įgyvendinimas, laiko stygius ją truputį diskredituoja. Suomiai dabar pertvarko ugdymo turinį. Jie nori labiau integruoti mokomuosius dalykus. Visam šiam procesui jie skiria 10 metų. Ir niekas nesako, kad jau nuo ryt pradedame dirbti pagal naujas programas. Numatyta, kad kiekvienas mokinys kartą per metus turėtų dalyvauti integruotoje veikloje, modulyje ar pan. Bent viename. Mokyklos pasirenka pačios, kas joms natūraliausiai išeina, kam jos labiausiai pasiruošusios. Ir tai bando daryti be jokio forsavimo. Visoms permainoms turi būti gerai intelektualiai pasirengta. Šito, man atrodo, čia pritrūko. Ir pačioje konferencijoje labai krito į akis, kad kiekviena nauja programa, kiekviena nauja iniciatyva grindžiama tyrimais, padaryti labai nemenki „namų darbai“. O pas mus visada labai skubama. Ir man atrodo, kad tai galima pasakyti apie daugelį reformų, ne tik švietimo: trūksta laiko išsamesnei analizei ir pagrindimui.

 

Priminsiu, ką esate sakiusi: „Mūsų problema – visuotinis nepasitikėjimas. Mums praverstų nustoti kovoti ir viskuo piktintis, reikėtų nusiraminti ir suprasti, kad visi esame vienoje barikadų pusėje, o mūsų tikslas bendras – užauginti vaikus laimingais, išsilavinusiais žmonėmis.“ Bet nuo ko pradėti?

Turime veikti kartu. Ir kiekvienas savo vietoje, kurioje esame, turime kurti pasitikėjimo aplinką, kad jis toliau sklistų savo ratilais. O švietimo politikai irgi turi suprasti, kur yra jų vaidmuo, o kur ne jų. Jie turi suprasti, kad svarbiausi dalykai vyksta klasėje.

Grįžkime prie mano disertacinio tyrimo. Mano tyrimų dalyviai buvo mokytojai ir mokyklų vadovai. Susidarė įspūdis, kad Lietuvoje yra tokios kaip ir pasitikėjimo salelės: žmonės susikuria sau aplinką, kurioje vieni kitais pasitiki ir bendrai veikia dėl savo vaikų. Jiems čia yra gerai, o į viską, kas ateina iš išorės, net jei tai būtų naujos idėjos, jie žiūri atsargiai. Netgi stengiasi apsaugoti savo susikurtą pasitikėjimo salelę nuo išorinių įtakų, kad jos neišdraskytų. Kita vertus, kai kurios salelės skleidžia tą pasitikėjimą, kaip kokius raibulius. Daugelis pasitikėjimo tyrėjų sako, kad pasitikėjimas gimdo pasitikėjimą, o nepasitikėjimas – nepasitikėjimą. Kiekvienas turime pradėti nuo savęs. Kiek pas mus tarpusavio konkurencijos, kaip dažnai mes žiūrime ne ką pasakė, o kas pasakė! Ir tik tada idėją priimame arba atmetame. Kiek daug dar atskirties tarp to, ką daro mokyklos, ką universitetai. Politika, praktika, tyrimai – visa tarsi sukasi savo uždarose sistemose, tarp kurių nėra ryšio. Man atrodo, turime suprasti, kad švietimas yra labai sudėtinga sistema, visi toje sistemoje dirbantys susiję ir turime pradėti kalbėti viena kalba. Turime veikti kartu. Ir kiekvienas savo vietoje, kurioje esame, turime kurti pasitikėjimo aplinką, kad jis toliau sklistų savo ratilais. O švietimo politikai irgi turi suprasti, kur yra jų vaidmuo, o kur ne jų. Jie turi suprasti, kad svarbiausi dalykai vyksta klasėje. Jų vaidmuo – padaryti, kad ten viskas būtų kuo geriau. Kad žmonės jaustųsi saugiai ir tvirtai. Kad turėtų pakankamai išteklių daryti tai, ką daro dėl vaikų. Kad jiems nebūtų trukdoma, o tik padedama. Politikų vaidmuo – sudaryti kuo geresnes sąlygas mokymuisi. Ir priimant kiekvieną sprendimą reikia savęs paklausti, ar tai padės mokymuisi, ar trukdys.

 

Kai buvome su „Lyderių laiko“ dalyviais stažuotėje Estijoje ir Suomijoje, visiems padarė įspūdį vieno švietimo skyriaus vedėjo aiškinimas, kaip jis dirba su mokyklomis. Jis sakė: „Pagrindinis mano uždavinys yra padėti mokyklų vadovams kuo geriau dirbti savo darbą. Ir todėl aš turiu rūpintis jų gerove. Kai jiems bus viskas gerai, jie gerai dirbs su mokytojais ir mokyklose viskas bus gerai. Aš niekada nekviesiu jų į kokį nors susirinkimą, jei žinosiu, kad tai yra ne laiku. Todėl mes deriname visas dienotvarkes ir renkamės tik tada, kai jiems laikas yra tinkamas.“ Čia matome visai kitokį požiūrį. Supratimą, kad esmė yra mokykla, kad visi priimami sprendimai turi būti skirti tam, kad mokyklose būtų geriau. Mąstymas turi persiversti!

 

Jūsų disertacijos tema: „Pasitikėjimo lūžiai švietimo praktikų profesiniame gyvenime“. Ar tikrai šiuo metu švietimo sistemoje išgyvenama viena didžiausių pasitikėjimo krizių?

Turbūt ir taip, ir ne. Iš mano tyrimo, iš bendravimo su mokytojais ir mokyklų vadovais atrodo, kad atskirtis tarp praktikos ir politikos yra didžiulė. Politiniai sprendimai buvo tiek atitrūkę nuo realiai vykstančių procesų, kad net ir į geras idėjas pradėta žiūrėti įtariai. Vienas tėvų atstovas yra pasakęs, kad dabar toks įspūdis, jog iš politikos sklinda didžiulė nemeilė mokytojams. Deklaruojama, kad norima pakelti prestižą, bet žinia priimama su nepasitikėjimu: „Kaip čia gali kas mumis pasirūpinti, kaip čia gali mums būti geriau, bus tik blogiau…“ Ta prasme aš manau, kad iš tiesų yra nepasitikėjimo krizė. O kita vertus, mūsų mokyklos, palyginti su kitomis šalimis, tos laisvės tikrai turi ne taip mažai, tik atskaitomybės gal kiek trūksta, kaip parodė Valstybės kontrolės atliktas mokymosi kokybės tyrimas. Mokyklos kaip ir nėra atskaitingos už mokymosi kokybę. Pasižiūrima, kaip ten egzaminų rezultatai, kaip testai, ir tuo viskas baigiasi. Čia yra labai daug prieštaringų dalykų. Todėl sunku vienareikšmiškai atsakyti. Rėmiausi Dean’u Fink’u, kuris teigia, kad turi būti pusiausvyra tarp pasitikėjimo mokyklomis ir tam tikros kontrolės. Kad kontrolės mechanizmai turi skatinti pasitikėjimą ir kad patys praktikai taip pat nori būti atskaitingi. Jiems reikia įrankių, kuriais galėtų parodyti, ką jie pasiekė. Mokytojas, kurio klasėje daug vaikų iš socialinio paribio šeimų ir kuris visą širdį jiems atiduoda, neturi kaip parodyti savo atlikto darbo. Ir jaučiasi nusivylęs. Nes jo darbo niekas nemato ir neįvertina. Aš tyrinėjau ne tai, kiek politiniai sprendimai atskleidžia tą politinį pasitikėjimą ar nepasitikėjimą, o kaip praktikai juos išgyvena. Pasitikėjimo krizė kalba apie tai, kad labai dažnai sprendimai priimami neatsižvelgiant į praktikų balsą, nesigilinant, kaip jie išgyvena tuos sprendimus. Visi mokyklų vertinimo įrankiai, kontrolės mechanizmai yra vienpusiški ir neleidžia žmonėms atskleisti dalykų, kuriuos jie daro. Mes neturime būdų skleisti vertingą, pasiteisinusią praktiką.

 

Kaip manote, kiek tokie projektai kaip „Lyderių laikas 3“ gali čia prisidėti?

Projektai gali daug. Vienas iš „Lyderių laiko“ tikslų yra stiprinti pačią savivaldybę. Bendruomenė yra išsikėlusi tam tikrus tikslus ir pati turi kurti pasitikėjimo tinklus savivaldybės lygmeniu. Jeigu tai pasklistų per visas savivaldybes, mes jau turėtume pasikeitusią kultūrą. Per „Lyderių laiką“ savivaldybės mokosi ir drauge įgyvendinti kurį nors pokytį, siekti rezultato, skirto geresniam mokinių mokymuisi. Mokosi dirbti kartu, kurti tą pasitikėjimo atmosferą. Žmonės jaučia, kad jiems trūksta tarpusavio pasitikėjimo, kad nepakankamai bendradarbiauja, todėl kad yra konkurencija, yra tam tikri tarpinstituciniai barjerai, savotiškas uždarumas. Kartais jie patys, kalbėdami apie savo praktikas, nustemba: „Kaip aš galėjau nežinoti, kad čia, gretimoje mokykloje, daromi tokie dalykai.“ Kartais jie labiau žino apie užsienio mokyklas…

 

Čia viena pusė, o kita – kad tavimi pasitikėtų, vienas iš komponentų yra tavo profesinė kompetencija. Vienas iš projekto „Lyderių laikas“ tikslų ir yra stiprinti tą profesinę kompetenciją. Ir magistrantūros programa, ir neformalioji programa, ir visos kitos mokymo programos skirtos tam, kad būtume išsilavinę, reflektuojantys profesionalai, kurie ir kuria pasitikėjimo tinklus aplink save.

 

Vasaros pradžioje Jums pavyko susitikti su savivaldybių konsultantais ir kuratoriais. Kaip joms sekasi, su kokiais sunkumais jos susiduria?

Vakarų srauto savivaldybėms buvo pati pradžia, metas, skirtas kūrybinėms komandoms suburti, išsiaiškinti, kuria kryptimi jos nori judėti, tai dabar dar labai sunku pasakyti, kaip joms sekasi. Projektas rodo, kad padėtis savivaldybėse labai skirtinga. Nepaprastai skirtinga. Ir tai ne vien švietimo dalykas. Yra savivaldybių, kurios ekonomiškai stipresnės, kurios yra augančios, jos mato žmones, mato daugiau perspektyvų ir žmonės ne taip gausiai iš jų išvažiuoja. Ten visai kitoks klimatas. Žmonės turi viltį ir savo ateitį nori kurti čia. Bet tose savivaldybėse, kurios yra besitraukiančios, daug sunkiau. Daug sunkiau įkvėpti žmones, kad jie patikėtų, jog gali ką nors nuveikti švietimo srityje, gali tapti traukos centru, kuris padarytų įtaką ir kitoms sritims. Juk švietimas nėra izoliuotas, jis yra susijęs su bendra ekonomine, socialine kiekvienos savivaldybės būkle.

 

Kaip vertinate savivaldybių pokyčio projektus turinio požiūriu?

Mūsų idėja tokia – žmonės geriausiai išmoksta ko nors naujo, kai mokosi iš realios praktikos. Jie turi suprasti, kam mokosi. Todėl pokyčio projektas visiems yra kaip katalizatorius. Žmonės turi aiškiai žinoti, ką jie nori pakeisti savo savivaldybėje. Tada mokymasis įvairiose projekto veiklose padeda siekti to pokyčio. Tokia yra pagrindinė projekto idėja. O šiaip pokyčio projektai atspindi ir bendrą švietimo būklę, tam tikrus skaudulius ar sunkumus. Labai daug pokyčio projektų yra susiję su aktyvesniu mokymusi. Nors jau tiek metų kalbame, kad nuo mokymo einame prie mokymosi, kad keičiasi mokymosi paradigmos, bet mokymo procesas vis dar tebėra konservatyvus. Ir mokiniai nepakankamai įsitraukę. Labai daug savivaldybių tai mato kaip problemą, kurią reikia spręsti. Jos mato ir kitą problemą – per maža bendradarbiavimo tarp savivaldybės institucijų, tarp mokyklų, tarp mokyklų ir tėvų. Nemažai savivaldybių nori kurti įvairius mechanizmus, kurie padėtų dirbti kartu, jos kuria vadybines praktikas, skirtas bendradarbiavimui plėsti. Yra ir specifinių projektų. Yra savivaldybių, kurios pasirinko gerinti tam tikras bendrąsias kompetencijas, ypač mokymosi mokytis kompetenciją. Mūsų projektas, kuriuo taip pat siekiama aktyvesnio mokinių mokymosi, apima du lygmenis. Vienas jų – pedagoginė inovacija: kas nauja turėtų ateiti į mokyklas, kas turi pasikeisti klasėje. Kitas – tam tikros vadybinės praktikos: kaip dirbs tos mokyklos vadovas, kad tai ateitų į klasę, kaip dirbs švietimo skyrius. Viena yra klasės lygmuo, o kita – vadybinis mokyklos ir savivaldybės. Pokyčio projektai padeda tuos dalykus susieti. Ir tai pasiliks kaip tam tikros veiklos strategijos, jas savivaldybės galės pritaikyti kitiems pokyčiams, kuriuos norės įgyvendinti.

 

Ir pabaigai apie laimę. Ar tik laimingas gali būti sėkmingai dirbančiu lyderiu?

Laimė labai sudėtinga sąvoka, labiau filosofinė. Bet įdomu, kad ir konferencijoje nuskambėjo mintis, kad švietimas turėtų tarnauti žmogaus asmeninei, profesinei ir socialinei gerovei. Ar pilnatvei. Vieni gali tai vadinti laimingumu, kiti kitaip. Bet man atrodo, čia kalbame apie prasmingumą. Kad tu darai gyvenime tai, kas tau atrodo prasminga. Ir kuo tu tiki. Mūsų mokytojas D. Fink’as kalba apie pakvietimą. Jeigu nori paskui save vesti žmones, pradžioje turi susitvarkyti pats su savimi. Turi pats save pakviesti asmeniškai ir profesiškai. Asmeniškai reiškia, kad turi susitvarkyti su savo asmeniniu gyvenimu, turi prisiimti atsakomybę už jį. O vadovui labai svarbu ir asmeniškai pakviesti žmones. Parodyti, kad jie jam rūpi kaip žmonės, kad jie ne tik kokių nors funkcijų vykdytojai. Jie visų pirma yra žmonės, turintys savo gyvenimus. Jeigu jie turi rūpesčių, gal negalės gerai ir savo darbo atlikti. Tu, kaip vadovas, turi tuo domėtis. Kita labai svarbi vadovo veiklos sritis – profesinis tobulėjimas. Taigi, sėkminga lyderystė yra savęs ir kitų pakvietimas.

 

Dėkojame.

 

Straipsnis paskelbtas LL3 VLA ir LL3 FB.

 

„Lyderių laikas 3“ yra nacionalinis švietimo projektas. Vykdytojas – Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo aprūpinimo centras, partneriai – Mokyklų tobulinimo centras ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetas.