Martino Buberio aktualumas pedagoginėje praktikoje

Ugdymas susijęs su santykio klausimu. Tam nereikalingi gilūs teoriniai išvedžiojimai – pakanka pažvelgti į pandeminio ugdymo ekscesus, kad suprastume, jog santykis yra ugdymo raktas. Tokios pat minties laikėsi ir vienas žymiausių XX a. edukologų Hermanas Nohlas (1933). Santykio klausimą ugdymo procese į centrą stato ir šiandieniniai edukologijos tyrėjai: antai Gertas Biesta aptaria ugdymo kaip socializacijos ir ugdymo kaip asmens subjektyvacijos funkcijas (Biesta, 2010). Kitaip tariant, ugdymo procese mokomės būti su kitais, o kartu per santykį atrandame ir tai, kas esame patys.

 

Taip sudėliojus svarstomo klausimo kontekstą, kurį daugiausia mums padiktuoja pedagoginė praktika, pravartu atkreipti dėmesį į vieną žymiausių XX a. pirmosios pusės santykio mąstytoją, ugdytoją praktiką Martiną Buberį. Šio autoriaus darbai, parašyti savitu stiliumi, tampa įdomia svarstymų tema visiems norintiesiems geriau apmąstyti santykio kategoriją savo kasdienybėje (Buber, 1998). Tad čia galima kelti klausimą – kuo Martinas Buberis aktualus pedagoginėje praktikoje?

 

Pirmiausia, derėtų trumpai (kiek tai apskritai yra įmanoma) įvesdinti į mąstytojo minties lauką. M. Buberio teigimu, pasaulis yra neatskiriamai susijęs su santykio plotme. Supaprastintai tariant, jei nėra santykio, nėra ir pasaulio. Tuo autorius labai aiškiai išsiskiria iš mums įprasto graikiškojo mąstymo atstovų, plėtojančių abstraktųjį mąstymą, pavyzdžiui, būtis, gėris, grožis, tiesa. M. Buberis skaitytoją kreipia visai kita linkme – jo teigimu, tikrovė susideda iš dviejų žodžių porų, dviejų santykių: „Aš-Tu“ ir „Aš-Tai“. Tardamas šiuos žodžius, kaip M. Buberis teigia, visu rimtumu – manasis „Aš“ patenka į skirtingą tikrovę. „Aš-Tu“ spontaniškas, gyvas, asmenį aktualizuojantis, bet kartu pavojingas santykis, „Aš-Tai“ – nužmoginantis, sudaiktinantis, pagal savybes kategorizuojantis santykis. Tad žmogus, pasak M. Buberio, nuolat „juda“ tarp šių dviejų santykių. Kaip ir kodėl jis tai daro, paklaustų tipiškas graikiškojo mąstymo atstovas, M. Buberis į tai atsako tik poetinėmis nuotrupomis, alegorijomis, nepateikdamas jokių teorinių-koncepcinių matmenų ir taip galimai paralyžiuodamas mūsų mąstymą, reikalaujantį koncepcinio aiškumo. Bet kaip pastebi Mintautas Gutauskas, su M. Buberiu galima (o gal net ir reikia) kalbėtis, juolab kad jo samprotavimai ateina iš praktinės veiklos konkretybės (Gutauskas, 2008). Tai neišvengiamai mus nukreipia į savirefleksijos judesį, kurį galėtume atlikti savo praktinėje veikloje. Tad M. Buberio aktualumas atsiskleidžia visai netikėtu rakursu – kaip mano konkretaus praktinio veikimo dialogiškas permąstymas, o ne tikrovės dėliojimas į teorinius šablonus.

 

Grįžkime prie klausimo – kaip aktualizuoti Martiną Buberį kasdienėje pedagoginėje praktikoje? Ankstesnėje publikacijoje aptarę susvetimėjimo fenomeną ugdymo procese, pasireiškiantį per ugdytinio atsitraukimą, amotyvaciją, delinkventinį elgesį, kylantį iš santykio pertrūkio, Martiną Buberį atrandame kaip netipišką mąstytoją, teigiantį, kad susvetimėjimas (taip pat ir ugdyme) yra nuolat pasikartojantis procesas! Kitaip tariant, M. Buberis, visų nuostabai, teigia, kad susvetimėjimas, su kuriuo norime kovoti, iš esmės yra atsikartojantis, neišvengiamas procesas, per kurį iš asmenį aktualizuojančio „Aš-Tu“ santykio atsitraukiama į suobjektinantį „Aš-Tai“ santykį. Tai reiškia ne ką kitą, kad visuomet išlaikyti kuriantį, pripildantį, save aktualizuojantį santykį „Aš-Tu“ yra neįmanoma! Tuo įsitikinti netruksime vos ėmę svarstyti, kiek gi laiko galime praleisti kartu su mylimu žmogumi, geriausiu bičiuliu, savo vaiku, tobulu mokiniu, puikiu kolega ir t. t. Kad ir kiek palaikytume tą aktualizuojantį santykį, anksčiau ar vėliau imsime ieškoti atsitraukimo, vienumos, panirsime į objektų pasaulį. Vis dėlto M. Buberis čia įspėja – tas, kas per ilgai panyra į „Aš-Tai“ santykį, jau nebėra žmogus. Tad susvetimėjimas čia iškyla kaip itin grėsmingas fenomenas, kuris yra neišvengiamas. Kyla klausimas, ką M. Buberis nori pasakyti? Kaip apskritai įmanoma mažinti susvetimėjimą ir „Aš-Tai“ santykio laiką mokykloje?

 

Tam tikrų nuorodų galima rasti M. Buberio tekstuose, kur jis kalba apie „Aš-Tu“ santykį ir įžengimą į jį. Čia M. Buberis vartoja valios ir malonės sąvokas, kaip nusakančias „Aš-Tu“ santykio steigimąsi. Mus šiuo atveju labiausiai domina M. Buberio valios sąvoka, kurioje ir atsispindi reali mano pastanga fenomeno atžvilgiu. Kitaip tariant, „Aš-Tu“ santykio steigimasis iš dalies priklauso ir nuo manojo „Aš“ pastangos, t. y. nuo valios santykiui. Tačiau kaip ir iš kur jos semtis? Jei valią interpretuosime kaip sąmoningą nukreiptumą kažko link, valia susitikti bus ne kas kita, kaip mano ankstesnio „Aš-Tu“ susitikimo patirties sąmoninga refleksija. Kitaip tariant, aš prisimenu tą gyvą ir tikrą „Aš-Tu“ santykį, kurį kažkada patyriau, apie jį mąstau, tai stimuliuoja mano valią tokio santykio ieškoti ar bent jau būti atviram tokio santykio netikėtam atsiradimui.

 

Ką visu tuo norima pasakyti? Žinoma, tai tik viena iš galimų M. Buberio minties interpretacijų, kurią derėtų patikrinti praktikoje. Mokykloje labai dažnai jaučiamės tarsi būtume mechaninės funkcijos, „mažiau žmonės“, perkaitę, perdegę, mokinius matome pagal tam tikrus parametrus, teikiame „ugdymo paslaugą“, esame „žmogiškasis resursas“ ir t. t. Ši patirtis tokia gausi Lietuvos mokyklose (ir ne tik jose), kad jau tapo „savaime suprantamybe“. M. Buberis tokį „buvimą“ įvardintų kaip „Aš-Tai“ sudaiktinantį santykį. Logiškai iš to išplaukia, kad mums, kaip aktualizacijos ir gyvo autentiško santykio siekiančioms būtybėms, norisi išeiti iš to „Aš-Tai“. Išėjimo kryptis – „Aš-Tu“ asmenį aktualizuojantis santykis. Pastarasis negali būti dirbtinai sukurtas, nes jis iš dalies yra malonė, kuri gaunama dovanų, netikėtai, neplanuotai. Kita vertus, „Aš-Tu“ atsirasti reikia ir mano valios, kaip atvirumo, kaip laukimo. Kaip ir kur galime sustiprinti, „atnaujinti“ savo valią susitikimui? M. Buberio minties linija nurodo į „Aš-Tu“ patirties prisiminimą. Galėtume savęs klausti: kur ir kada išgyvenome „Aš-Tu“ susitikimą ugdomojoje veikloje? Kur ir kada buvome iš tiesų pastebėti kaip asmenys su visa savo konkretybe? Kaip tada jautėmės, ką matėme, kaip tai pakeitė mūsų gyvenimą, mūsų laikyseną ugdymo klausimo kontekste? Ir tai labai rimti klausimai, į kuriuos nederėtų žvelgti su tuščiu sentimentalizmu ar abejinga pašaipa. Pavyzdžiai iš bendraminčių ratelių, pavyzdžiui, „Renkuosi mokyti“ ar kitur, rodo, kad asmenį aktualizuojančio santykio atpažinimas suteikia absoliučiai naują pagrindą imtis kasdienės rutininės veiklos. Pastebėtina, kad tokia pedagoginės patirties refleksija kolegų, kuriais galima pasitikėti, ar tiesiog bendraminčių ratelyje galėtų realiai įkvėpti valią naujai „Aš-Tu“ santykio atverčiai, o per tai ir kokybiškam, visą asmenį įtraukiančiam ugdymui.

 

Tekstas parengtas pagal Lietuvos edukologijos tyrėjų asociacijos (LETA) metinėje konferencijoje skaitytą pranešimą „Susvetimėjimo sąvoka Martino Buberio darbuose“.

 

Pexels.com nuotr.

 

Biesta, G. (2010). What is education for? Good education in an age of measurement: ethics, politics, democracy (pp. 11–27). Boulder, C: Paradigm Publishers.

 

Buber, M., (1998). Dialogo principas, I d., Aš ir Tu, Katalikų pasaulio leidiniai.

 

Gutauskas M. (2008). Bandymas suprasti dialogą Martino Buberio filosofijoje. Religija ir kultūra, 5(2), 36-50.

 

Nohl, H. (1933). Der pädagogische Bezug und die Bildungsgeminschaft. Handbuch der Pädagogik. Langensalza: Beltz.