„Kas čia?!“, „O kodėl?“ – specialiųjų klausimų įsisavinimo raida

Kaip vaiko klausti, kad jo žodynas plėstųsi? Kad vaikas suprastų, ko klausiama, ir pats išmoktų tinkamai formuluoti klausimą, kad gautų norimą atsakymą?

Kuo svarbus klausimų supratimas ir vartojimas vaikų kalboje? Tai atskleidžia vaiko kalbinį ir kognityvinį išsivystymą (Kazakovskaja, 2006) – klausimų suvokimą ir produkciją nulemia morfologijos, sintaksės, semantikos ir pragmatikos taisyklės. Vaikai turi išmokti suformuluoti klausimą taip, kad iš pašnekovo išgirstų norimą atsakymą.

Specialieji klausimai. Kokie jie? Kuo jie skiriasi nuo kitų klausimų?

Tai klausimai, kuriais prašoma konkretaus atsakymo: veiksmo, veikėjo, laiko, vietos, priežasties ir kt. Pavyzdžiui, Kas atėjo? Kur nukrito? Ką tau paduoti? Tiesa, šie klausimai skirtingose literatūrose vadinami skirtingai: papildomaisiais (pagal Dabartinę lietuvių kalbos gramatiką (2005); konkrečiaisiais (pagal Praktinę lietuvių kalbos gramatiką (2003), turinio (pagal Funkcinę lietuvių kalbos gramatiką (1998) ir specialiaisiais (pagal Lietuvių kalbos sintaksę (2002) klausimais. Kad ir kaip pavadintume, visų jų funkcija ta pati – paklausti apie konkretų dalyką: Kada ateisi? Kaip jautiesi? Kodėl nevalgai? ir pan.

Klausiamieji žodžiai specialiuosiuose klausimuose, priešingai nei tikrinamuosiuose, yra būtini, nes parodo, ką klausiantysis nori sužinoti. Tačiau iš klausimo apie atsakymą visko spręsti negalima, nes specialieji klausimai, pradedami klausiamaisiais įvardžiais, gali turėti kelias prasmes: klausimais, kurie pradedami įvardžiu „kas“, galima teirautis apie asmenį ar daiktą (Kas atėjo? Kas nukrito?) arba apie patį veiksmą (Kas nutiko? Kas yra?); klausimais, kurie pradedami įvardžiu „ką“, galima teirautis taip pat apie asmenį ar daiktą (Ką pamatei? Ką suvalgei?) arba klausti apie veiksmą (Ką veiki?); įvardžiais „ko“, „kam“ galima teirautis apie objektą (Ko čia prilaistei? Kam skambini?) arba priežastį (Ko liūdi? Kam taip padarei?), taip pat klausimu, pradedamu įvardžiu „ko“, galima pasiteirauti ir apie veiksmą (Ko nori? – Valgyti), įvardžiais „koks“, „kokia“, „kuris“, „kuri“ galima prašyti įvardinti asmenį (pasakyti vardą) (Koks dėdė atvažiuos? – Jonas; Kuri teta ateis? – Angelė) arba nurodyti ypatybę (Kokia mašina pravažiavo? – Žalia; Koks dėdė ateis? – Senas).

Literatūroje nurodoma specialiųjų klausimų struktūra – teigiama, kad klausiamasis žodis, kuriuo parodoma, ką norima sužinoti, eina sakinio pradžioje (Kas čia? Kur eini? Ką valgai? Ko nori?). Vis dėlto pasitaiko, kad šnekamojoje kalboje klausiamieji žodžiai gali būti pavartoti ir pasakymo viduryje: Tu ką matei? Tu kur dirbi?; arba pabaigoje: Čia kas? Eini kur? Valgai ką? Nori ko?. Teigiama, kad žodžio vieta sakinyje priklauso nuo to, ką kalbantysis nori daugiau ar mažiau pabrėžti, išryškinti, nes klausant geriau įsimenami ne tik loginiu kirčiu pabrėžiami žodžiai, bet ir tie, kurie pasakomi sakinio pradžioje arba jo pabaigoje.

Svarbu tai, kad į specialiuosius klausimus atsakyti tik teigiamąja ar neigiamąja dalelyte negalima, nes reikalingas atsakymas, kuriame būtų nurodytas klausiančiajam nežinomas dalykas. Pvz., kas čia nukrito? ir (Ar) kamuoliukas nukrito?.

Kuo ypatingi specialieji klausimai mažųjų kalboje?

Klausimų įsisavinimą lemia daug kalbinių veiksnių: sintaksės, semantikos, pragmatikos taisyklės, todėl intensyvūs klausinėjimo metai prasideda tik apie antruosius vaiko gyvenimo metus, laikui bėgant vaikų kalboje klausimų paskirtis ir jų konstrukcijos vis sudėtingėja.

Ankstyvajame amžiuje vaikas, padedamas tėvų, susipažįsta su aplinka, mokosi žodžiais įvardinti daiktus, todėl dažniausiai vartojamos nesudėtingos konstrukcijos pažintiniai „kas?“, „kur?“ klausimai. Ankstyvuoju vaikų kalbos raidos periodu tėvai dažnai vartoja vaikiškosios kalbos registrą, kuriai be įvairių kalbinių modifikacijų būdinga ir paprastesnė pasakymų struktūra. Todėl natūralu, kad tėvai, bendraudami su mažais vaikais, beveik nevartoja sudėtingų klausimų konstrukcijų, kurių vaikai ankstyvajame amžiuje dar negeba suprasti, pvz., kodėl, tavo manymu, Rokas taip pasielgė?, Kas ką atnešė? ir pan. (Kamandulytė, 2005; 2006).

Vaikų kalbos tyrėjai nustatė ir paaiškino specialiųjų klausimų įsisavinimo raidą: anksčiausiai vaikai įsisavina „kas?“ ir „kur?“ klausimus, vėliausiai – „kodėl?“, „kada?“ ir „kuris?“. Tokia klausimų įsisavinimo raida nesunkiai paaiškinama: klausimų „kas?“ ir „kur?“ struktūra yra paprasčiausia iš visų specialiųjų klausimų, jais prašoma identifikuoti asmenį, daiktą ar vietą. Šie klausimai gali būti vartojami be veiksmažodžių, pavyzdžiui, Kas čia? Kur šuo?. Į klausimą „kur?“ gali būti atsakoma ir neverbaline forma (galvos pakreipimu, rankos mostelėjimu). Taigi, šių klausimų sandara yra viena paprasčiausių iš visų specialiųjų klausimų, todėl vaikų pradedami vartoti jau nuo ankstyvojo amžiaus. Be to, šie klausimai yra susiję su vaiko aplinka: „kas?“ dažnai vartojamas dėl vaiko noro pažinti jį supančius daiktus, o „kur?“ – dėl noro surasti išmėtytus žaislus.

Klausimai, kuriuos vaikai įsisavina vėliau („kodėl?“, „kuris?“, „kada“, „kaip?“), yra kur kas sudėtingesni: vaikui reikia suvokti priežasties-pasekmės ryšius, reikia plataus žodyno, kad galėtų apibūdinti tai, ko prašoma. Be to, tai klausimai, reikalaujantys tik žodinio atsakymo. Tyrimų rezultatai rodo, kad ankstyvajame amžiuje vaikai painioja šiuos klausimus, nesuvokia jų, pavyzdžiui, į klausimą Kaip berniukas miega? vaikas atsakė: Nes jis pavargęs. Iš šio pavyzdžio galima spręsti, kad vaikas klausimo reikšmės dar nesupranta.

Mokslininkai (Rowland, Pine, Lieven, Theakston (2003) mini, kad specialiųjų klausimų įsisavinimą vienu metu lemia du dalykai: tai, ką vaikai dažnai girdi tėvų kalboje, ir klausimų struktūros sudėtingumas. Ilgalaikio stebėjimo metodu atlikto tyrimo rezultatai leido pastebėti, kad vaikai anksčiau įsisavino tas konstrukcijas, kurias dažnai girdėjo tėvų kalboje, nei tas, kurios tėvų kalboje vartotos rečiau ir, kaip manoma, todėl vaikų įsisavintos vėliau. Tas pats tyrimas parodė, kad dalis klausimų, kurie tėvų kalboje buvo vartojami dažnai, vaikų kalboje jie užfiksuoti vėlai – dėl sudėtingos klausimų konstrukcijos.

Užsienio mokslininkų atlikto tyrimo, kurio metu 1,1[1], 1,3 ir 1,8 amžiaus vaikai turėjo atsakyti į subjektinius (pvz., Kas čia? Kas atėjo? Kas nukrito?), objektinius (pvz., Ko nori? Kam skambini? Ką atnešti? Su kuo važiuosime?) ir vietos aplinkybės (pvz., Kur eini? Kada važiuosime?) klausimus. Rezultatai parodė, kad 1,8 amžiaus vaikai teisingai suvokia ir atsako į nesudėtingus subjektinius, objektinius ir vietos aplinkybės klausimus; 1,3 amžiaus vaikai taip pat reaguoja į subjektinius ir vietos aplinkybės klausimus, tačiau tokio amžiaus vaikams dar sudėtinga suprasti objektinius klausimus; o 1,1 amžiaus vaikams visi – objektiniai, subjektiniai ir net vietos aplinkybės – klausimai dar per sudėtingi, šio amžiaus vaikai į klausimus negebėjo tinkamai atsakyti.

Taigi, galima išskirti tris universalias sąlygas, lemiančias klausimų įsisavinimą: klausimų struktūros sudėtingumas, vaiko kasdienė aplinka (t. y. daiktai, kuriais domisi, todėl klausia apie juos) ir tėvų kalboje dažnai vartojami pasakymai.

Lietuvių vaikų kalbos tyrimai. Klausimų įsisavinimas

Lietuvio vaiko ilgalaikio kalbos stebėjimo duomenys leido detaliau paanalizuoti specialiųjų kausimų įsisavinimą.

Vienas anksčiausiai lietuvių (ir ne tik) vaikų įsisavintų specialiųjų klausimų yra „kas čia?“. Tyrimai rodo, kad ne tik lietuvių, bet ir, pavyzdžiui, anglų vaikų pirmasis klausimas „kas čia?“ sudaro 70 proc. visų vaikų vartotų „kas?“ klausimų (pvz., kas atėjo? ir pan.) (Clark, 2003). Taigi, apie 1,5–1,8 amžių galima vadinti „kas čia?“ laikotarpiu. Šis klausimas vaikams padeda pažinti juos supančius daiktus ir išmokti juos įvardinti žodžiais.

vaikas:          ka [: kas] šia [: čia] ?

mama:           užuolaida (1;5).

Be to, pastebėta, kad vaikai klausimą „kas čia?“ išmoksta ir kurį laiką iš pradžių vartoja kaip vieną vienetą – vieną junginį.

Kiek vėliau pastebimos kitokios „kas?“ klausimo formos: klausiamąjį žodį jungia su prieveiksmiais: Kas ten? (1,7), Kas čia gero? (2,0); veiksmažodžiais: Kas yra? (1,7), Kas čia yra? (1,9), Kas čia važiuoja? (1,10), Kas čia guli? (1,11); daiktavardžiu: Kas lentynoje? (1,9).

Pastebėta, kad pirmiausia vaikas įsisavino tuos specialiuosius subjektinius „kas?“ klausimus, kuriais apie asmenį ar daiktą teiraujamasi nurodant jo vietą: Kas čia? (1,4), Kas ten? (1,7), Kas lentynoje? (1,9); vėliau (nuo 1,10 laikotarpio) vaikas apie daiktus ar asmenis pradeda teirautis nurodydamas jų atliekamą veiksmą: Kas čia važiuoja? (1,10), Kas čia guli? (1,11), Kas čia puola mane? (1,11), Kas čia augo? (2,0); Kas paėmė šitą? (2,5); Kas numetė šitą? (2,6), Kas padėjo? (2,6), Kas užklijavo? (2,7), Kas dainuos? (2,8), Kas neišlindo? (2,8). Iš pavyzdžių matyti, kaip plečiasi kalbos veiksmažodžių žodynas – vaikas vis dažniau teiraujasi apie skirtingus veiksmus atliekančius asmenis.

Pastebėta, kad tuo metu, kada vaiko kalboje „kas?“ klausimų pradeda daugėti, tėvų kalboje šie klausimai po truputį retėja.

Klausimus, kuriais prašoma nurodyti vietą, vaikai pradeda vartoti anksti, apie antrus gyvenimo metus (Nicoladis et al., 2008). Tokio tipo klausimus lietuvių vaiko kalbos tyrimas rodo, kad savarankiškai vartoti pradėjo apie 1,8. Tai vienas anksčiausiai vaikų kalboje pastebėtų klausimų. Prieš pradėdamas savarankiškai klausti „kur?“, vaikas į jį reaguoja ir atsako taisyklingai, vietos prieveiksmiu:

mama:           kur tu neši?

vaikas:          o šia [: čia].

mama:           kur sėdi?

vaikas:          šia [: čia] (1,8).

Vėliau pasakymai tampa vis įvairesni / konkretesni:

mama:           kur tu ten dabar eini?

vaikas:          bukone [: balkone] (1,10)

mama:           o kur kauliuką reikia dėti?

vaikas:          į dėžę (2,0);

mama:           kur tu jas dėsi, tas kasetes?

vaikas:          dėšiu [: dėsiu] a [: į] mašejį [: maišelį] (2,1)

Vaiko tėvų kalboje klausimas „kur?“ ypač dažnai vartotas 1,8–1,11 laikotarpiu. Šiuo metu „kur?“ klausimai vartojami kaip žaidimas, kada tėvai vaikų prašo parodyti daiktus (Nicoladis et al., 2008): Kur gėlytės? (1,8); Kur lėlė? (1,8); Kur sėdi Monika? (1,8); Kur teta? (1,9); Parodyk, kur tikra saga? (1,9); O kur kambarys yra? (1,9); Kur tavo kojinytės? (1,10); O kur Monikos akytė? (1,10); Kur ausytė? (1,10); Kur lova? (1,11); Kur tėčio ūsai? (1,11) ir t. t.

Apie 1,11 laikotarpiu vaikas vartoja vis įvairesnius klausimus, prašančius nurodyti tam tikrų objektų vietą: Kur šitas? (1,11); Ku [: kur] da [: dar] vienas batejis [: batelis]? (2,0); Kul [: kur] mašejis [: maišelis]? (2,1); Kul [: kur] kadutė [: kėdutė]? (2,1); ku [: kur] tyga [: knyga]? (2,2); Ku [: kur] tantukas [: trintukas] (2,2) ir t. t. Vaiko kalboje kiekvieną mėnesį vietos nurodymo klausimų vis daugėja. Vadinasi, vaiko žodynas plečiasi, išmokstama vis naujų, jį supančių daiktų pavadinimų, apie kuriuos gali paklausti.

Nuo 2,2 laikotarpio tėvų kalboje vietos nurodymo klausimų vartojimas retėja, o vaiko, atvirkščiai, nuo 2,1 – dažnėja. Pasikeičia vaiko ir tėvų pozicijos, tėvai iš klausinėjančiųjų, tikrinančių vaiko žinias apie jį supančius daiktus, pakeičia vaidmenį ir tampa atsakinėjančiais:

vaikas:          ku [: kur] tyga [: knyga]?

mama:           va, čia knyga (2,2)

vaikas:          ku [: kur] gumytė?

mama:           gumytes į dėžutę sudėjau, va čia (2,3)

Ypatybės klausimus „koks?“, „kokia?“, „kokie?“, „kokios“ ankstyvajame amžiuje vaikui nėra sudėtinga suprasti. Nustatyta, kad nuo 1,7 amžiaus vaikas jau geba tinkamai į juos atsakyti:

mama:           o koks čia kamuolys?

vaikas:          didelis (1,7)

Klausimas „kokie?“ vaikui nėra lengvai įsisavinimas. Pavyzdžiui, mama klausia Kokie šitie batai? Vaikas atsako Elvijuko (1,9). Iš šių pavyzdžių matyti, kad ankstyvajame amžiuje vaikas jo dar nesupranta – negeba taisyklingai atsakyti. Tačiau dvejų metų jau geba tinkamai atsakyti:

mama:           o kokie tau gražiausi?

vaikas:          jodi [: juodi] (2,1)

mama:           o čia kokia arbatytė yra?

mama:           kokia čia yra?

vaikas:          vaisinė (2,1)

Šiuos ypatybės klausimus kitais linksniais vaikas vartoti pradėjo tik nuo 2,6 amžiaus:

mama:           aš su tavo gumytėm sušukuosiu.

vaikas:          su kokiom? (2,6)

Iki panašaus amžiaus gramatiškai taisyklingai į šį klausimą atsakyti vaikui sudėtinga:

mama:           kokį uždėjai?

vaikas:          šitas (1,11)

mama:           kurį kamuoliuką tau paduoti?

vaikas:          ten! (1,11)

vaikas:          as [: aš] tuju [: turiu] kitokį kamuolį.

mama:           kokį?

vaikas:          bajtą [: baltą] (2,6)

Užsienio kalbos raidos tyrinėtojai taip pat pastebėjo, kad vaikams ypatybės nurodymo klausimus vartoti yra sudėtinga (Rowland et al., 2003).

Analizuojant objektinius klausimus („ką“?, „ko?“, „kam?“ ir kt.) nustatyta, kad vaikai gana anksti (apie 1,8 laikotarpį) pradeda suprasti ir vartoti tiesioginės objekto reikšmės pasakymus (Savickienė, 1999). Pastebėta, kad ankstyvajame amžiuje (1,8 laikotarpiu) „ką?“ klausimą vaikas supranta, į jį geba taisyklingai atsakyti – galininko linksnio daiktavardžiu (vienažodžiu pasakymu):

mama:           ką ten pieši?

vaikas:          ovą [: lovą] (1,8)

mama:           ką dažo su lūpdažiu?

mama:           ką dažo?

vaikas:          atakį [: antakį] (1,11)

Savarankiškai „ką?“ klausimus vaikas vartoti pradėjo nuo 1,11 amžiaus: Ką duosi? (1,11); Ką daba jenšim [: rengsim]? (2,0); Ką čia ladai [: radai]? (2.3).

Kiti objektiniai specialieji klausimai („ko?“, „kam?“, „kuo?“) vaiko vartoti kur kas rečiau nei „ką?“, tai normalu, nes yra nustatyta, kad vaikiškoje ir suaugusiųjų šnekamojoje kalboje antras pagal vartojimo dažnumą linksnis – galininko (Dabašinskienė, 2009). Šie klausimai vaiko kalboje pastebėti sulaukus dvejų metų: Ko laukia masinos [: mašinos]? (2,1); Kam kambino [: skambino] tetis [: tėtis]? (2,1); Su kuo pilaisiau [: prilaisčiau] as [: aš]? (2,1).

Nuo maždaug 2,8 amžiaus vaikų kalboje pastebimi kiti sudėtingesni klausimai: „kaip?“: Kaip leikia [: reikia] nupausti? (2,8), O kaip dėdės dainuoja? (2,8); „kada?“: Kada bus valgyti? (2,8). Užsienio mokslininkai yra pastebėję, kad vaikai vėlai pradeda vartoti klausimą „kada?“ ir vartoja jį retai, nes ankstyvajame amžiuje vaikams sudėtinga suvokti laiko reikšmę.

Klausimas „kodėl“ vaikams sudėtingas, jį suprasti ir į jį atsakyti reikia suprasti priežasties-pasekmės ryšį. Prancūzų ir olandų kalbų tyrimai parodė, kad ketverių–šešerių metų vaiko kalboje „kodėl?“ yra vienas dažnesnių klausimų (Jakubowicz, Strick, 2008).

Taigi, tyrimai rodo, kad anksčiausiai pradedami suprasti ir vartoti „kas?“, „kur?“ ir „ką“ klausimai, o laiko ir priežasties ar tikslo nurodymo klausimai vaikų kalboje pasirodo apie ketvirtus metus, nes šių klausimų reikšmę mažiesiems sunku suvokti.

Naudota literatūra:

Dabašinskienė I., 2009: Šnekamosios lietuvių kalbos morfologinės ypatybės. Acta Linguistica Lithuanica 60, 1–15.

Kamandulytė L., 2005: Vaikiškosios kalbos registras. Gimtoji kalba 7, 12–16.

Kamandulytė L., 2006: Vaikiškosios kalbos ypatybės. Kalbos kultūra 79, 265–271.

Labutis V., 2002: Lietuvių kalbos sintaksė. Vilniaus universiteto leidykla.

Nicoladis E., Cornell E. H., Gates M., 2008: Developing spatial localization abilities and children’s interpretation of where. Journal of Child Language 35, 269–289.

Ramonienė M., Pribušauskaitė J., 2003: Praktinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Baltų lankų leidykla.

Rowe M. L., Leech K. A., Cabrera N., 2016. Going Beyond Input Quantity: Wh-Questions Matter for Toddlers’ Language and Cognitive Development, Cognitive science, 162–179.

Rowland C. F., Pine M. J., Lieven E. V. M., Theakston A. L., 2003:  Determinants of acquisition order in wh-questions: re-evaluating the role of caregiver speech. Child Language 30, 609–635.

Savickienė I., 1999: Lietuvio vaiko daiktavardžio morfologija. Daktaro disertacija. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.

Valeckienė A., 1998: Funkcinė lietuvių kalbos gramatika. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

[1] 1,1 – metai ir vienas mėnuo

+10

0