Ekonomikos mokymas remiasi mokytojų entuziazmu

Tęsiame pažintį su mokytojų asociacijomis. Šįkart bendraujame su Respublikine ekonomikos mokytojų asociacija (REMA). Į mūsų klausimus atsakė ir apie esamą situaciją papasakojo ne tik REMA prezidentė Ieva RAFAEL, bet ir ekonomikos mokytojos, dirbančios skirtingose mokyklose: Kristina NOSAMIENĖ iš Šiaulių universiteto gimnazijos ir Danutė BAREIKIENĖ iš Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijos.

 

„Švietimo naujienos“ REMA prezidentę kalbino 2012 m. Kas pasikeitė per tą laiką?

D. Bareikienė: Pokyčiai nekokie. Lietuvos edukologijos universiteto, vos ne vienintelės ugdymo įstaigos, ruošusios ekonomikos mokytojus, nebeliko. Ekonomiką vis žada integruoti su kitais mokslais. Nors universitetuose ekonomika yra atskiras mokslas, bet nelabai lengvas, populiarus ir reikalingas. Mokykloje ekonomiką vis dar dėsto kursus pabaigęs ar persikvalifikavęs mokytojas. Gyvenimas kinta labai greitai, mokiniai keičiasi, bet ekonomikos mokytojams jokios pagalbos iš aibės švietimo centrų, skyrių ir institutų nėra. Todėl mokytojai dėsto taip pat ir tą patį, ką ir kaip išmoko iš kažkada gyvavusio Ekonominio švietimo sklaidos centro ar dar naujus mokytojus kartas nuo karto apmokančio „Lietuvos Junior Achievement“.

K. Nosamienė: Atsirado daugiau vadovėlių, mokyklos pačios renkasi, ar skirti daugiau dėmesio ekonomikai.

 

Ieva Rafel, tada sakėte: „Manau, kad ekonomikos mokymui bus skiriama daugiau dėmesio.“ Ar taip ir įvyko?

Ekonomikos mokymui daugiau dėmesio tikrai neskiriama. Trūksta metodinės medžiagos, renginių, ypač 5–8 klasių mokiniams. Jei kas ir organizuoja viktorinas, paskaitas, susitikimus, tai tik 9–12 klasių mokiniams. Ekonomikos mokymas turi būti „nuleistas“ į žemesnes klases.

 

Kokiems dalykams šiuo metu skiriate daugiausiai dėmesio ir laiko?

I. Rafael: Aš daugiau dėmesio skiriu mokomosioms dirbtuvėlėms, per veiklas mokinius supažindinu su pagrindinėmis ekonomikos sąvokomis. Tai darau turėdama tik 1 savaitinę valandą kaip modulį 5–8 klasėms. Gerai, kad mokyklos vadovybė supranta, jog ekonomikos mokytis reikia nuo mažens. Bet, deja, nėra valandų, kad galėtų skirti daugiau.

D. Bareikienė: Eilinis mokytojas sėdi internete ir ieško pamokoms naujos medžiagos, nes nei vadovėlių, nei mokytojui dalijamos medžiagos, nei interneto svetainių, nuorodų, mokytojo knygų, naujesnių nei 10 metų, nėra (tik Lietuvos laisvosios rinkos instituto „Ekonomika per 31 val.“, bet tai ne 11–12 klasėms). Neseniai lankiausi Prancūzijoje, eilinėje valstybinėje mokykloje, ne pačioje geriausioje. Ten ekonomikos mokytojas turi kas 4 metus atnaujinamus vadovėlius su atnaujinta statistika, aktualiais straipsniais, mokytojo knygas, paruoštas užduotis (gali koreguoti, bet pagrindas yra). O pas mus net iš Statistikos departamento puslapio ne visada gali pasiimti reikiamą informaciją paprastu formatu.

Norint gerinti finansinį raštingumą, ekonomikos reikėtų mokyti ne vienerius metus, būtų galima galvoti ir apie galimybę mokiniams laikyti ekonomikos egzaminą.

K. Nosamienė: Šiuo metu daugiau dėmesio skiriu mokinių mokomosioms bendrovėms kurti. Norint gerinti finansinį raštingumą, ekonomikos reikėtų mokyti ne vienerius metus, būtų galima galvoti ir apie galimybę mokiniams laikyti ekonomikos egzaminą.

 

Kaip prisidedate prie ugdymo turinio atnaujinimo, kokių pasiūlymų turite, kokius trūkumus matote dabartiniame?

D. Bareikienė: Turinį atnaujina kažkas, gal. Nežinau.

 

Pastaruoju metu daug kalbama apie finansinį raštingumą, jo svarbą. Ką šia tema galite pasakyti?

D. Bareikienė: Epizodiškai į finansinio raštingumo ugdymą įsiterpdavo bankai, Konkurencijos taryba, dar viena kita institucija, bet be to, kad mokytojai kaltinami dėl prastų Tarptautinio penkiolikmečių tyrimo (angl. Programme for International Student Assessment, PISA) rezultatų, jokios strategijos, pagalbos, pedagogų mokymo nėra. Viskas remiasi mokytojų entuziazmu, jų pačių susidomėjimu ar asmenine patirtimi. Ugdymo plėtotės centre, rodos, nėra jokio už ekonominį ar finansinį raštingumą atsakingo žmogaus. Švietimo ir mokslo ministerijoje – irgi neaišku kas tuo rūpinasi.

O visi kalba apie ekonomikos kilimą, smukimą, nedarbą ar dideles kainas. Atrodo, valstybei paranku turėti ekonomiškai neišprususią visuomenę, tada valdžios žmonės daro kaip jiems patogiau ir kas šauna į galvą – tauta vis tiek nei priežasčių, nei pasekmių nesupranta, o balsuoja už tą, kuris geriau atrodo ar gražiau suokia.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

„Švietimo naujienos“