Mokytis niekada nevėlu. Ar visiems?

Lina Jakubauskienė

„Mokslo šaknys karčios, bet vaisiai – saldūs“, „Mokslas – šviesa, nemokslas – tamsybė“, „Mokslas pečių nespaudžia“, – byloja liaudies išmintis. Mokymasis visą gyvenimą – svarbiausias šiandienos UNESCO švietimo ir mokymosi principas. Vis dėlto dar yra žmonių, kuriems mokymasis visą gyvenimą – nepasiekiama svajonė. Sunkią intelekto negalią turintys jaunuoliai, baigę socialinių įgūdžių klases, toliau mokytis neturi galimybės.

Įstatymas keitėsi

 

Šiaulietis Laurynas Jočys greta regėjimo turi ir intelekto negalią. Iš pradžių jam diagnozuotas autizmo spektro ir judesio koordinacijos sutrikimas, vėliau – ir vidutinis intelekto sutrikimas. „Prireikė daug laiko susitaikyti, kad Lauryno intelektas visada bus kaip mažamečio, mano sūnus niekada nesuaugs. Jam iki šiol trūksta elementarių kasdienės buities įgūdžių, pavyzdžiui, negeba pats atrakinti ir užrakinti namų durų“, – dėsto Lauryno mama Vida Jočienė. Pasak jos, dabar daug kalbama apie įtraukųjį ugdymą, apie tai, kad visi vaikai, nepaisant turimos negalios, privalo mokytis kartu su visais: „Mano manymu, tokiu būdu orientuojamasi į fizinę negalią turinčius vaikus, kuriems nesudėtinga pritaikyti aplinką. Intelekto negaliai pritaikymo nėra, šie žmonės – tarsi amžini vaikai.“

 

Šiaulių specialiojoje mokykloje baigęs pagrindinės mokyklos kursą, Laurynas pradėjo mokytis socialinių įgūdžių klasėje, kur mokslai trunka trejus metus. Sulaukęs 21-erių, remiantis tuometine Švietimo įstatymo redakcija, vaikinas būtų turėjęs palikti mokyklą nebaigęs antrųjų programos metų, per savo 21-ąjį gimtadienį, nors nebuvo niekuo nusižengęs, kruopščiai stengėsi mokytis. Kliūtimi tapo jo amžius. Mokyklos administracijos dėka antruosius programos metus Laurynas baigė. Vis dėlto, remiantis ankstesne Švietimo įstatymo versija, trečiųjų metų rugsėjį vaikinas turėjo pasitikti jau ne mokykloje, o namuose arba neįgaliųjų dienos centre.

 

Lauryno mama pasidžiaugia, kad sunkią negalią turinčių vaikų tėvų dėka, padedant Seimo narėms Silvai Lengvinienei, Monikai Ošmianskienei, pavyko Laurynui iškovoti dar metus mokykloje. Švietimo įstatymas buvo pakeistas, jame atsirado nuostata, kad mokiniams, kurių mokslai užsitęsė dėl tam tikros svarios priežasties, dėl kurios jie nespėjo baigti mokymo programos iki 21-erių, būtų leista tęsti programą toliau.

 

Vida pasakoja, jog apie tai, kad sūnus lieka savo klasėje, sužinojo prieš pat rugsėjį, todėl visą vasarą Laurynas buvo neramus, nežinojo, ar galės grįžti į klasę. Į sąrašus jis buvo įtrauktas paskutiniu metu, kai mokykla sužinojo apie įsigaliojusias Švietimo įstatymo pataisas. Bendravimas, buvimas su draugais Laurynui labai svarbu, jis nieku gyvu nenorėtų vienas sėdėti namuose. Šeima džiaugiasi, kad Laurynas nuo rugsėjo vėl pradėjo lankyti mokyklą, tik baiminasi dėl jo ateities.

Tėvų nerimas dėl vaikų ateities

 

Lauryno tėvai jau dabar nerimauja, kas bus po šių mokslo metų. Jie netruks prabėgti, ir šeimai vėl teks galvoti apie sūnaus ateitį. „Laimėjome metus. Tai – didžiulis pasiekimas. Tik bijau dėl ateities. O kas toliau? Sulaukę 21-erių, mūsiškiai tampa nebemokytini. Nors, atrodo, kalbama, kad tokių šalyje nebėra? Visi turi teisę į žinias ir mokslą? Deja…“, – apgailestauja Vida. Jos teigimu, nėra teisinga, kad žmones, turinčius intelekto negalią, švietimo sistema po 21-erių nurašo, palieka gyvenimo paraštėse – pasako jiems „Stop“ ir išsiunčia į nežinią. „Šiuo metu švietimo sistema mūsų vaikams tolesnio mokymo nesiūlo – neva tai pernelyg brangiai kainuoja. Įdomu, su kuo palyginti tą „brangumą“? Su aukso, naftos kainomis? Nuolat kalbama apie negalią turinčių žmonių teises, lygias galimybes visur ir visada. Vis dėlto galimybės mokytis, šviestis labai skirtingos. Kai kalbame apie negalią, mintyse dažniausiai iškyla neįgaliojo vežimėlyje sėdinčio žmogaus vaizdinys, o intelekto negalia daugeliui nesuprantama. Pripažinsiu: ir aš, kol buvau tik silpnaregė, neauginau Lauryno, pernelyg nesigilinau į intelekto negalios subtilybes. Atrodė – žmogus turi rankas, kojas, ausis, akis, net galvą, tai ar jis neįgalus? Dabar jau suprantu, kad ši negalia – labai specifinė, kad ją turintiems ypač reikia paslaugų ir pagalbos“, – aiškina V. Jočienė.

 

Socialinio darbuotojo magistro diplomą turinti mama nuolat stebi žmonių su negalia integracijos problemas. „Liūdna, bet tenka konstatuoti – mūsų vaikai švietimo sistemoje nepageidaujami. Nuolat pabrėžiama, kad žmonės turi teisę mokytis visą gyvenimą. Tiesa, visi, išskyrus mūsų vaikus. Fizinę negalią turintieji studijuoja ne tik profesinėse, bet ir aukštosiose mokyklose, gauna padidintas stipendijas, iš vienos aukštosios ar profesinės mokyklos keliauja į kitą, turėdami galimybę įgyti net keletą specialybių. Ką turi mūsiškiai, išėję iš švietimo sistemos? Dažniausiai – keturias sienas namuose“, – apgailestauja pašnekovė.

 

Tie, kurie nori išeiti į žmones, siekia bendrauti, baigę visas jiems švietimo įstaigose siūlomas programas, turi vienintelį pasirinkimą – neįgaliųjų dienos centrus. Tik už lankymąsi juose turintiesiems intelekto negalią tenka patiems susimokėti. „Socialinė sistema yra labai savotiška. Tarsi labiausiai apsaugoti turėtų būti silpniausi, turintys sunkiausią negalią, tačiau realybėje yra atvirkščiai. Socialinės paslaugos siejamos su asmens pajamomis, todėl daugiausiai už paslaugas dienos centruose susimoka tie, kurių negalios laipsnis – didžiausias, nes jie gauna didesnes pašalpas. Norėtųsi paklausti – kam tokių paslaugų reikia labiau, ar sunkią, ar lengvą negalią turintiems žmonėms? Atskira tema – apie žmones, gyvenančius mažesniuose miestuose, kur neįgaliųjų dienos centrų apskritai nėra, jiems telieka vienintelė alternatyva – sėdėti namuose ir jau nieko gyvenime nebesiekti ir nebelaukti“, – kalba pašnekovė.

Turi pasiūlymų švietimo sistemai

 

V. Jočienės teigimu, nuolat kalbama apie tai, kad žmonėms reikia mokytis visą gyvenimą, veikia Trečiojo amžiaus universitetai, kur niekas neklausia asmens amžiaus. Intelekto negalią turintys žmonės – tarsi nemaloni išimtis iš visuotinės taisyklės.

 

Aktyvi mama turi pasiūlymų, kaip padėti sunkių intelekto sutrikimų turintiems žmonėms toliau likti švietimo sistemoje: „Kaip žinoma, specialiosiose mokyklose vaikų, turinčių negalią, mažėja, bet lieka specialistai, kurie mūsų vaikus puikiai pažįsta, žino jų galimybes. Taip pat lieka ir tuštėjančios patalpos. Kodėl jaunuolių, baigusių socialinių įgūdžių klases, negalima palikti ugdymo įstaigose toliau, kad jie galėtų išmokti nesudėtingos profesijos? Žinoma, kiekvienas toks jaunuolis – labai individualus, todėl reikėtų pagalvoti, ką kiekvienam pasiūlyti.“

Šeimos archyvo nuotr.

Vida mano, kad prie specialiųjų mokyklų būtų galima įkurti profesinės reabilitacijos padalinius, nedideles dirbtuvėles, kur intelekto negalią turintys žmonės galėtų lankytis ir po 21-erių, daryti naudingus darbus. „Kaip žinoma, profesinės mokyklos sunkią intelekto negalią turinčių vaikų nepriima. Jų nelaukia ir neseniai pradėjusios veikti socialinės dirbtuvės. Mūsų vaikai labai anksti nurašomi kaip visai nenaudingi visuomenei, nors, prižiūrimi specialistų, galėtų dirbti nesudėtingus darbus – sėkmingai dėlioti parduotuvėse prekes, padėti buityje senjorams, judėjimo negalią turintiems žmonėms ir panašiai. Kiekvienas iš jų ką nors geba. Vienas gali skaldyti malkas, kitas – jas sudėti. Dar kitas – įjungti virtuvėje daržovių pjaustymo kombainą ar robotą, kad išsiurbtų grindis kambaryje. Trečias – gražiai sudėlioti drabužius ar daiktus. Taip, ne visi mūsiškiai išmoks kalbėti ar skaityti, bet jei labai norėsime ir padėsime jiems atskleisti savo galias, ką nors galės kiekvienas iš jų“, – dėsto mama.

 

Kitose šalyse panašių pavyzdžių jau yra. Vida pasakoja, kad Belgijoje greta mokyklų auga obelų sodai, iš obuolių intelekto sutrikimų turintys vaikai spaudžia sultis, kuriomis aprūpina visą bendruomenę. „Kodėl kažkas panašaus negalėtų atsirasti ir pas mus? Greta mokyklų galima įkurti nedideles parduotuvėles, kur būtų prekiaujama vaisiais ar sultimis. Mano supratimu, labai svarbu, kad bendruomenė eitų negalią turinčių žmonių link, o ne atvirkščiai, kaip yra pas mus. Jei žmonės pamatytų, kad negalią turintieji gali būti naudingi, gal jų požiūris keistųsi iš esmės?“ – retoriškai klausia Vida.

 

V. Jočienė įsitikinusi, kad švietimas, įgytos žinios ir įgūdžiai praverčia kiekvieno žmogaus gyvenime: „Ar ne laikas pradėti galvoti apie intelekto sutrikimus dabar, „neiššluoti“ mūsų vaikų iš švietimo sistemos į socialinę, nenurašyti? Manau, teisė mokytis visą gyvenimą turėtų būti palikta ir intelekto negalią turintiems žmonėms. Juk ir jie – žmonės?..“

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *