Praeitin sugrįžtant…

Romaldas Abugelis

2020-ieji – Mokyklų bendruomenių metai


„Raudonukė“, „šūlė“ – taip vadinome savo mokyklą, Kapsuko (dabar – Marijampolė) Vinco Mykolaičio-Putino vidurinę mokyklą-internatą, nes pastatyta iš ryškiai raudonų plytų, o joje vyko sustiprintas vokiečių kalbos mokymas. Nuo 1923 iki 1940 metų čia veikė Marijonų gimnazija (beje, ir miesto pavadinimas kildinamas iš jame XVIII a. įsikūrusio Marijonų vienuolyno vardo).

V. Mykolaičio-Putino vidurinė mokykla-internatas. 1973 m.

Baigiau mokyklą daugiau kaip prieš keturis dešimtmečius, tačiau ruduo, net ir nešdamas darganas, rūkus ir kitus niūrius šio meto ženklus, vis atgaivina šviesius mokyklinius prisiminimus.

Internatas įsteigtas 1956 m., ten mokėsi vaikai iš keliolikos rajonų. Į šią mokyklą buvo priimami daugiausia našlaičiai, pusiau našlaičiai, vienišų motinų vaikai, atžalos iš daugiavaikių šeimų. Mokiniai buvo aprūpinami nuo adatos iki palto, nuo maisto iki vietos bendrabutyje.

 

Šeimoje augome septyniese, todėl trijų iš jų mokymasis internate buvo didžiulė parama tėvams, dirbusiems kolūkyje (motina buvo melžėja, tėtis dirbo kiaulių fermoje), o vėliau gavusiems tik 12 ir 20 rublių pensijas. Maitinimas mokykloje buvo organizuojamas keturis kartus per dieną. Prisimenu, kad priešpiečiams dažnai gaudavome obuolių ir kitų vaisių, o mėgstamiausias vakarienės patiekalas buvo pieniška sriuba su duona ir sviestu.

Kas savaitę eidavome į miesto pirtį, nes bendrabučiuose šilto vandens nebuvo. Pakeliui stengdavomės užsukti į senąsias miesto kapines, labai magėjo vis žvilgtelėti į didžiulį rašytojos Žemaitės antkapinį paminklą-knygą.

 

Mokykla buvo išskirtinė ne tik ir ne tiek mokinių aprūpinimo prasme, kiek visapusiu jų lavinimu. Tuometis mokyklos direktorius Valentinas Spurga (mokyklai jis vadovavo daugiau kaip 20 metų, vėliau dirbo Švietimo ministru) buvo subūręs labai profesionalių ir savo darbui pasišventusių mokytojų ir auklėtojų kolektyvą. Lietuvių kalbos mokytoja su ašaromis akyse pasakodavo apie iškiliausius mūsų tautos rašytojus, o aktyviai veikęs literatų būrelis ir literatūrinė šventė „Pavasaris rudenį“ išugdė poetes, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatę Nijolę Miliauskaitę-Bložienę ir „Poezijos pavasario“ laureatę Zitą Mažeikaitę-Sajienę.

Muzikos mokytojas buvo subūręs ne tik kelis chorus, orkestrą, estradinį ansamblį, bet ir sugebėjo parengti berniukų ansamblį (oktetą) sėkmingam pasirodymui pirmojoje respublikinėje „Dainų dainelėje“. Moksleiviai skynė pergales olimpiadose, mokyklos tinklininkai sudarė miesto komandos branduolį.

 

Prasminga veikla buvo užpildoma kiekviena valanda po pamokų. Tarp pietų ir vakarienės – pamokų ruoša klasėje, darbas dalykiniuose, techniniuose, saviveiklos ir sporto būreliuose, įvairiose sekcijose. Panašia veikla buvome užimti ir po vakarienės. Buvome mokomi etiketo: kaip sveikintis, elgtis viešoje vietoje ir prie stalo, bendrauti su kitais žmonėmis, rengtis. Kad netektų raudonuoti šokant vestuvinį valsą, vyresniųjų klasių mokiniai vakarais buvo mokomi jį šokti. Išmokome ir kai kurių pramoginių šokių.

 

Kartais pagalvoju, kaip visur ir spėdavome. Aš lankiau chorą, berniukų ansamblį, šokių būrelį, tinklinį miesto vaikinų komandoje, stalių fakultatyvo grupę… Kažkaip likdavo laiko įvairius darbus nudirbti, į miestą išeiti ir dar papramogauti daugybėje mokykloje rengiamų spalvingų švenčių. Teisus buvo Benjaminas Franklinas, pasakęs: „Jeigu nori turėti laisvalaikį, negaišk laiko.“ Mūsų laikas buvo taip suplanuotas, kad nebuvo laiko… laiko gaišimui.

 

Klasės auklėtojai bendravo su mumis įvairiomis temomis, užsukę į kambarius vakarais surengdavo tikras „atvirumo valandėles“. Su buvusia klasės auklėtoja palaikau ryšį iki šių dienų. Pabendrauti su savo auklėtiniais į bendrabutį dažnokai užsukdavo ir mokyklos direktorius. Mokyklos vadovas dar rengdavo specialius, savęs pažinimo, saviugdos, saviauklos užsiėmimus bei kalbėdavosi kitomis, subtiliai ir išradingai pateiktomis, temomis.

 

Į atmintį įstrigęs ir itin kryptingas darbinis auklėjimas. Mes padėjome nudirbti kai kuriuos darbus virtuvėje, dengėme stalus vakarienei, tvarkėme aplinką, želdinius ir gėlynus, dirbome kelių dešimčių hektarų mokyklos pagalbiniame-mokomajame ūkyje, didžiuliame šiltnamyje, prižiūrėjome beveik šimtą inspektų. Mokytojai, auklėtojai taip pat dirbdavo kartu su mumis. Pasibaigus mokslo metams dar 2–3 savaites atlikdavome gamybinę praktiką.

 

Be to, fakultatyvinėse grupėse buvo ruošiami šaltkalviai, staliai, siuvėjos. Kiek anksčiau – dar ir daržininkai-sodininkai, kulinarai, bibliotekininkai. Aš pasirinkau stalių grupę. Matyt todėl, kad tėtis droždavo klumpes, pynė krepšius, darė įvairius medinius įrankius ir namų apyvokos daiktus. Besimokydamas mokykloje įgijau ir III kategorijos staliaus kvalifikaciją. Gyvenime tai labai pravertė.

Stalių grupėse vaikinai gamino rėmelius, dėžes, grėblius, kilpeles karnizams, lankstus, kibirėlius, kepimo skardas, rogutes, staliukus, spinteles, lentynas knygoms, suvenyrus ir daugelį kitų dalykų, kurie buvo naudojami mokyklos reikmėms. Mergaitės siuvo portjeras, staltieses, drabužius, gamino tautines juosteles…

 

Moksleivių pasiekimai moksle, elgesys ir darbinė veikla buvo fiksuojama, veikė ištisa motyvavimo sistema. Stropiausi, darbščiausi ir gerai besielgiantys mokiniai ir atskiros klasės buvo skatinamos įvairiomis išvykomis ir ekskursijomis. Daugelį jų prisimenu iki šių dienų. Atmintyje įstrigusi pirmoji pažintis su lazeriais Vilniuje Fizikos institute, pirmasis pasimatymas su Baltijos jūra Palangoje, išvykos į Estiją, Kauno dramos ir kitus teatrus, Anykščius. Būdavo organizuojamos ir mokomosios išvykos pagal mokomųjų dalykų turinį – į Kauno zoologijos sodą, į žymių rašytojų gimtas vietas, cukraus fabriką ir kitas įvairias gamyklas.

 

Vis dėlto, suvaldyti penkių šimtų moksleivių armiją – nelengvas uždavinys, todėl veikė gana griežtos vidaus tvarkos taisyklės. Mokyklos teritorija buvo aptverta, į miestą buvo galima išeiti tik gavus raštišką leidimą, kuriame buvo įrašoma iki kurios valandos turi grįžti į mokyklą. Kai kas sakydavo, kad pas mus tvarka kaip armijoje, kai kurie šmaikštavo, kad gyvename kaip vienuoliai, nes visi mokiniai netilpo naujai pastatytame 450 vietų bendrabutyje, todėl dalis jų gyveno buvusio vienuolyno pastate.

Ir iš tiesų, diena prasidėdavo ir baigdavosi skambučiu. Signalas keltis, signalas mankštintis mokyklos aikštėje visais metų laikais, signalas į pamokas ir taip iki skambučio nakties miegui. Beje, grįždami iš mankštos užsukdavome į sandėliuką pasiimti kibirų ir skudurų kambarių plovimui. Nepriekaištingai pakloję lovas, sutvarkę patalpas, išvaškavę ir šepečiu išblizginę dar ir koridoriaus grindis, išskubėdavome pusryčiauti.

 

Visapusiai parengti internato auklėtiniai nesunkiai įstodavo į aukštąsias mokyklas, kai kuriais metais net pusė laidos. Nuoširdžių, savo darbui atsidavusių mokytojų ir auklėtojų daroma įtaka buvo tokia didelė, kad dauguma baigusiųjų pasirinko pedagogo profesiją.

 

Kol mokykla veikė, turėjome labai gražią ir prasmingą tradiciją – kasmet vasario pirmąjį šeštadienį susirinkti į bendrą baigusiųjų ją ir mokytojų susitikimą. Internatą uždarius, 2000 m. sugrįžo teisėti šeimininkai – Marijampolės Marijonų gimnazija. „Raudonukė“ išdidžiai tebestovi.

 

Visada ją prisiminsiu kaip sąmoningumo, savarankiškumo ir bendrystės ugdymo tvirtovę.

Mielai sutinkame pasidalyti „Švietimo naujienų“ svetainėje skelbiamais tekstais ir nuotraukomis, tik prašome nurodyti informacijos šaltinį ir autorius.