Gatvės vaikai: kaip juos grąžinti į švietimo sistemą?

Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademija pristato viešų paskaitų ciklą „Ekspertų klubas tėvams“, kur švietimo ekspertai ir lyderiai dalijasi savo patirtimi ir pataria, kaip ugdyti XXI a. vaikus. Atvirą paskaitą tema „Kaip grąžinti gatvės vaikus į mokyklas: žalingo vartojimo patirtys ir pagalbos būdai“, skirtą specialistams, tėvams ir žmonėms, kuriems rūpi vaikų ugdymas, skaitė VDU Švietimo akademijos dėstytoja, Respublikinio priklausomybės ligų centro Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriaus vedėja dr. Giedrė Misiūnienė.

 

Pranešėja kalbėjo apie svarbiausius dalykus: kodėl atsiranda paauglių elgesio keistenybės, kaip pastebėti, kad vaikas išgyvena sunkumus, kaip padėti jam pasijusti geriau, taip pat – apie tai, kodėl tėvams svarbu neprarasti ryšio su vaikais, kaip palaikyti paauglį, stiprinant jo motyvaciją sugrįžti į mokyklą. Ši tema ypač aktuali dabar, kai ima reikštis pandemijos, izoliacijos įtaka, paaugliai vis dažniau vengia eiti į mokyklą, dalyvauti nuotolinėse pamokose, vartoja psichoaktyviąsias medžiagas.

Paauglystė – sunkus laikotarpis kiekvienam

 

Pasak G. Misiūnienės, rizikingo vartojimo patirtis vertėtų sieti ne su šeima, o su paauglystės laikotarpiu, kurio amžiaus ribos pastaruoju metu išsiplėtė – kalbama apie 12–25 m. amžiaus periodą, jis neprasideda tiksliai, yra lankstus. Šiuolaikiniai neurologiniai klinikiniai tyrimai rodo, kad žmogus subręsta sulaukęs 25-erių. Specialistės teigimu, populiariausias paauglių laisvalaikis – siaubo filmai, viskas, kas susiję su mistika, ribiniu pasauliu, zombiais, antgamtinėmis jėgomis, burtais: „Paaugliai yra nesusiformavusiame kūne, kuris labai stipriai keičiasi: nei silpnas, nei stiprus, nei labai gražus, nei visiškai bjaurus, todėl zombiai, vilkolakiai puikiai atspindi jų kūnišką realybę. Kalbant apie smegenis sakoma, kad paauglystė yra „vėlyvasis smegenų žydėjimas“. Naujausi mokslo pasiekimai pagrindžia, kad paauglystė yra antrasis spartaus augimo ir pamatinio mokymosi laikotarpis, susijęs su ryškiais neurobrandos pokyčiais. Tai – išskirtinis periodas su išskirtine elgsena, kai ieškoma savęs, bręstama, išbandomos ribos, eksperimentuojama, provokuojama. Šiam laikotarpiui būdingas netinkamas elgesys – mažai žmonių tuo metu nepadaro kažko, kas teoriškai būtų baudžiama, tai – sudedamoji brendimo dalis. Dažniausiai tai praeina savaime, bet 5–10 proc. žmonių nuklysta, iškrenta iš visuomenės, atsiduria jos paraštėse.“

 

G. Misiūnienė sako, kad esama labai įdomių mokslininkų įžvalgų apie tam tikrus krizinius fenomenus, kurie sukelia netinkamą paauglių elgesį. Šio amžiaus žmonės netikri dėl savo statuso ir vaidmens, jiems būdingas asmeninio įvaizdžio nepastovumas, lengvai pasiduodama kitų įtakai, svarbi grupė. Suaugusiųjų reikalavimai ir lūkesčiai paaugliams atrodo per dideli, jiems trūksta motyvacijos. Tai lemia paauglių smegenų veikla: tingumas, lengvas filosofavimas yra būtinas šio periodo fenomenas. Klausimas, kuo planuoji būti, paaugliams pats baisiausias – jiems normalu to nežinoti, nes jie nežino, kas bus. Kita vertus, konkurencija labai didelė, iš paauglių reikalaujama daug. Tuo laikotarpiu atsiranda konfrontavimas seksualumu, pirmosios patirtys, narciziškumas, noras, kad kiti tavimi grožėtųsi, gerbtų, nors pats negerbi nieko. Paaugliams neįdomu tai, kas yra aplink, jie išbando aplinkinių tolerancijos ribas“, – pabrėžia G. Misiūnienė.

 

Jos teigimu, negatyvus, priešiškas, o kai kada – ir agresyvus vaikų elgesys yra savotiškas SOS signalas, reikalavimas dėmesio savo vidiniam pasauliui, kuriame susikaupė pernelyg daug griaunančių emocijų, su kuriomis vaikas savarankiškai nesusitvarko. „Suaugusiajam, bendraujančiam su paauglystės sunkumų patiriančiu vaiku, reikia mokėti parodyti, kad artimasis supranta, kaip vaikas jaučiasi. Kai vaikas elgiasi nepageidaujamai, labai svarbu vertinti jo elgesį, o ne asmenybę, negrasinti bausmėmis, kurių realiai neįvykdysime. Elgesio ir emocijų sunkumų turintiems vaikams reikalingas ne tik supratimas ir atjauta, bet ir konstruktyvi, reali pagalba. Svarbu reaguoti į paauglį traumuojančius įvykius, padėti jam įgyti savireguliacijos ir kontrolės įgūdžius“, – dėsto specialistė.

Kas padėtų nenuklysti?

 

Pasak G. Misiūnienės, itin svarbu žinoti, kas paauglius stiprina, padeda pozityviai socializuotis ir nenuklysti, greičiau išaugti paauglystės problemas. Čia reikšmingi tiek makro, tiek ir mikro lygio veiksniai. Negatyviai veikiantys makro lygio veiksniai – tai aplinkos resursai, tokie kaip skurdas, neužtikrinama sveikatos priežiūra, vyraujančios antisocialios normos, bendruomenės nebuvimas, siauros laisvalaikio praleidimo galimybės, socialinė atskirtis, nelygybė, diskriminacija ir, be abejo, lengvai prieinamos psichoaktyviosios medžiagos. Tai sukuria paaugliams negatyvią aplinką socializacijai.

 

Ne mažiau reikšmingi ir mikro lygio veiksniai. „Visi tyrimai rodo: jei šeima ekonomiškai verčiasi sunkiai, neužtikrinama vaiko sveikatos priežiūra, vyrauja chaotiška, nestabili, stresą kelianti aplinka, netinkamas tėvų pavyzdys, psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas šeimoje, vaikų virsmas iš paauglystės į suaugusiojo amžių būna sudėtingesnis. Be to, esama vaikų, kurie palikti patys sau, neturi kam pasakyti, kad jiems reikia pagalbos, šalia nėra supratingų suaugusiųjų, kurie išklausytų, su kuriais būtų galima pasikalbėti. Tokiu būdu vaikai neturi galimybės ištrūkti iš turimų vaidmenų, paveldėja tam tikrą požiūrį, gyvenimo būdą. Be to, paaugliai dūsta nuo suaugusiųjų veidmainystės, dvigubų standartų“, – teigia G. Misiūnienė.

 

Ne mažiau svarbus ir mokyklos vaidmuo. Sklandžiai išaugti paauglystę gali trukdyti prastas pradinis išsilavinimas, neigiamas mokyklos klimatas, popamokinių veiklų trūkumas, mokyklos nelankymas. Reikšminga ir bendraamžių įtaka, kuri ypač stipriai veikia paauglystėje, kai draugų nuomonė labai svarbi. „Šiame sudėtingiausiame brendimo etape, kai formuojasi savęs kaip nepriklausomo asmens, priimančio savarankiškus sprendimus, įvaizdis, daugėja eksperimentinio ir rizikingo elgesio. Vis daugiau įtakos priimamiems sprendimams turi draugai, nors šeima išlieka labai svarbi, nes paauglys gyvena tėvų namuose ir yra jų išlaikomas“, – sako specialistė.

Sklandų virsmą stabdo ir genetiniai veiksniai, tokie kaip sutrikusi psichikos sveikata ir tam tikros asmenybės savybės – polinkis rizikuoti, siekti naujų potyrių, taip pat agresyvumas, trauminiai įvykiai vaikystėje ir pan. Reikšmingi ir sunkumai, susiję su psichoaktyviųjų medžiagų vartojimu – dėl to vaikai gali blogai mokytis, turėti prastus socialinius įgūdžius, psichinės ar fizinės sveikatos sutrikimų.

Kodėl jaunimas iškrenta iš švietimo sistemos?

 

Specialistė pabrėžia: tai, kad jaunimas iškrenta iš švietimo sistemos, gali lemti genetinis pažeidžiamumas, alkoholio ar kitų narkotikų poveikis, tėvų priežiūros ar stebėjimo stoka, narkotikus vartojantys bendraamžiai, psichikos ligos ar nerimo ir nuotaikos sutrikimai bei kiti veiksniai: „Vaiko specialiųjų poreikių tema vis dar labai stigmatizuojama, tėvai nenori pripažinti iš to kylančių problemų ir galimybių, dažnai delsia ar laiku neperduoda informacijos mokytojams. Praktikoje dažnai susiduriu su tėvų posakiu: „Namuose jis viską daro gerai, negaliu patikėti, kad grupėje negeba atlikti duotų užduočių.“ Tai iliustruoja neigimo etapą – jei jis užsitęsia, atsiranda mokymosi spragos, vaiko baimė eiti į klasę, į mokyklą, mokymosi motyvacija mažėja. Jei mokytojas tradicinėmis pedagoginėmis priemonėmis negali pasiekti numatyto rezultato, neturi mokinio specialiųjų poreikių ugdymosi įvertinimo, jis atsiduria labai keblioje situacijoje, nes nežino, kaip dirbti, kuo remtis, kokios vaiko ugdymosi galimybės, kokios jo galios ir sunkumai. Pasiekti gerų mokymosi rezultatų lengviau, kai vaiko atvejis aiškus, įvertintos ir stiprybės, ir sunkumai, vienodai dirbama tiek mokykloje, tiek namie.“

 

Pasak G. Misiūnienės, anksti palikusiems mokyklą, nesimokantiems vaikams dažnai diagnozuojamas elgesio ir emocijų sutrikimas, kuris TLK-10 ligų klasifikatoriuje apibrėžiamas kaip „heterogeniška grupė sutrikimų, pasireiškiančių elgesio ir emocinėmis reakcijomis, ryškiai besiskiriančiomis nuo įprastų amžiaus, kultūros ir etinių normų bei pasižyminčiosis išreikštu nedėmesingumu, impulsyvumu ir / ar prasta elgesio reguliacija“. Šie sutrikimai nustatomi, kai tai nėra tik laikina, tikėtina reakcija į stresą keliančius įvykius, o nuolat pasireiškia ne mažiau nei dvejose skirtingose srityse, be to, nepasiduoda intervencijoms, taikomoms bendrojo ugdymo sistemoje. „Elgesio ir emocijų sutrikimams būdingas nerimastingumas ar depresiškumas, užsisklendimas ar depresiškumas, taip pat somatiniai nusiskundimai ir socialinės, mąstymo, dėmesio problemos. Pagrindinės elgesio ir emocijų sutrikimų priežastys – biologiniai sutrikimai ir ligos, taip pat toksiški santykiai šeimoje, nesėkmės ugdymo institucijose, neigiama kultūrinė įtaka“, – vardija specialistė.

 

Elgesio sutrikimų prognozę apsunkinantys veiksniai – ilgai besitęsiantys elgesio sutrikimai, save žalojantis elgesys, suicidiniai bandymai, netinkamas auklėjimas, prievarta, į nusikaltimus linkusi bendraamžių draugų grupė, žemas intelekto lygis, adaptacijos sutrikimai mokykloje, negebėjimas įveikti pyktį, kylančius sunkumus.

 

Dar viena sutrikimų grupė – nerimo sutrikimai. Tai – emocijos, smarkiai paveikiančios asmens funkcionavimą, taip pat – ir mokymosi aplinkoje. Paauglys kenčia nuo susirūpinimo, intensyvių baimių ir pan. „Šių vaikų aktyvumas padidėjęs, jie negali ramiai išsėdėti, yra impulsyvūs, nesugeba sulaukti eilės, negali atidėti noro išsipildymo. Tai – emocijos, smarkiai paveikiančios asmens funkcionavimą mokykloje ir mokymosi aplinkoje, tokios kaip susirūpinimas, nerimas, intensyvios baimės“, – dėsto specialistė.

 

Anot G. Misiūnienės, šio pogrupio sutrikimus lemia atsiskyrimo nerimo patyrimas vaikystėje, socialinio nerimo sutrikimas vaikystėje, generalizuotas nerimo sutrikimas ar selektyvus mutizmas, fobinio nerimo sutrikimas vaikystėje (specifinės baimės).

 

Nuotaikos spektro sutrikimai pasireiškia emocijų protrūkiais – paaugliai jaučiasi liūdni, jie dažnai verkia ar atrodo bepravirkstantys, menksta savęs vertinimas, jie mano nieko negalintys padaryti gerai, abejoja gyvenimo prasme. Turintieji šių sutrikimų netenka motyvacijos, praranda susidomėjimą ankstesnėmis veiklomis, mokymusi. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimai pasireiškia amžiaus neatitinkančiais dėmesingumo, padidėjusio aktyvumo arba hiperaktyvumo ir impulsyvumo požymiais. Jie ryškėja jau ikimokykliniame amžiuje. Sutrikimui būdinga reikštis bent dviejose aplinkose – pavyzdžiui, namuose ir mokykloje, jie turi įtakos atitinkamam raidos etapui būdingam funkcionavimui socialinėje srityje, mokykloje, namuose.

 

„Tėvai pirmieji gali pastebėti požymius, kad vaikui kyla sunkumų mokykloje. Tai gali būti sumažėjęs pažangumas vienoje ar keliose srityse, menkas įsitraukimas į socialinį mokyklos gyvenimą – vaikų nedomina popamokinės veiklos ar jie neturi draugų mokykloje. Sunerimti vertėtų ir tada, kai kyla nepasitenkinimas kalbant apie mokyklą, vaikas atsisako apie ją kalbėti su šeimos nariais, draugais ar kalba apie tai retai, nenori ruošti namų darbų, nekalba apie juos. Nerimo signalas – ir nepasitikėjimas savimi, dažnai išreiškiamas posakiais „esu kvailas“, „ne toks protingas kaip draugai“, taip pat atsiradę pasiteisinimai, kodėl negali eiti į pamokas, kai pamokos praleidžiamos be tėvų žinios, jose nuobodžiaujama, sakoma, kad „neišmoko nieko naujo“. Signalas gali būti ir dėmesio bei elgesio problemos mokykloje“, – kalba specialistė.

Žalingas vartojimas ir jo įtaka paaugliams

 

Pasak G. Misiūnienės, tyrimai rodo, kad apie 30 proc. žmonių Europoje bandė psichoaktyviąsias medžiagas, susirūpinimą kelia ir vaistų vartojimo įpročiai tarp paauglių: „Lietuvoje kas penktas tyrimo dalyvis nurodė, kad bent kartą gyvenime yra vartojęs raminamųjų ar migdomųjų vaistų, nors gydytojas jų nepaskyrė. Dažniausiai tai – merginos. Atsiranda naujų sintetinių raminamųjų vaistų, papildų, arbatų, kurių galima įsigyti legaliai. Vis didesnį rūpestį kelia naujosios psichoaktyviosios medžiagos, tokios kaip sintetiniai kanabinoidai, katinonai, imituojantys kanapių ir tokių žinomų medžiagų kaip kokainas ir amfetaminas stimuliuojantį poveikį. Jas Lietuvoje vartoja 5,6 proc. tyrimo dalyvių. Nei pirkėjas, nei pardavėjas nežino, kiek ir kokios veikliosios medžiagos yra tabletėse, kai įsigyjamas susintetintas narkotikas. Šios medžiagos parduodamos ir vartojamos kaip tabletės, kristalai, impregnuoti lapeliai, „markutės“, suktinės, žoliniai mišiniai, milteliai, druskos ir pan. Rinkoje pasirodo ir neįprastos formos NPS, pavyzdžiui, nosies purškalai ir skystis elektroninėms cigaretėms.“

Pexels.com nuotr.

Specialistė sako, kad visi paaugliai, su kuriais dirbama priklausomybių reabilitacijos centre, turi žalingo vartojimo apraiškų: „Paklausęs, kodėl jie pradėjo vartoti, išgirsti atsakymą – buvo įdomu, smalsu, norėjau pritapti prie bendraamžių, pajausti malonumą, pagerinti savijautą ir pan.“. Net gerus akademinius pasiekimus turintys paaugliai sako – norėjau nemiegoti, dar ilgiau mokytis. Priežastis, kodėl vaikas vartoja psichoaktyviąsias medžiagas, yra visada, nors jis pats ją ne visada žino. Padėti tai išsiaiškinti – mūsų darbas.“

 

Pasak G. Misiūnienės, mokyklose labai reikalingos ankstyvosios prevencinės programos. VDU edukologijos mokslininkų parengtose tyrimų išvadose konstatuojama, kad per mažai prieinamas neformalusis ugdymas, neefektyvi ankstyvoji prevencija yra grėsmė vaiko socializacijai: „Norėčiau pabrėžti: reikėtų sunerimti ir dėl psichikos sveikatos specialistų tyrimų duomenų – kas penktas COVID-19 pacientas per 90 dienų suserga psichine liga. Šias išvadas papildo vis daugiau įrodymų, kad COVID-19 gali paveikti smegenis ir protą, padidindama įvairių psichinių ligų riziką. Jaunus žmones pandemija paveikia labiau psichologiškai, jiems sunkiau, nes jie neturi patirties. Mokyklos įvairiais būdais turi siekti užtikrinti švietimo pagalbos specialistų teikiamą emocinę paramą vaikams ir paaugliams.“

Kodėl svarbus tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys?

 

Specialistės teigimu, labai svarbu, kad tėvai, pastebėję pasikeitusį vaikų elgesį, jį įvertintų ir prireikus ieškotų pagalbos. Dažniausiai tėvai į specialistus kreipiasi tada, kai vaikas nesilaiko taisyklių namuose, mokykloje ir kitur. Svarbus kriterijus – ir kritęs pažangumas moksluose, kai vaikas nebesidomi mokslu, atsiriboja nuo tėvų ar globėjų, nejaučia ryšio su artima aplinka, apgaudinėja, manipuliuoja. Nerimą tėvams sukelia ir konfliktiškas tarpusavio bendravimas, kai vaikas tyčia elgiasi kenkėjiškai savo ir kitų atžvilgiu. Šeimos sunerimsta, kai pasikeičia vaikų interesai arba jie visai dingsta. Į reabilitacijos centrus kreipiamasi, kai psichoaktyviųjų medžiagų vartojimas tampa nebekontroliuojamas, vaikas nuolat užsiima psichoaktyviųjų medžiagų paieška, sutrinka jo dėmesys, atmintis, mąstymas.

 

Pasak G. Misiūnienės, tėvų rūpestis tokiu atveju labai svarbus: „Sužinoję medicininę diagnozę, jie tampa ramesni, mažiau blaškosi, nustoja ieškoti „stebuklingo“ daktaro, burtininko ir daugiau dėmesio ima skirti vaiko raidos stimuliavimui. Mokytojui sutrikimo diagnozės ar priežasties žinojimas savo ruožtu leidžia prognozuoti raidos sutrikimo eigą, suteikia daugiau žinių apie galimas problemas, būdingas tam tikram sindromui ar ligai.“

 

Specialistės teigimu, tėvai turėtų dirbti išvien su specialistais, naudoti tas pačias priemones ir būdus, tik tada pagalba vaikams bus veiksminga. „Ryšys su šeima suteikia vaikams saugumą, atsparumą patyčioms, be to, tėvai vaikus ugdo savo pavyzdžiu. Labai svarbi tėvų empatija ir pagalba, autentiškas tėvų ir vaikų tarpusavio ryšys, pozityvus bendravimas, vaiko resursų auginimas“, – pabrėžia G. Misiūnienė.

Kokia pagalba teikiama vaikams ir paaugliams?

 

Specialistė priminė, kokia pagalba teikiama žalingo vartojimo patirtį turintiems vaikams Vaikų ir jaunimo reabilitacijos skyriuose Vilniuje ir Kaune: „Čia paaugliai nuo 16 metų gydytojo psichiatro konsultacijai gali registruotis patys, be šeimos nario palydos. Konsultacijos yra nemokamos ir teikiamos neatskleidžiant asmens tapatybės, prievartinio gydymo nėra. Įvertinus jaunuolių sveikatos būklę, pagal galimybes siūlomos įvairios alternatyvos, tariamasi, kas esamoje situacijoje galėtų būti geriausia jaunuoliui.“

 

G. Misiūnienė pabrėžia, kad paaugliams sveikti, baigti reabilitacijos programą sunkiau nei suaugusiesiems: „Vaikams ir paaugliams ligoninės aplinka ir pats gydymas gali būti bauginantis ir stigmatizuojantis, todėl gydymo aplinka sužaidybinta, edukuojanti, su interaktyviomis veiklos priemonėmis. Žinoma, dirbti geriau sekasi su šeimomis, kurios girdi gaunamą informaciją, neignoruoja jos, linkusios bendradarbiauti. Reabilitacijos centruose pasiektą įdirbį privalu tęsti ir šeimoje – paauglio smegenims svarbu grįžti į ritmą, režimą, rutiną.“

 

Pranešėja taip pat kalbėjo apie tai, kaip reabilitacijos skyriuose teikiamos paslaugos padeda paaugliui atsitiesti, grįžti į mokyklą: „Šiuo metu vyksta permainos – šalia medicinos personalo į komandą pasitelkiami švietimo profesionalai, drauge ieškoma alternatyvių, paveikių, integruotų gydymo ir ugdymo būdų, pabrėžiama, kad būtina koncentruotis ne tik į medikamentinį gydymą, bet ir į jaunuolio stiprybes bei jo įgalinimą. Skyriuose vyksta įvairūs užsiėmimai, daug dėmesio skiriama socialinių ir savarankiškumo įgūdžių ugdymui pritaikytoms aplinkoms kurti – tai prisideda prie paauglio savivertės atstatymo, motyvacijos gydytis ir mokytis kūrimo.“