Įtraukusis ugdymas – ugdymas nediskriminuojant

Lietuvos edukacinių tyrimų asociacijos ir Vilniaus universiteto Ugdymo mokslų instituto organizuotos konferencijos „Švietimas ir ugdymas, jungiantys bendruomenes“ metu diskutuota, koks turi būti įtraukusis ugdymas Lietuvos švietimo sistemoje.

Diskusiją „Įtraukusis ugdymas: įgyvendinimo trikdžių ir galimybių naratyvas“ moderavo ir pranešimus skaitė dr. Alvyra Galkienė (Vytauto Didžiojo universitetas) ir prof. habil. dr. Vilija Targamadzė (Vilniaus universitetas); diskutuojant dalyvavo: María José De Urraza (Vytauto Didžiojo universitetas), dokt. Eglė Steponėnienė (Mykolo Romerio universitetas), doc. dr. Vytautas Žalys (Šiaulių universitetas), dokt. Eglė Kairelytė-Sauliūnienė (Mykolo Romerio universitetas).

 

Konferencijos metu dalyviai išsakė nuomonę dėl įtraukiojo ugdymo, kad pirmiausiai jis turi būti suvokiamas vertybiniu požiūriu, nes kiekvienas vaikas turi savitų poreikių. Įtraukusis ugdymas kaip sąvoka apima kiekvieno vaiko teisę į kokybiško ugdymo ir pagalbos užtikrinimą. Tam turi būti pritaikyta ugdymo aplinka ir individualizuojamas ugdymo procesas.

Požiūris, kad įtraukusis ugdymas apsiriboja specialiųjų poreikių turinčiais vaikais, negali aprėpti visumos ir sukurti sąlygų procese visaverčiai dalyvauti visiems ugdymo dalyviams. Vadovaujantis tokiu scenarijumi, vaikai, kuriems reikia pagalbos, bet nenustatyti specialieji poreikiai, apskritai lieka be jos, arba šeimos tuos klausimus priverstos spręsti savarankiškai, samdydamos korepetitorius ar kitus pagalbos teikėjus.

 

Remiantis neuropsichologinių tyrimų duomenimis, teigta, kad homogeniškose grupėse egzistuoja didžiulė mokymosi ypatumų įvairovė: dėl pažinimo galimybių skirtumo, skirtingų būdų, formų, socialinių, kultūrinių skirtumų. Atskirtis atsiranda dėl to, jog šio meto tradicinis ugdymas, tradicinio ugdymo sistema – orientuota į homogeniškas grupes, kuriose didelė mokinių įvairovė. Šiai grupei priskiriami visi vaikai, išskyrus tuos, kurie turi specialiųjų ugdymosi poreikių.

Programos sudaromos vidutiniam vaikui, kurio iš esmės nėra, nes vaikai – labai įvairūs ir saviti. Dabar veikia tokia ugdymo sistema, kurios programos bei priemonės neatitinka visų vaikų poreikių. Dėl to, ugdymo aplinkoje atsiranda barjerų, kurie trukdo vaikams sėkmingai mokytis ir siekti rezultatų.

 

Daugelis kalbėjusiųjų vienaip ar kitaip išsakė mintį, jog švietimo sistema reikalauja sisteminių pokyčių – ypatingai rengiant mokytojus. Švietimo sistemoje svarbu pradėti keisti įvairovės sampratą ir kalbėtis apie visų žmonių, visų vaikų įvairovę. Tokio ugdymo modelio tikslas gali būti formuluojamas ne kaip sužinoti faktą ir jį išmokti, bet kaip užduotis atrasti faktus ir juos analizuoti. Svarbiausia – procesas.

Pagrįstai nuskambėjo mintis apie tai, kad Lietuvoje esančios programos perkrautos faktinių žinių mokymusi, nepaliekant mokiniui laisvės ir laiko permąstyti, ieškoti, atrasti, pristatyti, dalytis įgytomis žiniomis. Todėl esminė mokymosi be barjerų siekiamybė – sukurti sėkmingas ugdymosi sąlygas kiekvienam ugdytiniui, neišskiriant nei vaikų turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, nei bet kurio kito vaiko.

Taikant šią metodologiją, su šūkiu: „Mokyti mažiau, bet giliau“, didžiulė pažanga padaryta Singapūre. Rezultatai buvo stulbinami. Vos per kelis dešimtmečius, mažai raštingais laikyti šalies gyventojai tapo pasaulyje pirmaujančios valstybės kūrėjais.

 

Diskutavusieji sutarė, kad siekiant sukurti tvarią švietimo sistemą, reikia mažiau kalbėti apie specialiuosius poreikius, o daugiau – apie barjerus, kurių yra mokymosi aplinkoje ir kokius būdus taikyti, kad jie sparčiai mažėtų. Reikėtų pereiti nuo žinių pateikimo prie žinių atradimo. Iš tiesų visiems galima užtikrinti lygias teises, bet nebūtinai tai duos vienodų rezultatų. Diferencijuotas konsultavimas leidžia padėti kai kuriems vaikams, tačiau, dėl ribotų išteklių, neįmanoma pasiekti lygių teisių realizavimo. Universaliai pakeitus ugdymo aplinką ir ją pritaikius vaikams, net riboti ištekliai įgalintų padėti kiekvienam vaikui pasiekti rezultatų ir sėkmės, nes sėkmingai funkcionuojančioje sistemoje, ugdymo proceso metu vaikui keliamas iššūkis, kurį jis gali įveikti. Kiekvienam tikslas parenkamas pagal galimybes, nenuleidžiant kartelės tiek, kad rezultatas būtų pernelyg lengvai pasiekiamas. Kartelę laikant tinkamu lygiu, dedamos pastangos, ir tų pastangų pakanka, kad būtų įmanoma įveikti kliūtį, reikalavimą arba tikslą.

 

Pasitelkus tyrimų duomenis akcentuota, kad ir mokytojai, ir pedagogai ganėtinai atviri, jie suvokia, kad įtraukusis ugdymas – vertybė, bėda ta, jog nerealizuojamas praktikoje, nes nėra aiškių nuostatų kaip kokybiškai tai įgyvendinti. Šiuo atveju svarbūs du dalykai. Pirma, pažinti įvairovę ir vaikus, kurie turi specialiųjų poreikių, bei turėti pakankamai žinių ir kompetencijų jų ugdymui. Antra, tuo pačiu metu mokėti pasiūlyti kelis ugdymo būdus. Mokytojas turėtų būti kompetentingas taikyti kuo įvairesnių pažinimo būdų, didaktinės įvairovės, ir gebėjimo bendradarbiauti komandose.

Šiuolaikinis švietimo mokymo modelis personifikuojamas, taikomas žmogui, asmeniui, asmenybės tobulinimui, individualumo stiprinimui. Įasmenintas mokymas labiau siejamas su besimokančiųjų gebėjimu veikti individualiame mokymosi procese. Personifikavimas, kaip procesas, siejamas su mokymosi proceso įprasminimu ir siekiu, kad mokymasis vestų į asmens tapatybės augimą, ne tik būtų ugdomas geras mokinys.

 

Tyrimais nustatyta, kad, anksčiau retai pasitaikantis, autizmo spektro sutrikimas dažnėja. Jei 9-ajame dešimtmetyje šis sutrikimas buvo nustatomas vienam iš dešimties tūkstančių vaikų, šiuo laiku atvejų ženkliai daugiau. Tai patvirtina ir Higienos instituto pateikiami duomenys, rodantys, kad sutrikimų, kuriems priskiriamas ir autizmas, Lietuvoje akivaizdžiai padaugėjo. Todėl natūraliai didėja ir vaikų, tėvų, globėjų, visos visuomenės poreikis gauti savalaikę ir aktualią informaciją apie ugdymo ypatumus.

 

Daugelis kalbėjusiųjų pritarė nuomonei, jog Lietuvoje ypač stokojama patikimų nestandartizuotų, o kriteriniam vertinimui tinkamų instrumentų, kurie būtų vertingi kokybiškai nustatyti autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų individualius kalbos mokymosi ir socialinius įgūdžius. Tai lemia ir būdų trūkumas, kad remiantis surinkta informacija, būtų parengta tolesnė ugdymo programa ir nustatyti optimalūs tikslai. Standartizuoti testai, kuriuos naudoja psichologai ir medicinos srities specialistai, ne tik sukelia didelio streso vaikams, šeimoms, jie apskritai netinkami individualiai vaiko ugdymo programai sudaryti.

 

Lietuvoje parengtas pagalbos vaikams, kuriems diagnozuotas autizmas, ar kitas raidos sutrikimas, veiksmų planas. Pagal šį planą numatyta diegti ankstyvosios diagnostikos testus, stebėjimo metodikas, mokslu grindžiamas ankstyvosios intervencijos metodikas. Akcentuojamas ir ugdymo programų individualizavimo poreikis. Švietimo sistema turi užtikrinti individualizuotą požiūrį į ugdymą, o ne tikėtis, kad asmuo prisitaikys.

Išsakyta mintis, kad standartizuotus vertinimus būtina keisti lanksčiomis ir įvairiomis įvertinimo formomis bei individualios pažangos pripažinimu, tokiu būdu siekiant pagrindinių tikslų, kurie atveria kelius alternatyvių mokymo būdų taikymui.

Tradicinės vertinimo sistemos, kuriose vienintelis kriterijus – standartizuotų pasiekimų rezultatai, gali būti labai nepalankios specialiųjų poreikių turintiems ugdytiniams. Siekdama esminių tikslų, sistema turėtų apimti ir individualią pažangą.

 

Visi konferencijos dalyviai sutaria, jog įtraukusis ugdymas deklaruoja įvairovę. Toje įvairovėje atsiranda tam tikrų sprendimų, svarbių ir būtinų kiekvieno žmogaus atžvilgiu. Pagalbos samprata irgi turėtų keistis. Pagalba atlikti tam tikrus veiksmus, turėtų virsti pagalba įgalinti vaiką veikti. Specialistų bendradarbiavimu, veikimu, galima sukuri tokias sąlygas, kad vaikai, patiriantys sunkumų, procese galėtų dalyvauti drauge su kitais vaikais lygiai taip, kaip mes, kartu gyvename atviroje bendruomenėje, toks turėtų būti ir ugdymo procesas.

 

Išsakytas pagrįstas nuogąstavimas dėl kylančios grėsmės, kai įtraukusis ugdymas tampa patogia priemone steigti specialiąsias klases bendrojo ugdymo mokyklose. Ten formuojamos kalbos ir komunikacijos sutrikimų turinčių vaikų klasės, autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų klasės, elgesio ir emocijų sutrikimų turinčių vaikų klasės. Tai skaudulys, kurio nevalia ignoruoti, į jį privalu susitelkti ir stabdyti procesus, kai įtraukimas imituojamas. Ypatingai svarbu, kad naujai rengiamuose dokumentuose neatsidurtų senas ir nepriimtinas požiūris. Juk kiekvienas vaikas turi individualių poreikių ir nereikia jų skirstyti į specialiuosius ir nespecialiuosius.