Kiekviena pamoka – savitas meno kūrinys

„Niekada nebijokite man pasakyti, kad jūs nežinote. Jeigu jūs kažko nežinote, mes tai būtinai sužinosime. Būtent dėl to ir stoviu prieš jus“, – šiais žodžiais pirmąsias pamokas mokslo metų pradžioje pradeda Vilniaus Aleksandro Puškino gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ugdymui ir biologijos mokytojas Aleksejus Peržu.

Pedagogas veda atviras pamokas, jų metu supažindina kolegas su informacinių technologijų panaudojimu mokymui diferencijuoti, mokinių įsitraukimui skatinti; pernai savo pamokas rodė Vilniaus universitete stažuotę atlikusiems doktorantūros studentams iš Kazachstano. Geografijos ir pilietiškumo pamokas šis mokytojas veda Valstybės pažinimo centre, Vingio parke, mokyklos teritorijoje, o, kad mokiniai ir po pamokų galėtų rasti jų medžiagą, papildomos informacijos, sukūrė tinklalapį internete. Pavasarį gimnazijoje mokytojas įdiegė nuotolinio mokymo platformą ir konsultuoja mokyklos bendruomenę, šiemet jis yra tarp dvidešimties atrinktų Lietuvos mokytojų, kurie gruodį dalyvaus TIWI (Teaching ICT with Inquiry) projekto „European Schoolnet“ mokymuose Briuselyje. „Švietimo naujienos“ kviečia skaityti interviu su šiuo mokytoju.

 

Teigiate, kad svarbu ugdyti lyderystę. Kodėl? Ir kaip tai darote?

Lyderystė XXI amžiuje – ypač svarbi. Gaila, bet visuomenėje kol kas ne visada teisingai suvokiama, kas tai yra. Mokiniams ši sąvoka dažniau asocijuojasi su didvyriais, herojais ar panašiai. Svarbu, kad vaikai jau mokykloje suvoktų, jog kiekvienas iš jų yra lyderis, mokėtų prisiimti tą vaidmenį ir atsakomybę. Be to, dar reikia, kad išmoktų tinkamai įvertinti situaciją, savo gebėjimus ir galėtų užleisti lyderio vietą kitam. Keitimasis vaidmenimis greitai kintančiame pasaulyje – itin svarbi savybė. Todėl stengiamės kuo daugiau dėmesio skirti komandiniam darbui, atsakomybių pasiskirstymui. Pernai pabandėme (ir, manau, kad mums sėkmingai pavyko) organizuoti lyderystės dirbtuves drauge su mokinių savivalda. Manau, kad kiekvienas dalyvis gavo progą suvokti, jog lyderiu ne gimstama, o tampama.

 

Kokiais originaliais metodais, priemonėmis naudojatės pamokose?

Priemonių naudoju daug ir įvairių. Pradedant tradiciniais mikroskopais, skirtais biologijos pamokoms ir kitais laboratorijos įrenginiais. Man patinka naudoti įvairias kūrybines priemones. Mokiniams pamokoje siūlau konstruoti schemas ant kamštinių lentų, naudojant siūlus; kurti didelius žemėlapius. Labiausiai man patinka naudoti LEGO kaladėles. Pavyzdžiui, šeštokams siūloma sugalvoti savo organizmą. Bet ne šiaip sau. Sukurtas organizmas turi būti prisitaikęs gyventi tam tikroje aplinkoje (vanduo, oras, dykuma, džiunglės ir pan.). Vėliau klasėje organizuojame tarsi parodą, o mokiniai visiems pristato, kaip jų organizmas prisitaiko prie aplinkos sąlygų. Tokios netradicinės priemonės leidžia mokiniams netradiciškai „pamatyti“ gamtos reiškinius. Į ugdymo(si) procesą dažnai tenka įtraukti informacines ir komunikacijos technologijų priemones. Naudojame planšetes arba kompiuterius. Šiuolaikinės priemonės leidžia ne tik sudominti mokinius, bet ir visiems vienu metu įsitraukti į pamokos veiklas. Jei anksčiau man reikėjo kelių minučių, kad visų mokinių ko nors paklausčiau ir gaučiau iš jų grįžtamąjį ryšį, dabar ekrane iškart matau mokinių atsakymus, jų nuomonę.

 

Kaip skatinate mokinių motyvaciją mokytis?

Kad mokiniai norėtų mokytis, jie, mano manymu, turi nebijoti tai daryti. Ačiū mokytojams, kurie mane išmokė nebijoti mokytis. Tai visada bandau sužadinti ir savo mokiniuose. Nereikia bijoti klysti ar nežinoti. Būtent to mes kiekvieną dieną ir ateiname į mokyklą, t. y. ko nors naujo išmokti (ir nebūtinai tai turi būti tik dalykinės žinios ir gebėjimai). Žinoma, naujų priemonių naudojimas, nes jos mokiniams yra geriau žinomos, irgi daro įtaką mokinių motyvacijai.

 

Kaip manote, kiek mokinio sėkmė priklauso nuo mokytojo ir kiek – nuo paties mokinio?

Nuo pat pirmų metų universitete (baigiau bakalaurą tuomečiame Lietuvos edukologijos universitete, vėliau du magistrus – Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje) prisimenu žodžius, kad svarbiausia ugdyme – gera sąveika tarp mokytojo ir mokinio. Aišku, kadangi mokytojas yra vyresnysis, jam tenka daugiau atsakomybės. Kuo geriau pedagogas supranta mokinį, tuo geriau įvyks sąveika. Ir atvirkščiai – jei mokiniai gerai supranta savo mokytoją, tai irgi yra labai gerai. Būtinos abi šios sąlygos. Bet turi dalyvauti ir tėvai. Tėvų parama ir įsitraukimas – labai svarbus dalykas. Ugdymas vyksta ne pagal tvarkaraštį nuo 8.30 iki 15.05 valandos. Jis turi vykti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę. Ir tai gali pavykti, tik jei tėvai suvokia savo vaidmenį šiame procese. Apibendrindamas, noriu pasakyti, kad sėkmė priklauso nuo visų veikėjų. Gal tik mokytojui tenka dar ir dirigento vaidmuo.

 

Su mokiniais dalyvaujate ne viename projekte. Papasakokite apie šią veiklą ir tai, ko ji suteikia mokiniams ir jums.

Projektas tapo labai madingu žodžiu. Man asmeniškai projektas – naujovių išbandymas ir diegimas asmeninėje praktikoje arba visos mokyklos darbe. Žinoma, kiekvienas projektas labai praplečia ir mokinių akiratį. Dalyvaudami VšĮ „Meno avilio“ ir Britų tarybos projekte „Dideli maži ekranai“ išmokome dirbti su medijomis. Per pirmuosius metus mano žinios šioje srityje patrigubėjo. Mokiniai pamatė, kad gali kurti kompiuterinius žaidimus, kitais metais įgijo žinių pagrindus, kaip filmuoti ir montuoti socialines reklamas. Dalyvaudami „eTwinning“ programos projektuose gavome daug tarptautinės patirties. Mokiniams visada smagu matyti, kaip procesai vyksta užsienyje. Jie kartais nustemba, kad mokiniai kitoje šalyje mokosi taip pat, kaip jie, nes iki tol įsivaizdavo, kad ten viskas vyksta ženkliai geriau (šypsosi – aut. past.). Kartu sukūrėme tinklalapį apie darniosios plėtros tikslus. Pernai mokiniai parengė individualių edukacinių stalo žaidimų. Tai yra tik dalis to, ką darome. Taip pat 2019 metais pabandėme integruoti programavimą į gamtos mokslus. Tai TIWI projekto dalis. Buvo džiugu girdėti, kad mūsų darbai įvertinti ir užsienyje.

 

Kartu su mokinių savivalda socialiniame tinkle „Facebook“ sukūrėte platformą „Red line“, padedančią mokiniams atlikti namų darbus ir įveikti sunkumus mokykloje. Papasakokite, kaip ji veikia, kaip ir kodėl kilo mintis tokią platformą sukurti.

Mokiniai, per pokalbių kambarį (chat’ą), rašo puslapio administratoriams, kad kilo tam tikrų sunkumų. Tada vienas iš mokinių-konsultantų padeda rasti reikalingos informacijos internete arba pats bando paaiškinti medžiagą. Mokinių savivaldoje jau seniai kilo mintis, kad reikia padėti vieni kitiems. Iš pradžių bandėme tai daryti mokykloje po pamokų, bet ateidavo itin mažai mokinių. Todėl sumanėme idėją perkelti į erdvę, kurioje mokiniai praleidžia daug laiko – socialinį tinklą „Facebook“.

 

Atnaujinant ugdymo turinį siūloma iki 10 klasės gamtos mokslų mokyti integruotai, ar pritariate šiam siūlymui? Ar dažnai tenka vesti integruotas pamokas su kolegomis (galbūt ne tik gamtos mokslų mokytojais)? 

Gamtos mokslai natūraliai yra integruoti. Tas integravimas leidžia pamatyti tikrą pasaulį, kuris yra holistinis, vientisas. Didelis mokytojų krūvis ne visada leidžia pedagogams tiesiogiai įsitraukti į integruotą pamoką – dažniausiai jie įsitraukia pamokos rengimo etapuose, kaip konsultantai ir savo srities specialistai.

 

Jei vyresniųjų klasių mokinys, svarstantis, ką studijuoti ir kokią specialybę pasirinkti, jūsų paklaustų, kodėl verta tapti mokytoju, ką jam atsakytumėte?

Mokytojo profesija – ne tik darbas su vaikais, bet ir puiki galimybė atskleisti savo kūrybines galias, nes mokytojai yra kūrėjai. Kiekviena pamoka, kiekviena veikla – savitas meno kūrinys. Atkreipčiau dėmesį ir į tai, kad mokytojo darbas reikalauja ne tik mokyti, bet ir mokytis. Ir tai nereiškia dalyvauti kursuose. Kiekviena diena, kiekviena pamoka – tai galimybė mokytis ir iš savo klaidų, ir iš savo mokinių.

 

Ačiū už pašnekesį, linkiu sėkmės mokant ir mokantis.