Integruota stovykla „paskautAukime“

Vasara – nuostabių stovyklų metas! Baigėsi jau trečius metus organizuojama Stakliškių Vlado Jezukevičiaus skautų draugovės organizuota stovykla „paskautAukime“. Stovykla vyko birželio 19–23 dienomis Kašonyse, Prienų rajone, skauto, mokytojo Andriaus Nakraševičiaus sodyboje. Čia ir buvo įrengtas didelis stovyklautojų miestelis, kuriame apsigyveno Stakliškių Vlado Jezukevičiaus skautai, Vilniaus Verkių mokyklos-daugiafunkcio centro, Vilniaus Šilo mokyklos mokiniai ir SOS vaikų kaimo nariai bei kitų bendruomenių nariai.

Stovykloje ypač daug dėmesio buvo skirta sportui, sveikatingumui, bendravimui ir kūrybai. Taip pat ši stovykla ypatinga tuo, kad joje dalyvavo ir ypatingi vaikai su protine ir fizine negalia. Čia jiems buvo sudarytos sąlygos – būti ir veikti kartu, bendrauti ir bendradarbiauti, gyventi gamtos apsuptyje bei išbandyti save neįprastose situacijose. Vienas svarbiausių šios stovyklos tikslų – mokinių solidarumas ir lygiateisiškumas. Vaikai naujoje aplinkoje (gamtoje) ugdėsi ne tik skautiškas savybes ir įvairius gebėjimus, bet ir kartu mokėsi geriau pažinti save, atrasti savo stipriąsias puses. Stovyklos metu mokiniai visi kartu paaugo kaip asmenybės.

Kiekviena stovyklos diena buvo kruopščiai apgalvota, suplanuota, numatytos skautiškai aktyvios veiklos. Visada dienos pabaigoje vaikai buvo pilni įspūdžių ir iššūkių. Štai pirmos dienos pavakarėje, prie laužo ratu susėdus, prie stovyklautojų prisijungė keliautojas Aurimas Valujavičius, kuris papasakojo savo gyvenimo kelią link svajonių išsipildymo. Nuoširdus Aurimo pasakojimas nukėlė visus ne tik į paskutinę kelionę per Atlantą, bet ir į kitas jo keliones, net ir į tas, kurios dar tik planuojamos. Vaikai uždavė daug įvairių, praktinių klausimų, buvo proga visiems nuoširdžiai pabendrauti, gauti įkvėpimo savo svajonių įgyvendinimui.

Nemajūnuose stovyklautojai turėjo galimybę susipažinti su dzūkiška virtuve, galėjo pajusti jos subtilų skonį. Na, o meninius gebėjimus stovyklautojai tobulino su tautodailininku keramiku Vidu Radzevičiumi, kuris atskleidė molio persikūnijimo paslaptis. Antaveršio kaime, Poškučio kalvėje, stovyklautojai pajuto kalvystės magiją ir mokėsi suprasti šio amato paslapčių. Kodėl Poškutis? Tai senovės lietuvių ir baltų mitologijos dievas, mums dar kitaip žinomas kaip Perkūnas, kurį senieji lietuviai vadino dangaus kalviu. Narsiausieji stovyklautojai galėjo išmėginti savo taiklumą „Karo meno” paruoštais taikiniais. Vyko įtemptos kovos.

Nibrių žirgynėlyje stovyklautojus pasitiko dideli žirgų mylėtojai Raminta ir Kęstutis. Jie pamokė, kaip reikia paruošti žirgus jodinėjimui – prieš kiekvieną treniruotę žirgas turi būti iššukuojamas, kiekvieną diena išvalomos kanopos. Stovyklos dalyviai supažindinti su žirgų gyvenimu ir jų istorija, turėjo puikią galimybę išbandyti žirgus ir jais pajodinėti. Be visų suplanuotų aktyvių veiklų, stovyklos vadovai parengė 10 kilometrų maršrutą, kur kiekvienas iš stovyklos dalyvių turėjo galimybę jį įveikti įrodant savo stiprybę ir ryžtą.

O kaip stovykla be laužo ir dainų? Magiški stovyklos vakarai, nei vieno nepaliko abejingo, vartomi skautiški dainynėliai ir ieškomos dainos. Jų skambesys palietė kiekvieną. Vaikų ir suaugusių šiltas bendravimas prie laužo, nuovargis ir dienos įspūdžiai sukūrė mūsų vaikams nepamirštamus prisiminimus, o ten dalyvavusiems mokytojams įkvėpimo tolimesniems darbams.

Stovykla baigėsi, bet jau išsiskiriant dalyviai pradėjo planuoti kitų metų stovyklą ir su nekantrumu jos laukia.

+14

0